Kartais

man patinka vardų neturinčiose būsenose                           
ilgiau nei leidžia aplinkybės praleistas
vienas kitas pusvalandis. Alėjose apkalbų senuose
nuotykių parkuose pasivaikštai, štai prisiminimas glaistas,

štai šilkas, paskui smilkalai, žvilgsnis į nugarą
atsiliekantis, gal į batus, gal į skrybėlę,                                   
paskui taurė karšto vyno, susimąstymas nugeria
keletą laipsnių, vaizdai lėti ir atskiri, įpili

į arbatą šlakelį romo. Dėl aromato.
Prisiminimams paerzinti. Tokia netikra agonija
kokio nors fragmento, mikroskopinė drama, to
skoniu neapibūdinti, gal įkvepiamame deguonyje

identifikuoji lėtėjimą, beveik sąstingį
šeštadienio dvyliktos lapkričio rytmečio
pauzių, pasilieki ne visas, tingi
gailėtis tų, kurias čia kažkada išmečiau.

Tada dar kokį pusvalandį pasigaminu.
Koks nors planiūkštis tai suuodžia.
Ne blogiausios patirtys iš židinių kaminų
su snaigių prototipais leidžiasi suodžiais.