Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Driežas žengė link plieninių durų ir savo žvynuota plaštaka jas stumtelėjo. Jo mėlyną veidą nutvieskė Minozos Alfa ir Minozos Beta šviesa. Šiose platumose ji buvo raudono tiršto purvo spalvos. Abi žvaigždės kybojo įkaltos danguje vos atplyšę nuo Zodno horizonto. Sustingusios it aliejiniais dažais tapytam paveiksle. Slėgė tanki tyla.
Šengzou išnėrė lauk, prigludo prie rūdžių sienos, sustingo ir leidosi šildomas Minozų radiacijos.

Per šimtą jardų nuo Šengzou konteinerio per visą smėlynų horizontą sodriu raudoniu tvieskė tiesė. Sofjevėjerio kelias. Juo kartkartėmis prasklesdavo taikomosios psichonautikos lokomatyvas. Tempdavo keleivinį cilindrišką kelių šimtų jardų ilgio vagoną. Sofjevėjerio apylinkės buvo žinomos dėl savo hiper intensyvios magnetinės anomalijos ir nuolatinių magnetinių audrų. Radioaktyvių bangų dažnis išmušinėdavo pshichonautų realybės mediatorius iš rikiuotės, todėl jie galėdavo pasinerti į pakitusias sąmonės būsenas.

Reptiloidas jau nebeprisiminė kaip atsidūrė šioje atšiaurioje raudono smėlio dykynėje. Žinojo, kad kažko ieško. Bet ko? Konteineris, kuriame glaudėsi driežas buvo vienintelis toks čia šimtų mylių spinduliu. Apylinkės nebuvo palankios įprastam gyvenimui, - čia buvo lengva pasiklysti tarp magnetinių audrų sukeliamų įvairių realybės suvokimų.

Jau kurį laiką roplys jautė, kad nėra vienas. Žinoma, kad lokomatyvo sukelti dykynės plokštės virpesiai skersai viso kelio per šimtą jardų į abi puses masina trūkežius, todėl šalimais kelio po smėlynais jų susikaupusios yra ištisos kolonijos. Tačiau tvėrėsi dar kažkas gerokai subtiliau.

Šengzou atšoko nuo rūdžių sienos. Gerai įšilęs buvo vikrus kaip… Driežas. Judesiai tapo preciziški ir staigūs. Roplys pasuko galvą dešinėn taip, kad bet kokio humanoido akiai judesys buvo nefiksuojamas. Sustingo ir įsistebeilyjo į rudą taškelį judantį šiaurėje. Nors judesį tikrai buvo galima įžvelgti, taškelio perspektyva nesikeitė. Atrodytų, kad kažkas ten sau mindžikuoja smėlyje toje pačioje vietoje.

Atmosfera vietomis virpėjo. Virpesių plyšiuose griežta horizonto linija atsipalaidavo: vaiskus aviečių dangus varvėjo į dykynę, o rusva purvo dikynė plūdo į dangų ir kartu sukūriuodami ėmė formuoti figūras, kurios nuolat transformavosi. Tie virsmai buvo savitas geometrinis šokis.

/
Suvokimai, kurie nugrimzdo kaip tiesa.
Suvokimai, kurie įgalino.
Suvokimai, kurie įkalino.
/

Driežas žengė link sunkių konteinerio durų ir jas atstūmė. Šengzou mėlyną odą užliejo aliejinis purvo raudonis. Reptilija prigludo prie rūdžių sienos ir suakmenėjo.

Minozos Alfa ir Minozos Beta kabojo danguje vos atplyšę nuo Zodno horizonto. Sukaustytos su dykyne neišvengiama pusiausvyra kurčiojo tyloje.

Smėlynai išilgai Sofvjevėjerio kelio per šimtą jardų į abi puses pradėjo vilnyti. Taip ritmiškai judėdamos trūkežių kolonijos stengėsi atliepti lokomatyvo skleidžiamus virpesius. Juodas matinis vagono cilindras ėmė skrosti dikynės vaizdą. Mašina neskleidė nei menkiausio garso. Juodas matiškumas buvo absoliutus - net ir menkiausias rausvos šviesos pluoštas nesugebėdavo atsiplėšti ir visiškai susigerdavo į lokomatyvo ir vagono paviršius.
Cilindras nebyliai praskriejo ir tolumoje ėmė neišvengiamai trauktis į juodą tašką, kol galų gale su vis pranyko.

Iš už konteinerio išniro humanoidas. Dviejų metrų ūgio. Ne mažiau. Žingsniavo link Sofvjevėjerio kelio. Vilkėjo pilką švarką, per plačiomis rankovėmis. Jose galėjai įžiūrėti vanilės žiedo spalvos marškinius. Mūvėjo juodus plačioms pėdoms skirtus batus. Humanoido kakta buvo aukšta, o viršugalvis pusmėnuliu plikas. Aplink ausis ir ant pakaušio gulė iš pažiūros šiurkštūs, žili ir reti plaukai. Oda aplink ausis buvo nusėta raudonais plėmais ir šašais. Žmogų kamavo dermatitas.
Sustojo, pasuko abi rankas į šoną, siekdamas už savęs - tarytum užsimojo sviesti diską. Tada metė rankas į kitą šoną, o kūnas grąžtu sekė paskui jas aplink savo ašį. Juodas bato kulnas paliko duobutę raudonam smėly. Virtuoziškas apsisukimas! Žmogysta klestelėjo ant smėlio, sukryžiavo ilgas kojas, keliai kyšojo į šalis. Sėdėjo tiesus. Akys degė. Pagniaužė plaštakas ir pirštai pradėjo bėgioti juodais ir baltais klavišais. Kūnas ir galva lėtai ir ritmingai lingavo, galima sakyti, šoko. Pasirodymui kaip reikiant įsibėgėjus, muzikas atitraukė vieną plaštaką nuo klaviatūros ir ėmė įnirtingai kasytis raudoną paausį, kitos plaštakos pirštai dar bandė bėgiot klavišais, bet sustingo, ėmė tįsti ir tingiai varvėt blyškios bekraujės mėsos mase ant raudono purvo šalia juodų muziko batų. Žmogus atrodė stipriai sutrikęs ir pamiršęs, ką ir kodėl čia dabar daro? Nuo būties pragaro telaikė akstinas nepaliaujamai kasytis paausį.

/
Išplėskit gerklas ir plėšykit tylą.
Muzikas pamiršo, kad yra dievas.
Dievo nebuvo garse.
/

Šengzou atšlijo nuo sienos. Akimirksniu nukreipė galvą dešinėn. Rudas taškas šiaurėje tipeno ir artėjo. Kuo arčiau, tuo mažiau liko abejonių, kad tai dykynės vilkinis fenekas. Fenekas sustojo ir nukreipė savo smaliatrikampius lokatorius smėlin prieš pat savo snukį. Staiga šoktelėjo aukštyn, tarytum stengdamasis kažką pritrenkti visu savo kūnu. Tada įnirtingai ėmė kapstyti smėlį ir ilgai netrukus išsitraukė rašalo spalvos trūkežį. Dantimis sutraiškė jo galvą ir ėmė ėsti. Nors ir godžiai rydamas, fenekas stengėsi neišsitepti snukučio. Elegantiškas žvėriūkštis. Sutriauškinęs trūkežį ir palikęs smėlyje voliotis juodus lukštelius, fenekas prisiartino prie Šengzou. Pakėlė snukutį, kurio viršų vainikavo įspūdingai mieli trikampiai lokatoriai, ir žvilgsniu ėmė skverbtis į roplio akis.

/
Priešpaskutinis trūkežys.
Iki pargrįžtant.
/

Šengzou ir fenekas sinchroniškai pakreipė galvas ten, kur kiurksojo humanoidas muzikas.

<…>

Spekas Čobotas buvo užhipnotizuotas Sofjevėjerio kelio apylinkių dykynės. Prieš šešias dienas vyrui sukako trisdešimt. Įdomi žyma gyvenime. Greit nebegalės savęs laikyti jaunuoliu, tačiau dar toli ir iki brandos. Spekas turėjo puikią vaikystę, gyveno apsuptas besąlyginės tėvų meilės, tikėjimo ir palaikymo. Matyt dėl to buvo linkęs dalykus vertinti pozityviai ir labiau matyti šviesesnes jų puses. Paklausus, Speko draugai jį apibūdintų kaip gero ūpo, nuolat kuriantį atmosferą pasijuokti taip, kad imtų trykšti ašaros. Tačiau tai netrukdė jam likti paslaptingam. Būnant šalia jo buvo galima jausti, kad žmogus yra gilus. Galbūt tai tik jausmas ir nieko daugiau. Bet argi taip būna? Už jausmo visada slepiasi mintis. Spekas savo elgesiu aplinkinių protuose sodindavo ypatingos rūšies minčių sėklas.
Kaip ir dauguma panašaus amžiaus žmonių Sofjevėjerio taikomosios psichonautikos stovykloje Spekas Čobotas čia atsidūrė norėdamas geriau pažinti save, - knietėjo suprasti, kas slepiasi už tų akių, kurias kasdien mato veidrodyje? Jis vis atrajodavo frazę iš jo kažkada pamėgtos tinklalaidės “Farnamo gatvė”. Jos svečias kalbėjo apie tai, kaip ypatingai yra sunku pastebėti, įvardinti ir pažinti dalykus, kuriuose esi paniręs. Paklausk žuvies apie vandenį, ir atgal gausi klausimą “ką manau, apie ką tokį? ” Žinoma žuvims niekas tokių klausimų neužduoda. Bent jau Zodne.

Sofjevėjerio psichonautikos centras siūlė būdą išlįsti iš savo odos ir apsižvalgyti. Trumpam pabėgti iš savo suvokimo kalėjimo. Arba grįžtant prie žuvies, būti išmestam ant kranto, žiopčioti ir dūstant patirti, kad visą laiką prieš tai buvai paniręs į vandenį.

Staiga rausvos dykynės monotoniją ir Speko dienos sapną nutraukė surūdijęs kosminio lainerio konteineris. Prisišliejęs prie jo, rusvą šviesą kūnu gėrė mėlynos odos reptiloidas. Roplys buvo apimtas būdingo reptilijoms sąstingio. Lokomatyvas skriejo link Sofjevėjerio ir paliko vaizdinį dykynėje vieną.

Spekas pagavo savo žvilgsnį vagono stikle. Skvarbios pilkšvos akys, pasišiaušę žilstelėję plaukai, vyšninė angioma ant kairiojo skruosto.

/
Esu Spekas Čobotas.
Esu Spekas.
Esu.
/

Sofjevėjeris jau buvo netoli. Galėjai tai nujausti iš psichonautų šurmulio vagone. Grupių fasilitatoriai zujo vienas pas kitą ir derino atvykimo detales. Lokomatyvui pradėjus lėtėti, Spekui ir visiems kitiems buvo išdalinti silicio geležies šalmai. Netrukus pasirodė Sofjevėjerio pshichonautikos centro bazė  - juodas matinis, maždaug penkiadešimties jardų spindulio kupolas, puslankiu apsuptas mažesniųjų.

Lokomatyvas pagaliau sustojo. Spekas užsimaukšlino šalmą ir kartu su keleivių upe pasileido link išėjimo. Už kelių akimirkų jau žingsniavo rausvu smėliu paskui savo grupės fasilitatorių.
Speko grupė įsikūrė pačiame kraštiniame mažesniajame kupole. Keliautojai išsiskirstė po kupolo celes, kad pailsėtų po kelionės ir vėliau visi susirinktų vakarienės.

Kupolo centrinė salė buvo įrengta asketiškai, - ant tamsių agaravos riešutmedžio grindų apskritimu patiesti džiuto kilimėliai ir tiek. Juodas matinis kupolo skliautas gertė gėrė erdvę ir diodų skleidžiamą šviesą, todėl salė atrodė ankštesnė nei buvo iš tiesų. Šalia kiekvieno kilimėlio buvo patiektas valgis: stiklinė drumsto gliukozės ir druskų komplekso, guarani ir meti sviesto ledo burbulas sausojo ledo kaušelyje, iš kurio virto ir grindimis vilnijo tiršto balto garo gijos.
Fasilitatorius sėdėjo džiuto kilimėlių apskritimo centre ir kvietė grupę pradėti vakarienę. Keliautojai valgė tylėdami. Po valgio visi sėdėjo šaltais liežuviais ir pasistiprinę. Indai buvo nurinkti, vakarienė baigta. Salėje galėjai jausti kaip virpa pakilus jaudulys prieš nukrintant realybės cenzūrai. Fasilitatorius atsistojo, o keliautojai buvo paprašyti sugulti ant savo kilimėlių.

- Nėra pragaro. Nėra rojaus. Yra tavo, keliautojau, perspektyva. Eik atvira širdim ir su pagarba viskam, ką sutiksi ir kas sutiks tave. Sunki kelionė yra vertinga kelionė. Brolau, sese, linkiu sugrįžti apdovanotam. - laimino fasilitatorius ir ėmė maukšlintis silicio geležies šalmą, o kupolas vertis, atskleisdamas vaiskų avietinį Zodno dangų.

Spekas užsimerkė. Buvo ramus ir atviras, tam, kas laukia. Ausyse ėmė švelniai zvimbti. Zvimbimas virto ūžesiu, ūžesys gaudimu. Gaudimas pasklido visu kūnu. Psichonautas atplyšo nuo savasties ir ėmė sklaidytis į visur ir niekur. Spekas bandė atsimerkti, bet nesuprato, ar pavyko. Į permatomą avietinę ėmė lietis sodrios smaragdų, safyrų ir rubinų spalvos. Tokio intensyvumo, kokio keliautojas dar nebuvo patyręs kaip gyvas.
Stojo nepertraukiama fraktalų metamorfozė. Spekas skriejo tuneliu ir jautė, kad tuoj tuoj bus išspjautas.

<…>

Driežas žengė link sunkių kosminio lainerio konteinerio durų ir jas atstūmė. Šengzou mėlyną odą užliejo Minozos Alfa ir Minozos Beta raudonis. Reptilija prigludo prie rūdžių ir apmirė.

Tvyrojo fotografinė tyla.

Fenekas tupėjo šalia konteinerio. Atrodė kad snukutį puošia palaiminga šypsena. Vilkinis atidžiai stebėjo raudono smėlyno plotą priešais save. Smailiatrikampiai lokatoriai sukiojosi į šalis. Matyt masinami iš po smėlio ataidinčių trūkežių garso. Staiga abu lokatoriai nukrypo į vieną tašką už kelių jardų nuo žvėries. Fenekas pakilo ir skubiai nutipeno ten, kur vedė lokatorių fiksuotas signalas. Grakštus šuolis aukštyn, kurį sekė fokusuotas į priekines letenėles nusileidimas -  smūgis, turėjęs apsvaiginti trūkežį. Fenekas ėmė įnirtingai kapstyti smėlį ir po akimirkos jau draskė ištrūkti bandantį trūkežį. Pasigirdo kiautų triauškinimas. Grobis buvo grakščiai ėdamas.

Šengzou atšoko nuo sienos, pakreipė mėlyną galvą kairėn, į pietus. Kyštelėjo skeltą liežuvį lauk uosdamas. Kaip tik ten, kur žvelgė Šengzou, ėmė tvertis rikšos vaizdinys. Rikša buvo senas ir sulysęs taip, kad oda laikėsi įsitempusi ant griaučių ir rodės, kad tuoj tuoj suplyš. Senis humanoidas judėjo nerangiai, lėtai. Yrėsi per byrančio seno kūno skausmą. Rikšos krėsle sudribus it smėlio maišas riogsojo humanoidė trimis krūtimis. Jos oda buvo skaidriai blyški, tad po ja galėjai matyti tamsaus rašalo mėlynumo gyslas. Buvo sunku suprast, ar senolė gyva, ar mirus. Pliki kriošenos artinosi prie Šengzou.

- Manai lengva palaidoti žmogų? Juk negali kišti jo po smėliu, kur papuola. O jei šalia gulės numirėliai, kurie gyvi buvo visokie valkatos ir netikėliai? O jei pasitaikys, kokia uoliena? Ginkdie! Kas linkėtų tokios dalios vargšui numirėliui. Amžinai gulėt ant kietos uolienos! - guodėsi senis.
- Nenoriu mirti! - iš po pilkų sunkių vokų pro siauručius plyšius tiesiai į Šengzou akis smelkėsi trikrūtės kriošenos žvilgsnis. Sausais raukšlėtais senės skruostais ėmė riedėti ašaros.

/
Užmaukit šiltas kojines.
Ir leiskit pasinert į klastrofobišką karsto tamsą.
Ir leiskit kirminams mist mano viduriais.
Geriau vistiek nei mirt.
/

Per tankią tylą iki Šengzou atsklido klyksmas. Taip klykauti ir perplėšti Zodno tylą sugeba tik vilkinis fenekas. Žvėrelis kvietė Šengzou sekti paskui. Prie Sofjevėjerio kelio per penkiasdešimt jardų nuo raudonai tvieskiančios tiesės gulėjo kūnas. Fenekas nudzibeno prie jo, pakėlė snukutį pasitikrint, ar roplys sekė paskui. Kol Šengzou rėpliojo artyn, vilkinis puolė draskyti humanoido pilvą. Draskė odą, pilvo raumenis, pasiekė žarnas. Tempė jas lauk ir kniso gilyn, kol pilve žiojėjo ertmė, kurioje fenekas ir pranyko.
Prisiartinęs driežas pažvelgė į humanoido veidą. Pajuodę vokai, pasišiaušę žilstelėję plaukai, vyšninė angioma ant kairiojo skruosto.
Dėbtelėjo ertmėn, tada ėmė brautis vidun - įkišo mėlyną žvynuotą galvą, apsidairė. Už vagono lango slinko rausva bekraštė dikynė, kuri švelniai nugramzdino į dienos sapną.
Netikėtai dykynėje šmėstelėjęs surūdijęs kosminio lainerio konteineris išbudino. Prisišliejęs prie jo, rusvą šviesą kūnu gėrė mėlynos odos reptiloidas. Roplys buvo apimtas būdingo reptilijoms sąstingio. Lokomatyvas skriejo link Sofjevėjerio ir paliko vaizdinį dykynėje vieną.

Spekas pagavo savo žvilgsnį vagono stikle. Skvarbios pilkšvos akys, pasišiaušę žilstelėję plaukai, vyšninė angioma ant kairiojo skruosto.

/
Esu Spekas Čobotas.
Esu Spekas.
Esu.
/
2022-10-30 18:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-12 09:56
Daydreaming
Aihara, apmaudu, kad detalūs pasaulio aprašymai neįtraukė taip, kad skaitytumėt toliau ir susipažintumėte su istorija: Spekas Čobotas atvyksta į Sofjevėjerio psichonautikos stovyklą ir patiria pakitusią sąmonės būseną, patiria tai, kas gerai paslėpta jo viduje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-11 15:47
Aihara
Yra daug fantastinio pasaulio, aprašymai labai detalūs ir vizualūs, bet nėra istorijos, ir dėl to kūrinį labai sunku skaityti. Jau po pirmojo sakinio kyla klausimai "Kas čia vyksta? Kodėl? Kodėl tai svarbu?", bet tolimesni sakiniai nei kiek nepadeda į šiuos klausimus atsakyti, o tik dar labiau trikdo.

"Reptiloidas jau nebeprisiminė kaip atsidūrė šioje atšiaurioje raudono smėlio dykynėje. Žinojo, kad kažko ieško. Bet ko?"

Jei veikėjas nežino, ką jis veikia, tai tuo labiau nežino skaitytojas. Prisiverčiau perskaityti dar keletą pastraipų, bet ir toliau tik pasaulio aprašymai ir neradau nei istorijos, nei prasmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-11-01 12:10
Daydreaming
Nukainotas, ačiū už vertinimą! Nežinojau, kad alfa ir beta referuoja į atskiras žvaigždžių sistemas. :)
Taip, fizikines proporcijas palikau palaidas. Nors reptiloido ir humanoido epitetai lyg ir galėtų užsiminti, kad tiek driežo tiek žmogaus matmenys apylygiai čia :D ir tada lindimas į pilvo ertmę tampa dar labiau siurrealistinis. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-11-01 10:27
Nukainotas
Nusimetus realybės cenzūrą kažkas įvyko, tik nelabai aišku, kas. Šiaip visai nieko, patiko. Jeigu driežas toks mažas, kad gali įlįsti į ertmę žmogaus pilve, tai kaip žmogus galėjo jį pastebėti ant rūdžių sienos iš pralekiančio traukinio? Bet galbūt taisyklės kitokios su pakitusia sąmonės būsena :)

Beje, man atrodo astronominiais terminais Minoza Alfa ir Minoza Beta būtų atskiros žvaigždžių sistemos. Jei dvi žvaigždės toje pačioje sistemoje, tai būtų pvz. Minoza Alfa A ir Minoza Alfa B.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą