Sindromas

Kelkis, mano dukrele! Kelkis, reikia į mokyklą!
- Mam... aš dar noriu pamiegot, galima?
Jos akys apsiblaususios, iš veido matyti, kad ji neišsimiegojusi.
- Ne, negalima, devintą - pamokos. O reikia dar pavalgyti ir pasiruošti. Marš, keltis!
- Gerai, mama...

- Man skauda gerklę, ar, jeigu sergu, galiu neiti į mokyklą?
- Ne, dukryt, negali. Mokslas - pareiga.
- Bet man žiaaauriai skauda! Ir, aš manau, kad aš mirsiu...
- Ne, tu nemirsi. Visi mes sergam. Tu privalai mokytis.
Po pusvalandžio mergaitė jau buvo su karšta kakta.
- Mam, pažiūrėk! Aš tikrai tikrai sergu.
- Na, gerai. Tiek tos. Neik į mokyklą.

- Užteks gulėti, bent pamokas paruošk, jeigu jau į mokyklą neini.
Tyla.
- Neapsimesk, žinau tavo triukus. Matau gi, kad tau viskas gerai.
- Man negerai, - išlemeno vos gyvu balsu.
Ir taip visą dieną - kai ateidavo mama pažiūrėti, kaip ji gyvena, rasdavo ją miegančią.

- Laba diena... sloga, karščiavimas, 40 laipsnių, vos pakalba.
- Kur gyvenate?
- Liepų gatvė 35... paskubėkit, prašau.
- Gerai, perduosiu paramedikams, laukite.

Priimamasis, naktis.
Mergaitė sėdi už stalo ir piešia.
Šalia kokių trylikos metų mergina su sulaužyta koja kalbasi telefonu.
- Ateikit, prašau, gydytojas laukia.

Gydytojo kabinetas, naktis.
(Gydytojas matuoja kraujospūdį, seselė paima kraujo mėginį).
Daktaras:
- Matau, kad mergaitė labai sutrikusi, emociškai išsiblaškiusi, bet plaučiuose jokių patologijų nematau. Širdies ritmas nesutrikęs, kraujospūdis tvarkoje.
- O kraujo tyrimai? Ar nerasta jokių infekcijų?
- Kraujo tyrimų rezultatų teks palaukti. Ar mergaitė kosėja? Ar viskas tvarkoje su...?
- Palaukit, palaukit. Mano dukra miršta, o jūs užduodate tokius beprasmius klausimus.
- Nemiršta, nemiršta...
Gydytojas pradeda trepsėti kojomis, jo žvilgsnis bėgioja.
- Aš, žinot ką? Parašysiu jums siuntimą...
Išsitraukia lapelį, pradeda rašyti.

Priimamasis, paryčiai.
- O dieve... Dievulėliau...
„Gimimo data 2009 12 22, diagnozė - emocinis susijaudinimas. Paskirta konsultacija su psichiatru“.
Mergaitės mama lekia atgal į kabinetą, kalbėtis su gydytoju, kodėl jos dukrai paskirta konsultacija su psichiatru.

Mama grįžo. Dukra tyli.
- Gydytojas pasakė, kad tu sveika. Galime važiuoti namo.
- Ne, aš nesveika... man blogai!

Prieš vizitą ligoninėje. Mokykla, klasė.
- Dabar visi pasiruošiam kontroliniui.
Suskamba skambutis.
Visi laksto, žaidžia.
Mergaitė atsisėda ant pufo mokyklos koridoriuje ir paima rašiklį.
- Ką tu čia dabar rašai, duok man! Loche tu!
Tai buvo jos klasiokė. Išsipuošusi - lakuoti batai, džinsinė striukė, stiprūs kvepalai.
- Sakė ruoštis kontroliniam, o tu rašai kažką, svajokle tu, debile.
„Eik na... „ - išrėkė mintyse. Bet iš tikrųjų negalėjo to pasakyti.
Vėliau ji rūbinėje rado į spintelę prikaišiotų cigarečių ir raštelį nuo vaikino. „Soriukas, mano mergaite. Bet mane kviečia Leila, jei nori, galim perkelti kitai dienai...? „.
Ji greitai pasiėmė telefoną, surinko: „Aš žinau, netikėli, kad niekas tavęs nekvietė. Bet jei tu nenori su manim būti, daryk ką nori. Man tu ir nereikalingas“.
Nusivylusi, nepatenkinta gyvenimu išbėgo iš mokyklos.
Autobuso stotelėje teko laukti ilgai, apie penkiolika minučių. Belaukiant jos dėmesį patraukė aukšta mergina, juodai apsirengusi, pasikvepinusi.
Tai buvo jos klasiokė iš pradinės mokyklos. Dabar jai maždaug 14 metų.
- Labas... oho, tu taip pasikeitei. Matau, kad pastambėjai.
- Ma-an nerū-ūpi kaip a-aš atrodaaaau, - vos ne pasikūkčiodama atsakė mergaitė.
- Ką gi, aš matau, kad tau rūpi. O man nerūpi. Aš tik noriu, kad tu būtum sveika ir graži.
- Ni-figa tau nerūpi ta mano sveikata, nemeluok...

Namo ji grįžo visa smirdanti dūmais, ją kamavo kosulys. Tą vakarą ji nuėjo miegoti kaip niekada anksti, turbūt septintą valandą.

Savaitė po vizito ligoninėje.
- Kas tau vėl? Tu vėl sergi? Tau gi pasakė, kad tu sveika.
- Mama, man vėžys.
- Nu, ir iš kur ištraukei? Ką dar sugalvosi?
- Mama, aš sakau rimtai. Man smegenų vėžys.
- Nu, ir pagal ką sprendi?
- Man taip skauda galvą, kad negalėjau užmigti. Ir. Aš apčiuopiu kažką, turbūt auglį. Ir, man dar siaubingai svaigsta galva.
- Gerai, apsilankysim pas gydytoją.

Gydytojo priimamasis, sostinės klinika.
- Ateikit pas gydytoją. Jūsų laukia.
Mama su dukra stojosi eiti.
- Ne, tik jus kviečiu, ponia Stanovič.
Mama stojosi eiti.
- Labas.
Dukra išgirsta balsą ir apsidairo. Ant suolo priešais ją sėdi jos amžiaus mergaitė.
- Labas, - atsako. - Kas tau atsitiko?
- Man? Man nieko neatsitiko.
- Na, jeigu tu čia, greičiausiai nesi sveika.
- Ai... man įtaria cistinę... na, tu greičiausiai nežinai. Tokia liga. Atėjau čia tyrimams.
- Man įtaria smegenų vėžį, - sumelavo.
- Ajei...
- Laukiu, kada mano mama grįš. Greičiausiai man paskirs chemoterapiją.
- Nemanau, baik tu. Pagyvensim, pamatysim.
- Žinai ką? Aš... nesijaučiu laiminga.
- Aš irgi, visiškai. Gal norėtum susirašyti?
- Galim, koks tavo mesendžeris?
Ji išsitraukė bloknotą ir davė užsirašyti.

Klinika. Mama grįžo iš gydytojo kabineto.
- Na va, imk, paskaityk. Tu sveika. Svei-kut
svei-kut-ėle.
Dukra nesivargino skaityti lapo, tik pamatė sakinį: „smegenyse jokių patologijų nerasta“.
- Ko tokio? Pato...?
- Tai reiškia, kad tu sveika.
- Ne, aš nesveika!
- TU SVEIKA. TYLĖK.

Vakaras, mama su dukra grįžo namo.
Vakarienei buvo baklažanai su sūriu.
- Nepaprastai skanu, mam! Einu išsiplausiu rankas, nes išsipurvinau.
- Ką tu ten darai? - paklausė mama, kai pamatė, kad mergaitė kažką nuėjo į vonios kambarį su virbalu.
- Nieko, atstok!

Ligoninės priimamasis. Gydytojo kabinetas.
- Na, mums nesiseka. Dukra vėl netyčia susižalojo su peiliu.
- Ir ką ji darė, kad susižalojo?
- Sakė, kad skuto bulves.
Gydytojas kažką užsirašė į kompiuterį.
- Klausykite, ponia. Noriu užduoti jums porą klausimų.
Mamą nukrėtė šaltis.
- Kokių, daktare..?
- Kaip jūsų dukra jaučiasi mokykloje? Ar jai ne per sunkūs mokslai? Ar ji nesijaučia išsekusi?
- Na, lyg ir ne. Bent jau aš niekada negirdėjau, nes ji man nepasakoja.
- Pasiklauskit tada.
- Ką, jūs norite, kad mano dukra mirtų? Ji tuoj nukraujuos.
- Nusiraminkite, ponia, kraujavimas sustabdytas.

Dukra atsibudo kažkur, kur tamsu ir šalta. Ji negalėjo mąstyti, skaudėjo sėdinę.
Staiga prieš akis jai įsijungia šviesos. Duris atveria moteris.
- Labas rytas. Atnešiau tau vaistų ir pusryčius.
- Kur aš?
- Ligoninėje, vaikų krizių skyriuje. Tau bus paskirtas pokalbis su gydytoju.

„Mergaitė sako, kad prastai jaučiasi, pastoviai simuliuoja. Gydytojai mano, kad tai galimai sukėlė stresas, įtampa, problemos mokykloje ar namuose“.

- Eina... kodėl taip? Kodėl mane išaiškino? Aš norėjau, kad manimi rūpintųsi, kaip sergančia, kaip nesveika. Manęs niekas nenori, nei mokykloje, nei namuose. Aš tik niekam nereikalingas vaikas.
- Klausyk. Tu dar pas mus pagulėsi, pažiūrėsim, kaip tau seksis. Kol kas nusiramink, viskas bus gerai.

Atėjo vakaras. Nuobodu, tamsu.
Mergina išsitraukė iš kuprinės bloknotėlį. Į telefono paieškos langelį įrašė raktinius žodžius.
Liesa, graži, stilinga mergina.
„Labas. Aš ligoninėje. „ - parašė.
Atsakymas atėjo po pusvalandžio. „Labas, negaliu kalbėti, man liūdna. Aš sunkiai sergu ir nuo mano ligos nėra vaistų. Supranti mane? „.
Jos širdyje kažkas sugėlė.

Praėjo mėnesis.
Mama pasipuošusi, švenčia dukros gimtadienį.
Susėdo už stalo kokių dešimt klasiokių, visos pasipuošusios ir stilingos.
- Ar tau neliūdna? Na, dėl jos?
- Labai liūdna. Tikiuosi, kad atsiras vaistai. O tu kaip jautiesi?
- Man viskas gerai. Fantastiškai. Supranti, mama, aš žaidžiau su liga. Bet liga - ne žaidimas. Aš tik dabar tai supratau. Ir pamačiau, mam, kaip gyvenimas gali pasikeisti. Ir ne visada į bloga.