Apie trotintojus

Na įdomu, apie ką Jūs čia dabar pagalvojote. Trotinti, pagal sinonimų žodyną – „mėgdžioti“. Tačiau žodis „mėgdžioti“ per daug tiesmukiškas, ir nepakankamai platus. Todėl paimkime žodį „trotinti“ ir įsivaizduokime, kad jis yra daug abstraktesnis ir didesnę reikšmę turintis žodeliūkštis nei banalus mėgdžiojimas. Ir iš esmės, dabar padariau tai, dėl ko Jūs dabar šį tekstą ir skaitote.

Mes įgavome teisę keisti žodžių prasmes, mes įgavome teisę dėl to ginčytis, ir šalia viso to – mes įgavome teisę ir (kažkodėl) laimę – mėgdžioti.

Priežastys, kodėl mes kaip visuomenė galime keisti žodžių prasmes yra labai daug. Jos yra labai gilios, kompleksiškos ir iki šiol iki galo neištirtos. Iš esmės, dabar, kai gyvename laikais, kai viskas yra ne apie tai KAS YRA, o apie tai – KAIP mes tą matome, viskas sukasi apie knygų viršelius, kuriuos piešti ir keisti gali kiekvienas ir net dėl to ginčytis.
Kaip tas pasižymi? Mes nekalbame apie seksizmo faktą, mes kalbame apie tai, kas yra „seksizmas“. Komikai ginčijasi ne apie kopijavimo faktą, bet apie tai – kas yra „kopijavimas“. Mes ginčijames ne apie nevaržomo melo sklaidą, o apie tai „kas yra žodžio laisvė“ ir kaip visą ta brudą į tą žodžio laisvės šydą įvilkti. Ir čia šioks toks paradoksas. Žmonės lyg taip nori būti neapibrėžti faktais, principais, taisyklėmis, rašytais ir nerašytais įstatymais, bet va tos abstraktumo sąvokos į savo kiemą neįsileidžia. Žmonės kalba, kad ne tik žodžiai svarbu, svarbu emocija, jausmas, siunčiama žinutė, bet vis tiek ginčijasi apie žodžius it tai būtų koks gydalas problemai. Paprastai tariant, jeigu yra visi pamatė ir pajautė kad tai yra seksizmas, kokių faktų dar gali reikėti, kad tą suvokti? Emocijos, konteksto ir visko tame užteko, kad žinutė būtų priimta taip, kaip buvo išsiųsta, koks tikslas dar kažką diskutuoti? Ir tai galioja apie viską. Su šiuo paradoksu kai mes atsisakome taisyklių, tvarkų, nuostatų, tačiau didžiausią laiką diskutuodami skiriami būtent tam, mes galim pakeisti viską: nusikaltėlio sąvoką, prievartavimo sąvoką, karo sąvoką ir t. t. Ką sėkmingai ir darome.

Visuomenė, sėkmingai ir absurdiškai diskutuodama apie žodžių ir ženklų prasmes, lygiagrečiai užsiima ir trotinimu. Kai 1990 m. mes kaip tauta, pakėlę galvą išėjome iš kalėjimo – trotijom viską kas įmanoma iš Vakarų. Patinka mums tai, ar ne. Tinka mums tai, ar ne. Reikia mums to, ar ne? Jei valdžios institucijos lyg dar stengėsi surasti kažkokią kryptį, analizuodamos tai, kas mums, kaip šaliai tiks, ir bus reikalinga  ateityje, tai visuomenė viską pilnom saujom nešė iš Vakarų, ir panašu kad dar neša. Ką geriausiai atsimenu iš pirmųjų emigrantų bangų, kai jie grįždavo trumpam į Lietuvą, sakydavo „<... >.. va ten tai visi šypsosi, o pas mus“. Būtent. Iš kur atėjo samprata, kad mes turime šypsotis? Ar tai yra tai, pagal ką mes sprendžiam apie tai kaip turėtume gyventi? Ar ne iš to mes galima lėtai parsinešėm, perdėto pozityvumo madą?

„Ei tu, drauguži, jeigu tau viskas gerai – tai žinok, tau gali būti depresija. Tik tu to nežinai ir nenori sau to pripažinti“

Čia labai elementarus ir tiesmukiškas pavyzdys, bet mes kažkodėl iš Vakarų nešėmės kvailą suvokimą kaip turime gyventi ir kodėl, net neįvertindami ar mums tai tinka. Nešamės susigalvotą tobulo gerovės gyvenimo iš Skandinavijos sampratą ir jos siekiame iki šiol nesuvokdami ką iš tikrųjų tai reiškia. Nešamės madas, žodžius, reikšmes, metaforas, kalbines priemones ir viską – kai nežinome ką su tuo daryti.

Prisižiūrėję šių madų, mes darome ką? Mėgdžiojame. Mėgdžiojame labai progresyvius liberalus, ir mėgdžiojame labai dešiniuosius nacionalistus. Mėgdžiojame majestic gyvenimą mokėdami už kiaušinienę 10 eurų nes ji vadinasi „brunch‘as“  ir perparduodam šį gyvenimo stilių per socialinius tinklus dar giliau į visuomenės kaulų čiulpus.  Mėgdžiojame kažkokią super cool liberalią politiką, numetam ją ant Lietuvos Sostinės ir tikimės kad tūkstančiai žmonių nesuprantantys ką tai reiškia ir kam jiems to reikia, ją supras, ja mėgausis, o jei ne – pavadinsim juos kaimiečiais. Žodžiai ir politika atitrūko nuo realijų.

Kaimiečiais vadiname tuos, kurie nesupranta, kuriems netinka ir nepatinka kažkas, kas jiems IŠ TIKRŲJŲ netinka. Ir galbūt neįžeidinėkime kaimiečių, kurie savo darbu ir ūkiais išlaiko pusę mūsų valstybės. Naudokime pamėgtą žodį provincialai, tik provincialai yra ne tie, kuriems kažkas nepatinka ir kurie nebijo pasakyti, o tie – kurie visą savo gyvenimą stato kaip spektaklį, kurio net pats nežiūrėtų teatre.

Tokiu būdu, metai iš metų, mūsų kaip šalies ir tautos identitetas atitrūksta nuo realijų. Nuo to, kas mes iš tikrųjų esame ir kokiems mums lemta būti. Atitrunkame nuo to, kaip mes turime valdyti valstybę, kad ji veiktų šiame pasaulio krašte, prie šitos jūros, su -20 žiemą ir +30 vasarą. Su kaimu ir miestu. Su nuolatinės kovos už būvį dvasia žmonių kraujyje ir paprastumu. Lietuvišku paprastumu, o ne fikcija.

O dabar, parymoję apie tai, ką mes darėme, darome ir dar darysime, ir mums nesvarbu kuo tai pasibaigs, eikime nusipirkti po šokoladinį Kalėdų senelį ir karšto vyno. Pakelkime taurę už prekybininkus, kurie visą tai ką pasakiau, supranta jau dešimt metų.

Ir jie jums padarys Kalėdas dabar, poryt, ar kitą mėnesį.
O mes jas nusipirksime.