Česlovas ir Neveldina po 30 metų

Finansistas Česlovas neberūkė. Sanariai linksmai skambėjo vėjyje. Rūkymas skaudžiai pakenktu kaklo slanksteliams, o to pasekoje galima nuvirsti į balą.

“Pažįstamas veidas” - pagalvojo senasis finansistas. Moterį jis pažino iš monotoniško kaulų skambėjimo. “Dailininkė. Vaikystę praleido kaime. Gėrė iš upelio nevirintą vandenį”

Moteris rankoje tvirtai laikė maximos maišelį.

Laikmetis stipriai apgadino ilgas, šachmatų figūras stumdančias kojas, grožiu besimaitinantis celiulitas ilsėjosi lengvai neprieinamose vietose.

Česlovas tarp pirštų trynė varines monetas.

Moteris pasuko link pažįstamo garso. Nuo vaikystės pinigų skambėjimas viliojo jos širdį.

“ Česlovai? _ - Tyliai pašaukė Neveldina

“ Neveldina?? ’”

“ Tai aš . Sugrįžau. Visam laikui”

“ O tu paveikslą atnešei? ”

“  Kur tas Česlovas? Nieko negirdžiu”

“ Sustok, vagie, žavingas”

“ Česlovai, kaip tu pasenai”

“ Atiduok paveikslą, tai mano”

“ Kam tau tas paveikslas? Tai dideli pinigai. Nesuvalgysi…dantų neturi…prarūkei”

“ Neveldina, atėjau į sažiningą pasaulį prieš devyniasdešimt metų, noriu jį palikti teisingą ir sažiningą”

Neveldina beria nuodus į skaidrų “Vytauto” gėrimą ir ištiesia pakilusio vėjo lenkiamam Česlovui.

-“ Išgerkim. Vardan susitaikymo. ”

Česlovas išgeria viena burnele.

“ Sudie, mano didžioji meile”

Česlovas atsisuko ir parodė retus rūkančio dantis.

“ Be paveikslo - aš šito pasaulio nepaliksiu, mieloji”