LiudvkasJau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
Tremtiniai stovėjo pusračiu ir klausėsi pareigūnų prisistatymo kalbas. Nesuprato svetimos kalbos, bet suprato, kad tai ką jie kalba yra svarbu.
Pagaliau, komendantas Bykovas su sekretore ėmėsi svarbiausio -asmeniškai susipažinti su kiekvienu. Priėjęs prie pirmųjų tremtinių paklausė:
- Kakaja familija? - Šis pakraipė pečiais atsakė: - Nesuprantu. Komendantas pasikrapštė sprandą ir kreipėsi į tremtinius:
- Kto ponimajet po ruski? / Kas supranta rusiškai? / Tremtiniai apsižvalgė, pažvelgė vienas į kitą, pakraipė pečiais, klausinėjo vienas kitą: -Ką sakė? -Nesupratau...
Po trumpos pauzės visi palingavo galvomis; “Ne ne... Nesuprantam“.
Komendantas Bykovas nebeiškentė: Dėsiat lėt živiote v Sojuzė i nepanimaėtė po ruskomu? - Što za narod... -Blia-blia-blia... /Dešimt metų gyvenat Sąjungoje, ir nesuprantat rusiškai. Kas per liaudis/.
Darbą, per dieną, reikėjo atlikti, todėl numojo ranka, pasilenkus suspausti žemyn, kad geriau girgždėtų, chromo batus, -ech, nukrito kepurė; -Čiort poberi... -Jaba-baba... / Kipšas griebtų/nusikeikė. Pakėlęs kepurę, stipriai paspaudė ant galvos, priglaudė delno briauna prie „kozirkos“ir, pagal nosies tiesumą, rūpestingai paderino, - patikrino:
- Vot tak... - Budėm znakomitsa. / Štai taip... Susipažinsim/.
Lydinti komendanto sekretorė buvo jauna sibirietė. Dėvėjo kiškio kailio kepuraitę priderinta prie lapės kailiais apsiūto puspaliečio apačioje ir rankovių manketų. Ant kaklo, susukta šilko virvelė, kabojo kiškio kailiu apšiltinta juodo aksomo mufta. Mufta buvo labai patogi tuo, kad sukišus į ją rankas, rankos išlieka šiltos, o atitraukus užtrauktuką, galima įsidėti pinigus, lūpų dažus, pudra... Sibiro salygomis labai patogus moterims galanterinis gaminys. Avėjo, iki pusės blauzdų, blizgančiais guminiais botais. Taip pat labai patogi avalynė pavasariui. Pusaukštį išimami kulniukai buvo patogus tuo, kad išėmus galima išdžiovinti arba pakeisti naujais. Sekretorės ryškiai raudonos lūpos derėjo prie aprangos ir prie komendanto Bykovo kepurės.
Lydimas jaunos sekretorės su sąrašais rankoje, komendantas Bykovas priėjo prie pirmųjų eilėje. Jis nebuvo sutrikęs, mandagiai pasisveikino: -Zdraste... - Vaša familija, imia, otcestvo? /Jūsų pavardė, vardas, tėvo vardas/
- Labas, - išgirdo atsakymą.
Sekretorė pagal sąrašą tokios pavardės neaptiko.
Išsiaiškinę, komendantas daugiau nesisveikina, o apklaustieji nenorėjo vargintis - žinojo ko klausiama.
Paklausus pavardę atsakydavo: - Dargis Pranas, Dargienė Antanina, Šukys Vladas, Šukienė Emilija, Kantauskas Kostas, Kantauskienė Mikalina... Ir taip, per keturias valandas, buvo, pagal sąrašus patikrinti visi, apie 96. Kadangi vaikai buvo priskirti prie tėvų jie nebuvo klausinėjami, tik įrašyti vardai.
Tikrinant sąrašus pagal pavardes, buvo paklausta kokia yra socialinė padėtis, specialybė, išsilavinimas, ką sugeba dirbti. Visa tai buvo papildoma informacija prie pavardės.
Po pokalbio, įteikė pranešimo lapelį, kada atvykti į komendantūra registruotis ir išsamiam pokalbiui.
Patikrinę pagal sąrašus, eidamas komendantas Bykovas tarė sekretorei:
- Nu i narod... - Odni kulaki. /Na ir liaudis... vieni buožės. /
Broliams Antanui ir Teofiliui, sąrašų tikslinimas pabodo. Vidudienio saulė spigino akis, stovėjo prisimerkę ir prasižioję. Turėdami laiko žvalgėsi, ir stebėjo gamtą. Didysis pavasarinis polydis buvo atsluges. Aukšta tvora neleido žvelgti į tolį, bet tai netrukdė žvelgti į dangų ir stebėti ripuojančius -skrendančius i į šiaurę, į tundras žąsų ir ančių pulkus.. Pabaidyti žvirbliai skraidė ir kapstėsi už tvoros, aptvare, prie galvijų. Praskrisdavo vienišos šarkos ir kelios kransiančios varnos. Netoliese, virš medžių skraidė pulkai kovų- žvalgėsi kur patogiau sukti lizdus. Pasigirsdavo vienišo, medyje, tupiančio varnieno ir aukštai danguje pakibusio varnėno čiulbėjimai. Visa tai broliams priminė Lietuvą, tik kažko trūko, - trūko gandralizdžių ir kalenančių gandrų, trūko prie būdos amsinčio Sargio ir, - pabudus ryte prisiglausti prie senelio.
Taip, stebėdamas gamtą, Antanas ėmė lazdele krapštyti sudžiūvusį karvės paliktą „blyną“. Iškrapštė žalią vabalą. Ėmė vabalą ganyti. Netikėtai išgirdo girgždančius chromo batus. Pakėlęs aukštyn galvą, pamatė komendantą.
- Familija, imia, otčėstvo, - paklause tėvelio.
- Januškevičius Viktoras Teofilio, - ūkininkas-dailidė, - atsakė tėvelis. -Januškevičienė Stanislava Igno - ūkininkė-namų šeimininkė.. atsakė mama. Komendantas pažvelgė į brolius... Atkreipė dėmesį į Antaną krapstanti vabalą. Jis pažvelgęs į Antaną ir vabalą tarė: -Žuk navoznyj /mėšlavabalis/ ir jį primynė. Antanas sujaudintas poelgio, pažvelgė į komendanto akis ir pro sukąstus dantis ištarė: - Šūdvabalis...
Patikrinęs tremtinių šeimas pagal sąrašus, komendantas Bykovas ir sekretorė paskelbė pertrauką.
Vienarankis brigadininkas Kiseliovas, plaktuku, keleta kartų sumušė į, prie medžio šakos pakabintą geležinkelio bėgio nuopjova. Gyvenvietės Aban, parinkti gyventojai buvo įspėti, kad po valandos, po sekančio skambučio rinktusi prie Maršalo Budionovo kontoros.
