Labanakt, Naktie

Aš laukiu nakties. Man ji patinka. Niekada nežinai, kada ji ateis, bet gali nuspėti. Žinai, kada reikia jai pasiruošti, pasipuošti. Tu nežinai, ko ji norės: kavos ar arbatos. Kartais vyno užsigeidžia. Kartais tyli ji, kartais neužsičiaupia. Anksčiau drovėjausi jos, dabar po truputį geriau ją pažįstu. Seniau tik girtas su ja susitikdavau.
Ryte, kai pabundu, dažniausiai ji jau būna išėjus. Jos kvapas ir juokas dar tvyro ore. Lūpų dažai dar likę ant taurės krašto. Rytas toks tuščias ir šaltas. Visą dieną aš lauksiu vakaro. Vakare ji ateina. Naktis, kurią įsimylėjau.
Ji neapsimetinėja. Jai nerūpi kitų nuomonė. Ji yra tokia, kokia yra. O ji būna visokia. Jos nuotaikos svyruoja. Kartais ji su vakarine suknele ir aukštakulniais, kartais su treningu ir šlepetėm. Kartais pankė, kartais gotė, kartais fyfa, kartais snobė. Kartais ji tyliai sėdi kamputyje. Kartais nuoga maudosi fontane vidury miesto centro.
Naktis mėgsta klausytis mano istorijų. Įprastai aš mažai šneku. Bet jai aš atsiveriu. Tam reikėjo laiko. Nelabai žmonėmis pasitikiu. Tik po daugybės metų supratau, kad naktis ypatinga. Anksčiau galvojau, kad sutemus mėgstu būti vienas. Dabar esame dviese. Man patinka kai stalinė lemputė mus apšviečia. Man įdomu, ar man užmigus tu mane glostai.
- Labanakt, Naktie.