Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šiaurinis Feirhelmas

– Laikykit tą vagį! – pilies vartų sargybinis Amerikas Pylas suriko priešakyje susibūrusiems žmonėms. Siaura Feirhelmo gatve besivydamas bėglį jis vos gaudė kvapą, tačiau buvo pasiryžęs nepasiduoti.

– Sustabdykit tą išgamą! – vėl suspiegė Amerikas, bergždžiai tikėdamasis, kad padorūs ir įstatymų paisantys Feirhelmo miestelėnai suskubs jam į pagalbą bei padės sulaikyti nusikaltėlį. Tačiau arba šiandien jam nebuvo gera diena, arba daugeliui aplinkinių tai buvo nė motais. Nors keliolika prašalaičių jį išgirdo ir atsisuko, tačiau nei vienas nedrįso kištis.

– Pasitrauk, idiote! – Apsiputojęs iš pykčio Amerikas, be ceremonijų, nustūmė į šoną jam po kojomis pasipainiojusį, sutrikusį stambų gatvės prekeivį.

– Kas per velniava? – Nustebęs pardavėjas neteko pusiausvyros ir plojosi storu užpakaliu į purvino vandens balą. – Ei, atsargiau! – Jis puolė grūmoti nubėgančiam sargybiniui, kuris net nesivargino atsisukti ir atsiprašyti už ką tik sukeltą betvarkę.

– Sustabdykit jį! – dusdamas iš nuovargio vėl suriko Amerikas. Prakaitas žliaugė jo riebaluota kakta žemyn. Bėgti su storais išdirbtos odos šarvais buvo siaubingai nepatogu. Ir apskritai jo kūnas nebuvo įpratęs skubėti, ypač taip ilgai kaip dabar. Sopantys Ameriko raumenys ir sąnariai maldavo jo liautis, tačiau sargybinis atsisakė paklusti. Negana to, vakarykštės pagirios tik dar labiau sustiprino jo kančias.

– Prakeiktos siauros gatvės! – Priverstas laikyti savo alebardą iškeltą stačiai, kad netyčia nesukapotų aplinkinių žmonių į gabalus, jis netrukus pametė persekiojamą vagišių iš akiračio. O dar ir prakeiktas lietus ėmė pliaupti kaip iš kibiro. Vos per kelias sekundes moliu grįsta gatvė, sausakimša žmonių bei prekybininkų stalų, virto purvo čiuožykla. Nenoromis Amerikas buvo priverstas sulėtinti tempą.

– Iš kelio, prasčioke! – Įtūžęs kareivis stumtelėjo, jam kelią netyčia pastojusią, pagyvenusią moteriškę į krūvą pintinių su daržovėmis. Tuo pat metu, Amerikas nepastebėjo jam po kojomis išdygusio bulvių maišo ir sėkmingai už jo užkliuvo. Griūdamas, jis dar spėjo pamatyti priešais stovinčio perkarusio kuino užpakalį vis dar garuojančią šviežio mėšlo krūvą, prieš panirdamas tiesiai į ją nosimi.

Aplink susibūrusi minia pratrūko kvatoti. Amerikas, ištraukęs galvą iš išmatų, sužviegė kaip skerdžiamas paršelis ir išspjovė tumulą sulipusių šiaudų. Žiaukčiodamas iš pasišlykštėjimo jis pašoko ant kojų, bet du iš paskos bėgantys sargybiniai vėl išvertė jį iš klumpių ir Amerikas visu ūgiu išsitiesė purve.

– Judinkis, Amerikai! Turi būti vikresnis! – skubėdamas pro šalį riktelėjo vienas iš kareivių, tačiau nei vienas nesustojo padėti ginklo broliui.

– Kalės vaikai! – Amerikui galiausiai trūko kantrybė. Jis nusviedė alebardą ant žemės ir, šnopuodamas, lėtai atsistojo. Sunkus ginklas jam tik trukdė vytis bėglį.  – Tu už tai sumokėsi, Higsai! – Amerikas suriko skriaudikui pavymui ir išsitraukęs savo trumpą kardą apsižvalgė.

Minia vis dar gardžiai kvatojosi iš jo viešo gėdingo susidūrimo su kuino išmatomis, tačiau dabar buvo ne laikas veltis į barnius ir diskusijas. Nekreipdamas dėmesio į besityčiojančią minią Amerikas susikaupė, priversdamas suktis savo pavargusias ir susierzinusias smegenis. Dabar sučiupti vagį anksčiau už kitus jam buvo mažai šansų, bet būtent tai Amerikas ir buvo pasiryžęs padaryti. Jis vijosi ne ką kitą, o patį Slajų Fisterį, žinomiausią vagį ir niekdarį šiaurinėje miesto dalyje, pagarsėjusį savo nesuskaičiuojamais nusikaltimais prieš turtinguosius Feirhelmo miestiečius. Už sučiuptą gyvą buvo paskirta šimto sidabrinių monetų premija. Tai buvo sultinga suma tokiam eiliniam sargybiniui kaip Amerikas. To su kaupu pakaktų padengti jo lošimo skolas ir dar liktų užtektinai kurį laiką mėgautis šiuo prakeiktu įpročiu. Negyvas Slajus buvo vertas tik pusės, tačiau Ameriką tenkintų ir tiek, ypač po tokio pažeminimo prastuomenės akivaizdoje.

Grieždamas dantimis, Amerikas nusivalė rankove veidą ir, nieko nebelaukdamas, pranyko gretimoje tarpuvartėje.

***

Vikriai, tarytum lapinas, Slajus skuodė tarp prekystalių, savo kelyje meistriškai išvengdamas kliūčių ir begalės gatvė vaikštinėjančių žmonių. Jis nėrė po vežimu ir peršoko per, šviežiais vaisiais ir daržovėmis, nukrautą prekystalį, ore spėdamas nugriebti sultingai atrodantį obuolį. Tai akimirksniu sukėlė apstulbusio prekeivio pasipiktinimą.

– Laikykit vagį! – Prekybininkas puolė paskui jį, bet kaktomuša susidūrė su vienu iš bėglį besivejančių sargybinių ir abu vyrai draugiškai įvirto į šviežios žuvies prekystalį. Menka medinė konstrukcija lūžo pusiau, o prekės išsilakstė į visas puses. Nieko nelaukdami, apsukresni prašalaičiai puolė rinkti žuvies, akimirksniu užplūsdami ir taip sausakimšą gatvelę. Kilęs sąmyšis suteikė Slajui kelias papildomas sekundes padidinti atstumą nuo savo persekiotojų. Vilkėdamas vienais skarmalais, jaunuolis buvo greitas kaip vėjas.

Jis prasispraudė tarp dviejų tuščių vežimų, stovinčių palei sieną, pračiuožė po didžiuliu mėsininko stalu, nukrautu šviežia skerdiena bei rūkyta mėsa, nugvelbė storą dešrą ir galiausiai išniro triukšmingoje trijų gatvių sankryžoje. Žvilgtelėjęs per petį Slajus tolumoje pamatė linguojančias artėjančių sargybinių alebardas. Jį vijosi jau geras tuzinas įtūžusių kareivių, o jų pikti riksmai ir keiksmažodžiai aidėjo per visą kaimynystę.

Slajus pats tyliai nusikeikė. Jo arogancija ir perdėtas pasitikėjimas savimi šįkart galėjo jam brangiai atsieiti. Šiandien Slajus tikrai išjudino širšių lizdą. Visas šis šurmulys kilo dėl brangios šilko rankinės, kurią jis nudžiovė iš turtingo pirklio vežimo, šiam riedant pro miesto centre stūksančios pilies vartus.

Jaunasis vagišius netruko pasigailėti savo drąsaus poelgio, tačiau dabar jau buvo per vėlu. Jam reikėjo kuo greičiau nešti kudašių. Kita vertus, Slajus kažkaip turėjo pateisinti savo plėšiko reputaciją, o kaip geriau tai padaryti nesukeliant kuo didesnio triukšmo?

Kariai sparčiai artinosi gatve jam iš kairės ir Slajui neliko nieko kito kaip trauktis link vakarinių miesto vartų.

Užsispyrę benkartai.

Jis atsikando obuolio ir susiraukė. Nepaisant sodrios raudonos spalvos, rupūžiokas buvo nepaprastai rūgštus ir Slajus nusviedė obuolį ant grindinio. Tuomet, nepaisydamas gurgiančio skrandžio protesto, įsigrūdo dešrą į kišenę ir vėl puolė į kojas.

Kai kurie praeiviai, išgirdę sargybinių riksmus, dar bandė jį sugriebti, tačiau vagis išsisuko nuo jų gniaužtų, peršoko per pintinėmis nuklotą stalą ir lengvai, tarytum kalnų ožys, nustraksėjo per prekybininkų būdeles.

Gatvėje nugriaudėjo besipiktinančių savininkų šūksniai, tačiau Slajus negaišo laiko atsiprašinėdamas.  Galiausiai jis nušoko žemėn už pilno pelų vežimo. Išorinė miesto siena buvo vos už penkiasdešimties pėdų.
Jis atsidūrė akligatvyje. Tačiau Slajus pažinojo šią miesto dalį kaip savo penkis pirštus. Jam tereikėjo prasisprausti pro mažą spragą tarp, už dešimties pėdų, priekyje stūksančių dviejų apgriuvusių lūšnų. Tuomet kirsti siaurą skersgatvį, kuriame galėjo tilpti vos vienas žmogus, vedantį į pagrindinę, visuomet judrių, vakarinių miesto vartų gatvę. O ten jo persekiotojai galėtų gaudyti vėją laukuose.

Jau įsivaizduodamas dešros skonį, Slajus pasiekė skersgatvį ir jau buvo beneriantis vidun, tačiau kaktomuša susidaužė su vienu iš sargybinių. Mėšlo dvokas užgožė Slajaus šnerves, jam dar nespėjus atpažinti Ameriko.

– Pakliuvai, purvinas nevidone, – vos gaudydamas kvapą sušvokštė Amerikas ir smogė savo kardu Slajui. Bėglys stryktelėjo atgal ir tik per plauką išvengė kardo ašmenų tiesiai į pilvą. Apsisukęs ant kulnų jis strimgalviais puolė atgalios, tačiau šaukštai jau buvo popiet. Jį vijęsi penki kareiviai jau spėjo užkirsti atsitraukimo kelią.

– Panašu, kad prisilakstei. – Amerikas išdygo sutrikusiam Slajui už nugaros ir mostelėjo sargybiniams. – Jis mano! Tad nesikiškit! Ypač tu, Higsai!

– Kaip tu sugebėjai mus aplenkti? – Higso žandikaulis kone atvipo. – Paskutinį kartą kai tave mačiau, iki ausų buvai sulindęs į arklio šūdus.

– Tik tavo dėka, godus išgama. O atsakant į tavo klausimą, tai vadinama aplinkkeliais, tu idiote, – atšovė Amerikas. – O dabar atšok!

– Klausykit, ponaičiai. Man labai patinka šis jūsų pokalbis, bet jei neprieštarausite, vėluoju į pasimatymą, – įsiterpė Slajus ir žengtelėjo į šoną, vildamasis prasisprausti pro susibūrusius kareivius.

– O kur tu susiruošei? – Deja, Amerikas sekė kiekvieną jo judesį kaip medžiojantis vanagas ir kone įrėmė savo kardą Slajui į gerklę. – Stovėk, jei nenori, kad padaryčiau tavo fizionomijoj dar vieną skylę. – Išsiviepęs jis keistai nužvelgė vagišių. – Vis dar neapsisprendžiu, ar man pakaks pasitenkinti penkiasdešimčia monetų vien už malonumą nukirsti tavo bjaurią galvą.

– Na, na, na, ir kas gi čia vyksta? – Atsimušęs nuo aukštų akmeninių sienų akligatvyje nugriaudėjo sodrus balsas. Po akimirkos, iš to paties nelemto skersgatvio, kuriuo Slajus nesėkmingai bandė pasprukti, išniro brandaus amžiaus stambus žilaplaukis vyras, vilkintis vakarinių vartų garnizono uniformą.

Garinas Aldrikas rūsčiai nužvelgė visus susirikusius, kol galiausiai jo žvilgsnis sustojo ties Ameriku. Tuo tarpu jam iš už nugaros išdygo dar keturi ginkluoti palydovai ir sustojo puslankiu.

– Ir kodėl tamsta išsitepęs mėšlu? – paklausė Garinas, besdamas pirštu į Ameriką.

– Ne tavo reikalas, seneli, – atšovė Amerikas ir žengęs link Slajaus prirėmė šį prie sienos. – Šis vagis mano.

– Sūnau, pataisyk mane jei klystu, bet tu labai toli nuo pilies, – Garino balsas nuskambėjo šiurpiai ramiai. – Tad patariu tamstai pasiimti savo dvokiantį įžūlumą ir kartu su savo draugeliais nešdinkis iš kur atsibeldėt ir leisti tikriems vyrams užsiimti šiuo atmata.

– Atmata? – Slajui toks apibūdinimas visiškai nepatiko. – Gal aš ir nesu pavyzdingas miestietis, tačiau visgi miestietis.

– Palikime tai nuspręsti teisėjui, vagie, – tarė jam Garikas, artindamasis prie Ameriko.

– Atšok, senas kvaily. – Amerikas pasisuko į Gariną ir pamojavo jam prie nosį kardu. – Manęs neapmulkinsi. Premija už jo galvą nesidalinsiu.
– Jei ir toliau laikysi nukreipęs į mane tą daiktą, neturėsi progos jos išleisti, bernioke. – Garinas lėtai apnuogino savo kalaviją. Visi keturi jo palydovai tylėdami padarė tą patį.

– Tai liečia jus visus! – Garinas kreipėsi į likusius sutrikusius pilies sargybinius. Čia vakarinių vartų garnizono jurisdikcija ir visi pagauti nusikaltėliai atsiduria mūsų priežiūroje. Jei kažkas nepatinka, kreipkitės į magistratą.

– Man tai pradeda patikti, – burbtelėjo Slajus, akyliai stebėdamas kylančią sumaištį. Kovos tarp sargybinių buvo retas reiškinys, bet pasitaikydavo. Jei kiltų peštynės, galvoje jis jau sukurpė pabėgimo planą.

– Velniop visa tai. Nenorim su jumis terliotis. – Higsas pirmasis nuleido savo ginklą ir davė ženklą kitiems trauktis. Grumtynės nieko neišspręstų, tačiau labai tikėtina, kad peraugtų į kraujo praliejimą. Niekas iš jų nebuvo linkęs rizikuoti savo kailiu, net dėl tokios viliojančios premijos.

– Prakeikti bailiai. – Amerikas nusispjovė ir, atsisukęs į Gariną, sušnypštė: – Tu neišdrįstum.

– Neprovokuok manęs, sūnau. – Senyvas vartų sargybinis nustūmė Ameriko ašmenis į šoną ir atsistojo tarp jo ir Slajaus. Jaunojo sargybinio akyse jis įžvelgė ryžtą ir neviltį.

– Štai ką siūlau. Informuosiu teisėją, kad tai tu sučiupai nusikaltėlį. Kad gautum atlygį. Bet tik jei gerai elgsiesi ir dingsi man iš akių kartu su savo smarve. Ką pasakysi?

Nematančiam kitų variantų Amerikui nebuvo iš ko rinktis. Kelias sekundes apmastęs Garino pasiūlymą ir tyliai linktelėjo ir žengtelėjęs atgal nuleido kardą.

– Patikėsiu tavo žodžiu, seni, – tyliai tarė jis, dar kartą nužvelgdamas Slajų neapykantos kupinomis akimis. Tuomet apsisukęs ant kulnų nupėdino gatve atgal link pilies. Paskui jį, viliojamas nosį riečiančio dvoko, nuskrido mažas musių debesis.

– Ką gi, vyručiai, aš pats pasirūpinsiu šiuo niekšeliu. – Garinas kreipėsi į savo bendražygius ir palaukęs kol šie pasišalino, atsisuko į Slajų. – Negalėjai nustygti vietoje, ar ne?

– Turiu pateisinti savo reputaciją, dėde. Be to, juk reikia kažkaip gyventi, – šmaikščiai atsakęs, Slajus patapšnojo jam per petį.

– Atiduok ką nugvelbei. – Garinas nebuvo linkęs juokauti.

– Gerai jau gerai, tik nesinervink. Štai. – Slajus ištraukė rankinę, tačiau dar kelias sekundes delsė įteikti ją Garinui. – Atsiprašau. Kitą kartą taikysiuosi į ką nors ne tokio įmantraus.

– Bijau, kad sekančio karto nebus. – Garinas konfiskavo grobį, čiupo Slajų už riešo ir apsukęs prirėmė prie sienos.

– Ką čia išdarinėji? – Slajus negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. – Taip nevalia elgtis su sūnėnu! Paleisk mane ir pamirškim visą šį reikalą!

– Atleisk, vaiki. – Garinas surišo Slajaus rankas už nugaros. – Aš per ilgai saugojau tavo apgailėtiną užpakalį, tuo pačiu rizikuodamas savo kailiu. Šįkart tavo nusikaltimą matė per daug liudininkų. Tad neturiu kito pasirinkimo, kaip tave areštuoti.

– Bet jie iš pat ryto mane pakars! – Iš Slajaus veido akimirksniu dingo pašaipi grimasa. – Geriau jau pribaik mane čia pat, kad nereiktų suteikti jiems malonumo.

Garinas atsiduso ir tvirtai suspaudė vagį už parankės. – Klausyk, teisėjas skolingas man paslaugą. Tikiuosi šįkart galėsiu jos paprašyti. Tuomet vietoj kartuvių tave ištrems iš miesto. Tai geriausia ko gali tikėtis. O dabar nesimuistyk ir pėdink.

– O jeigu atsisakysiu palikti miestą? – savo ruožtu paklausė Slajus ir vėl išsišiepė.

– Tuomet po rytojaus nebesišypsosi, – tarė Garinas ir paragino sūnėną žingsniuoti. 

Laukite tęsinio
2022-11-20 09:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-11-23 13:05
Gestax
Siaubas, "Amerikas" "Slajus","Garinas" sudaro vos ne ketvirtadali teksto. Žmogau tau ne tekstą rašyti o knygas skaityti reikia, jau  nežinau kelintą kartą rašau, nustok aprašinėti kino filmo scenas, nesuprantu kaip prisibelsti į tavo smegeninę tiesiog prirašei begalę nereikalingo teksto, gal tada kelk ji į scenarijus skiltį, ten aprašinėja paprasta bėgimo veiksmą su tiek daug žodžių. pats Bėgimas turėtų sukelti įtampą o ne paskandinti skaitytoją žodžių lavinoje. jokio scenarinaus jokios prasmės nieko... kas čia tokio "fantastiško tavo tekste" kad ji dedi į fantastiką? ir pats net nesigaudai ką rašai. Pvz bėgimas su alebarda, tu bent kartą matei kaip ji atrodo? pagali rankose esi laikęs? nu ok grėblį, ar šakes? tu nori pasakyti jeigu nori greičiau eiti ar bėgti pradedi nešti jį kaip vėliavą? kad ko nors nesužalotum? šiaip "bėgimas su alebarda" butu paprasčiausiai ranka paimant žemiau ašmenų ir prigaudžiant sunkiausia jos dalį prie savęs kad mažiau maskatuotuosi ir netrukdytų judėti. žodžiu tokiu nelogiškumu pilnas tekstas. mesk rašęs eik skaityti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-11-20 12:18
gogo
kas nors ką nors gauda
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą