Štai tas pasipūtęs katukas -
Gražiausiu vardu Rainiukas.
O juodas katukas - Batukas.
Nors tiktų visai ir Kipšiukas.
Pelytę pavaiko Markizas,
O pieną prapylė tai Krizas.
Spokso pro langą pūkuota Pupa -
Išlepus katelė, kaip sakė teta.
Visi katinukai - ne miško bevardžiai,
Jie nugarą riečia, prie kojų mums glaudžias.
Liūdna vai liūdna be vardo gyventi,
Belieka tik galvą nuleidus po kiemą bindzenti.
Rainoji katytė po pievas peliavo.
Nebuvo namučių ir vardo negavo
Nedrąsiai žiūrėjo į mažą namuką -
Kad kas pavadintų, įpiltų pienuko...
Dvi vienišos akys kitas dvi surado -
Rainoji katelė pamiršo jau badą.
Naujai šeimininkei peles ji išvaiko,
Norėtųs ant kelių - tik reikia dar laiko.
Kas rytą ji kelia ir taria sau „miau“ -
Rainoji katelė keistu vardu Mau.