Alisa Meler (išeina pro duris)

Alisa Meler lazdą nusitvėrė. Tai                           
ne šiaip koks pagalys,
geri bambukai mėtosi retai,
o šis jos rankoj, juodas kaip anglis,
                                                                                                             
įjungė laiko neturėjimą bijoti.
Išeidama per tarpdurį jį nejučia
išjungė. Šaltas vakaras. Be jo tie
besivejantys žingsniai kažkieno jau čia

vis tylesni ir batų padų minkštume
galop vijimosi garsai paskendo.
Čia be Alisos nieks nevaikšto. O ūmia
tyla vidus įsako kontempliuoti kendo.
                                                                                             
Apeidama nedideles balas
Alisa Meler mina bitkrėsles, kad pelkė –
nežino, panikon puoląs
bijoti laiko neturėjimas ir susitelkę

aplink jį demonai nuščiūva. Jie
atgaus pusiausvyrą vos baigs Alisa
duris uždarinėti galvoje,
tas durų darinėjimas užėmęs visą

bijoti laiko stygių, gatvė, vitrina,
vestuvinę suknelę kontempliuoja senė,
nė krust, tiek to bateliai truputį triną,
vaizduotėj gęsta norai parusenę.

------------------------------------------------------
eilėraštis apie Agnės Žagrakalytės knygą Bu Bu Itis