Jei reiktų rinktis iš kvapų –
į salą negyvenamą kelis iš dešimt –
tai būtų žema, žiauru, net kraupu,
todėl paimsime daugiau ir išsinešim
į krantą vietoj.., tarkime, papuošalų.
Papuošalus gali vaizduoti žodžiais,
žiūrėdamas į perlus net šąlu,
o auksas protą paverčia suodžiais,
ir taip toliau, o štai kvapai,
chirurgai sąmonių, primint jums Prustą?,
palieka randus įkypai
žinojimo, o nežinojimai dūsta,
poruojasi su nuojautom, tada
turėti kvapą perpjautos citrinos
ir mėgautis mezzosopranine gaida
iki miltelių cukrų tamsųjį sutrynus,
tą cukrų norų visiškai juodų...,
citrinai duoti vietoj šydo.
ne kūnu, o kažkuo kitu kitur judu,
tas kitkas veriasi ir jau pražydo – šito
neduota sužinot kitaip kaip tik – tikiu.
Nes kvapas – viena iš visko formų.
Be abejo, yra dar ir tokių,
kurios virš linijų gyvena chloroformu.