Žibintų šviesos pro lapus
Kai medžiai metasi rūbus
Ir vėl rudens striptizas
Praeina laikas nuostabus
Ir kito tokio jau nebus
Į praeitį sugrįžus
Ugninės lapės los miškuos
Bet pėdsakų nieks neieškos
Jos tyčia pėdas mėto
Tik šviesos gęstančios languos
Tolymėse akis paguos
Gal rasi šiltą vietą
Apie kurią kadais rašei
Kartodamas išeik išeik
Palik tik savo meną
Raudonos kaip virti vėžiai
Žarijos švytinčios gražiai
Šį vakarą rusena
O lapai kris ir kris ir kris
Užverki rudeniui duris
Tvirtai užšauki skląstį
Vidun gal brautis neišdrįs
Apsukęs vėtrunges šiaurys
Ims rudenio nekęsti
Akim apylinkę žvalgai
Dabar gaus atilsį žirgai
Kurie į rūką brendą
Žmogau žinau kad pavargai
Vilties ieškodamas ilgai
Nors ji ant tavo sprando
Tenai ir buvo visados
Nuo pat pirmosios valandos
Kada esi užgimęs
Be skeptro žydinčios lazdos
Kilmingą prigimtį išduos
Širdies sparnų plakimas
Jinai kaip paukštis išsigąs
Kai pirštai vėl užgaus stygas
Suderinę gitarą
Beldimas į dangaus vartus
Gal tūkstantį ir tris kartus
Tik nieks neatidaro