Egzistencija

Esu aš klaikiai pilkšvas tarsi pastovėjęs sniegas
Tik kvailas kodas iš vienuolikos ženklų
Nenoriu kad kas nors mane pažintu, kalbintu, mylėtu
Ir kad nuo to man būtu šilta šalta ar skaudu

Nenoriu niekas niekuom niekad būti
Man nebereikia komunalinių šios žemės paslaugų
Departamento išvadų apie statistinį minčių vidurkį
Kurčnebylių aplodismentų ar nusipirktų gėlių.

Aš bergždžias tarsi senas sausas medis
Bjauri rakštis ant žalio miško delno
Gerai… ne medis – kelmas samanotas
Ar netgi šungrybis gleivėtas ant to kelmo

Ir tebūnie tai veidmainystė, krokodilo ašaros
Jei kada nors pravirksiu nerasto tikėjimo
Į dievą, velnią, žodį, žmogų, sielą
Į beprasmybę tikslo neturėjimo

Aš nieko neradau, greičiausiai net ir neieškojau
Aš apmaudi klaida. Tikiuosi viešpats sau atleis.
Hm…keista… dar jaučiuos truputi gyvas
Šiek tiek kantrybės… tai irgi praeis.

__________
2002 ruduo