Erdvių sumaištyje, vamzdelių puokštėj, odos
jungty, taigi Vasilijaus krėsle,
vaizduotė apsisprendžia būt sėslia
ir mintys nebegali būt vienodos,
vamzdelių puokštėj sumaištis erdvių
įrėminimo odos juostom
ir melancholiją lyg lietpaltį dėviu,
kėdė ir kūnas – vienas kita glostom,
vamzdeliai žaidžia erdvėmis, jie jas
erdvėms nežinant puikiai valdo,
išlengvina mintis tarsi minčių lajas –
svajonė didelė kiekvieno baldo.
Kėdė. Sėdėjimas toje kėdėj
lyg poilsio abstrakcija, sėdėjai
ir nugara tingėjimą skaitei,
neištikimas nė vienai idėjai.