Bjaurastis

Bjaurastis taip netoli, jos tiek daug. Ji glūdi.
Kartais brinksta nejaučiama. Kartais panirus lyg plūdė –
jaukas teberyjamas, juo dar mėgaujamasi, iki
kabliuko penties dar liko mėsos, dantys vis dar sveiki.

Kartais ji tvyro. Beveik neįžiūrima. Kartais tūno
kaip pati kantrybė. Kaip tobula pasala.
Lyg primiršta nuojauta. Lyg teritorija plėšrūno.
Taip batams patinka sielą vadint asla.

Ji ir vieta ir pasekmė ir būsena.
Visada pasipuošusi mikroskopui su kamera.
Niekada neturi ribų. Sena
nuo pradžios. Viskam yra                                                         

pasiruošusi, ypač išnaudoti skersvėjus.
Plyšių locmanai mėgaujasi bjaurastyje.
Tvinksi spalva akių lęšiukuose, tarsi juos
išlošusi.  Net užsimerkęs bijau rasti ją.