Pieš mirtį...

nenoriu tavęs sveikinti... nenoriu linkėti blogo... nenoriu matyti mirštančios... nes ir pats mirčiau...
deja... mirštu greičiau nei tu... mirštu kiekvieną akimirką praleistą be tavęs...
vieną dieną manęs čia nebus... tu neverksi... kai pagalvoju apie tai...
manau kad išvis neverta... verkti...
ir aš žinau... kad aš nereikalingas tau...
žinau, kad pasauliui be manęs geriau... ir kad... neverksi tu... kai manęs nebus...
žinau... kad myli ir mane apgauni... nes tavo meilė apgavystė... kokia švelni ji...
aš ją liečiu... bet realybėje paliesti negaliu... ir vėl liečiu...
o ji švelni, nors ir šalta... kaip žvilgnis kuriuo tu žiūri į mane... aš išsakau save... tau...
bet tu negirdi manęs... tu neklausai ir man sunku... labai sunku... aš mirštu...
ant kapo niekas neatnešė gėlių... kurias taip mėgau aš...  nors jos ir be žiedų...
atleisk... šiandien aš išeinu... sudiev sakyt nenoriu... nesakau iki...
o gal nesusitiksim... o gal ir susitiksim... užmaršty... kai kas nors pamirš tave... užuot mylėjęs...
skaudu...