Tyla

Kartais taip norėčiau prieiti kelio galą
Kristi į tamsią juodą bedugnę ir tylėti,
Nesipriešinti, plaukti pastoviui, mirti tyloj
Nes visą savo gyvenimą pragyvenau tyloj,
Dainuoti išmokau tyloj, mąstyti išmokau tyloj,
Pažinti save išmokau tyloj.

Dabar girdžiu išblukusius balsus tolumoj.
Susvetimėjusius pažįstamus veidus
Skausmo, paniekos ir gėdos iškreiptus veidus
Ir visi, visi iki vieno rūpi, nes jie veidrodis sielos

Kurią taip sunkiai tempiu, visad atrodė į priekį,
Bet dabar atsisukus atgal į praietį matau:
Tai ne aš, o ji mane tempė tolyn,
Įsikibusi į vieną vienintelę pažadėtą tylos minutę priešakį