Pigios vestuvės

Mamedova susirgo sloga ir buvo jau prie mirties, kada iš kelionės sugrįžo Babajus ir parnešė vaistų.

Babajus jautėsi apgautas likimo – vaistai, kuriuos jis vežė pakištus po širdimi - nepagerimo jų šeimos įvaizdžio. 



“Man Mamedova atsuko nugarą “ – skundėsi Babajus turgaus prekeivei Dočkutei. Jis nesitikėjo, kad kada nors jis sugrįš pas Mamedovą ir jie gers arbatą, jie galvos apie bendrą koncertą Turguje. Babajus retai, bet grodavo altu. Mamedova, turėjo gerą balsą ir iki ligos pradžios nuosekliai lavino stygas.

Jis galvojo apie prekeivę Dočkutę, kurios rankos buvo depiliuotos vašku ir ji visą laiką kasėsi rankų sąnarius. Turgaus prekeiviai dažnai depiliuojasi rankas – tai prietaras: tik skustos rankos, gali prišaukti didelius pinigus.

Dočkutė buvo specialistė. Ji baigė medicinos studijas ir dirbo vaikų poliklinikoje širdies matavimo specialiste kardiologe.

Ji dažydavosi lūpas tris kartus dienoje, vilkėjo raudoną suknelę ir siuvinėta liemenuką.

Vieną dieną ji ieškojo vyro ir užsirovė ant vyriausio poliklinikos daktaro Karaliūno.

Jis bijojo tokių moterų, kurios tik baigusios mediciną dirba vaikų poliklinikose nuo ryto iki vakaro, liepia visiems nusirengti iki pusės.

Karaliūnas visada galvojo, kad emigracija gali išgelbėti visus nuo betikslio gyvenimo, nuo beprasmybės toje vaikų poliklinikoje.

Dočkutė buvo jau labai apvali simpatiška nevedusi kardiologė.

Gal ir gera pora daktarui, kuris tokioje jaunystėje (jam buvo vos 42 metai) jau buvo administracinis vilkas. Galėjo spręsti visų darbuotojų likimus ir dar daugiau: galėjo nespręsti likimų.

Dočkutei jis linkėjo gero, todėl pasikvietė ją į kabinetą.

Klausinėjo apie gyvenimą.

Dočkutė atsakė, kad ji patenkinta gyvenimu, kad jai patinka klausytis širdies.

Karaliūnui klausytis širdies nepatiko, nes jis gyveno sveiku protu.

Jis tikrai galėjo sau leisti gyventi sveiku protu.

Jis pagalvojo: ką gi veiks šita simpatiškai apvali mergina, jeigu jis jos nepasikvies į mišką?

Ką tu veiksi? paklausė daktaras

Nieko – su viltimi atsakė Dočkutė. Jai labai skaudėjo nusėdėtą užpakalį, todėl jos kalba buvo nerišli ir neįspūdinga. Ji gražiai ir sklandžiai kalbėdavo gerai išgėrusi, bet dabar buvo laikai, kada niekam gerti neleido, tiesiog po aštuntos valandos vakaro atimdavo iš rankų. Sausa burna mergina  tik mekeno žodžius ir to magnetinio sklandumo jos kalboje nebuvo.

Daktarui tas sklandumas nebuvo reikalingas.

Jis galvojo, kad mergina jam nuolanki, dėl to, kad jis protingas ir gyvena savo galva, kad jis gali spręsti visu darbuotojų likimus. Gal net didžiavosi šia pažintimi.

Kada išsidraikiusiais plaukais, kvėpuodama vyno likučiais,  Dočkutė išėjo iš kabineto, tvirtai pasakiusi Karaliūnui: Taip, kada jis atsiklaupęs maldavo tekėti.

“Oho, aš kalbėjausi su vyriausiu poliklinikos gydytoju... arba kalbėjausi su Karaliūnu... O kas tas Karaliūnas? Ai, jis vyriausias gydytojas. Senas, man visai netinka.. ”

Babajus žiūrėjo į Dočkutę rimtai. Ji yra auka, jo audringos, bet neišlavintos vaizduotės vaisius.

Dočkutei merkėsi akys, nors ji budriai saugojo save.

Babajus nusivedė ją į lombardą ir be ceremonijų užstatė jos baltus dantis – jeigu negražinsi pinigų - teks dantis atimti” - skambėjo lombardo dulkėtoje patalpoje akiniuoto, buvusio virėjo, žodžiai.

Babajus mokėjo gerti - užkąsdavo ir nusišluostydavo lūpas lyg tuojau bučiuos Dočkutės ranką.

Dočkutė ilgai tylėjo kol vynas pakirto jos kojas ir paslaptis išplaukė į paviršių:

“ Aš esu ištekėjusi už vyriausiojo - Karaliūno. Esu moteris su padėtimi”

Babajaus sąmonę skalavo pigus vynas, nes lombardo virėjas pastebėjo tris sugedusius Dočkutės dantis, nors moteris nesistengė šypsotis. Pinigai skelbė kiekybę, o ne kokybę.

Babajus nutarė išvežti padorią moterį į povestuvinę kelionę į Kiprą.

Babajus ilgai laukė prie lėktuvo trapo, o Dočkutę tuo metu glaudėsi prie balto praustuvo oro uosto tualete.

Oro uosto apsaugos ji paprašė iškviesti greitąją.

Ji jau nesitikėjo pamatyti vyriausiojo – tiesiog nežinojo, kad medikas dirba ir greitosios pagalbos vairuotoju.

Karaliūnas apkabino nustebusią, vynu kvėpuojančią moterį.

Dočkutė verkė lyg sugrįžusi iš ilgos kelionės ir nesustodama kasėsi rankas per alkūnes.

Dočkutė neištekėjo už Karaliūno, nes per pačią santuokos ceremoniją iš Kipro sugrįžo Babajus su krepšeliu pigaus vyno.