Rašyk
Eilės (77875)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1205)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pietinės Feirhelmo apylinkės
Po penkių dienų

Purvinas, pusnuogis padaras pritūpė po virš dirvos iššokusia seno klevo šaknimi ir atsargiai nužvelgė už keliolikos pėdų vingiuojantį dulkėtą kelią. Ties juo užsibaigė vešlaus miško karalija užleisdama vietą kitapus kelio besidriekiantiems žemdirbių laukams.

Padaras atsargiai apsižvalgė. Kelias driekėsi miško pakraščiu į abi puses, kiek užmatė jo juodos kaip anglis akys. Jis buvo tuščias, tačiau sutvėrimas elgėsi labai atsargiai. Keliauninkas dar kelias minutes pragulėjo nejudėdamas, smalsiai spoksodamas į laukus, kuriuose valstiečiai rinko pirmąjį šių metų javų derlių. Žmonės kaip įmanydami skubėjo užbaigti darbus iki prasidedant lietui.

O taip, lietus artėjo. Padaras tai jautė kiekviena savo kūno ląstele ir nekantraudamas jo laukė. Jo perdžiūvusi nuo saulės spindulių oda niežtėjo ir skeldėjo, sukeldama vien tik nemalonius pojūčius. Bent jau dabar tanki medžių lapija teikė šiokį tokį šešėlį, tačiau gaivinantis lietus būtų tikra palaima jo išvargusiam kūnui.

Įsitikinęs, kad aplink neslypi jos pavojus, sutvėrimas lėtai atsistojo ir jau buvo besukąs pietų kryptimi išilgai kelio, kai staiga netoliese pasigirdę balsai privertė jį vėl nerti slėptis krūmų tankmėje.

Sustingęs it akmuo padaras sukluso. Balsai vis garsėjo ir netrukus iš už kelio vingio išniro du mažesni už vidutinį vyrą siluetai. Jie risnojo ant žemaūgių arklių ir tarpusavyje kalbėjosi kalba, kurios padaras nesuprato. Jis tik žinojo, jog tai buvo nykštukų kalba. Pusnuogis gyvis jau buvo ją girdėjęs. Sprendžiant iš gestų, pašnekovai dėl kažko aršiai ginčijosi, arba bent jau taip jam pasirodė. Savo klajonių metu padarui teko sutikti keletą nykštukų ir jo supratimu buvo geriau laikytis atokiau nuo jų. Nors iš mažo ūgio, nykštukai garsėjo kaip tvirti ir karštakošiai tipai. Susidurti su tokiu oponentu buvo pavojinga, tačiau mažasis keliautojas ir neketino to daryti.

Nykštukai staiga sustojo už keliolikos metrų vidury kelio. Vienas jų ilgai spoksojo į mišką, priversdamas slapuką sustabarėti iš baimės ir įtarimo, kad jį pastebėjo.

„Ar jie pamatė mane? O jeigu jie prisiartins? „

Gyvis dar giliau įsikasė į sausas samanas. Tačiau keliauninkai neprisiartino. Po trumpo ir temperamentingo apsižodžiavimo, nykštukai vėl paragino savo arklius ir nutolo, leisdami padarui atsikvėpti su palengvėjimu. Nejudėdamas ir klausydamasis jų nepaliaujamo kivirčo jis stebėjo kol porelė dingo iš akiračio. Jis dar kurį laiką palaukė ir galiausiai išsiropštė iš savo slėptuvės. Jam trūks plyš reikėjo keliauti ton pačion pusėn, kaip ir nykštukams, tačiau sutvėrimas nenorėjo rizikuoti netyčia pasipainioti jiems po kojomis. Deja, jį spaudė laikas ir slapstydamasis už medžių gyvis buvo priverstas sliūkinti pirmyn. Jo misijos sėkmė priklausė nuo jo gebėjimo slėptis ir vengti pašalinių akių.

Padaro vardas buvo Ukas. Gimęs goblinu jis neprisiminė kaip gavo šį vardą, tačiau tai jam ir nerūpėjo. Ukas, kaip ir daugelis kitų goblinų, neprisiminė savo tėvų. Dar ankstyvoje kūdikystėje jis buvo išmestas į žiaurų pasaulį kuriame jam buvo lemta arba išgyventi, arba mirti, kaip daugeliui jo rūšies atstovų. Ukui pasisekė išlikti ir užaugti. Per skausmą ir kančias jis išmoko savimi pasirūpinti ir užsitarnavo vietą gentainių tarpe.

Ir nors jo didesnieji giminaičiai orkai niekada nepripažintų jo lygiaverčiu, Ukui tai buvo nė motais. Taip jau buvo surėdytas pasaulis. Orkai visuomet žvelgė į goblinus su pasišlykštėjimu bei panieka. Ukui neliko nieko kito, kaip su tuo susitaikyti. Gyventi savo purvo duobėje, maitinantis apskretusiomis sraigėmis ir varlėmis buvo daugiau nei gana, jog jis jaustųsi savo vietoje.

Ukas sėlino lėčiau nei jam to norėjosi, tačiau baimė būti pastebėtam vertė jį elgtis perdėm atsargiai. Jis sustodavo ir ieškodavo priedangos nuo menkiausio šakelės trakštelėjimo ar kokio nors mažo gyvūno sukelto sausų lapų šiurenimo. Ukas vykdė įsakymą nuo kurios sėkmės priklausė jo paties gyvybė.

Galiausiai jis pasiekė kelio vingį ir rado jaukų užkaborį po tankiu paparčio krūmu, kuris teikė puikų šešėlį nuo kaitinančios saulės. Ukas nežinojo, kaip ilgai jam teks laukti, tačiau jis neturėjo pasirinkimo.
Pagaliau jis galėjo pats pamatyti savo akimis. Ukas girdėjo daug pasakojimų apie didingą ir klestintį miestą, tačiau prieš jo akis atsivėręs vaizdas buvo tiesiog neapsakomas. Žvelgiant priekin mažajam goblinui atvipo žandikaulis. Tolumoje, už plačių sėjamų dirvonų ir javų laukų, stūksojo Feirhelmas – garsioji grafystės sostinė ir tikras žmogaus inžinerijos stebuklas. Aukštos akmeninės sienos, kylančios virš gilaus gynybinio kanalo, supančio šį milžinišką miestą, driekėsi į abi puses kiek tik akys užmatė. Šis sunkiai protu suvokiamas statinys buvo didžiausia žmonių gyvenvietė, kokią tik mažajam goblinui kada buvo tekę regėti. Grėsmingi gynybiniai bokštai stiebėsi aukštyn, tarytum grasindami savo aštriais stogais prakiurdyti dangų. Tarp juos jungiančių parapetų šmėžavo gausūs ginkluoti patruliai, akylai stebintys miesto prieigas. Nenuostabu, kad Feirhelmas dar niekuomet nebuvo apgultas ar užkariautas. Buvo akivaizdu kodėl. Net iš toli Ukas įžvelgė toli už sienos kylančius pilies miesto kontūrus. Koks kerintis reginys tai buvo.
Platus tiltas priešais milžiniškus vartus jungė miestą su išoriniu pasauliu ir buvo pilnas aplink šmirinėjančių žmonių. Ukas žinojo, kad į miestą vedė dar trys vartai, tačiau jam buvo pavesta stebėti šiuos. 

Pro, iki dantų ginkluotus vartų sargybinius, pirmyn ir atgal be paliovos pėdino tuzinai įvairiausios kompleksijos žmogystų. Tarytum skruzdės, tiltu judėjo nenutrūkstamas vežimų ir arkliais tempiamų karietų srautas. Aplink virė intensyvus gyvenimas ir nors Ukui labai norėjosi apsižvalgyti iš arčiau, toliau žengti jis nedrįso. Vos pastebėję jo tamsiai pilkšvą odą, nudriskusias ausis aštriais kampais bei kreivus dantis, žmonės nedvejodami jį nudobtų. Laimei Ukui buvo griežtai liepta nesirodyti kitų akyse ir stebėti vartus iš saugaus atstumo.

Mažasis goblinas greit išsklaidė pagundos keliamas mintis ir susikaupė į savo užduotį. Jis gulės ramus kaip akmuo kol jo misija nebus įvykdyta. Ir Ukui neteko ilgai laukti. Pilki debesys netrukus uždengė dangų, atnešdami pirmuosius lietaus lašus, tačiau jo dėmesį labiau patraukė prie vartų kilęs triukšmas. Sargybiniai ėmė šūkalioti ir stumti valstiečius bei prašalaičius šalin nuo tilto. Vos tik jie atlaisvino kelią, iš miesto gilumos išniro pirmieji sunkiais šarvais vilkintys raiteliai ir pasuko keliu į šiaurę. Tiesiai link Uko slaptavietės. Mažasis goblinas negalėjo nesigėrėti šviesos atspindžiais nuo jų nupoliruotų šarvų. Ukui patiko viskas kas blizgėjo.

Tuo tarpu karių virtinei nebuvo galo. Tarytum milžiniška šarvuota gyvatė ši vilkstinė šliaužė iš miesto ir galiausiai paspartino tempą. Netrukus pirmieji raiteliai prisiartino visai arti. Jiems jojant vos už kelių metrų nuo Uko slėptuvės, pati žemė tarytum drebėjo po jų kojomis, priversdama mažąjį gobliną susigūžti iš siaubo. Tai buvo galinga jėga. Jis buvo per sprindį nuo mirties, jei dabar kas nors jį pastebėtų, tačiau kariai skubėjo pro šalį, nekreipdami jokio dėmesio į juos supančią aplinką. Ukas laukė ir skaičiavo. Paskutiniam raiteliui dingus dulkių debesyje ir kariaunos keliamam triukšmui nuslopus, Ukas suskaičiavo mažiausiai penkis šimtus galvų. Jis nebuvo tikras dėl tikslaus skaičiaus, tačiau tai nebuvo svarbu. Apibūdinti jų kiekį pakaks.

Jo misija buvo įvykdyta ir atėjo metas grįžti pas savo šeimininką.
Mažasis goblinas palaukė dar kelias minutes jei pasirodytų daugiau karių, tačiau gyvenimas prie vartų grįžo į senas vėžias, tad jam nebebuvo prasmės ilgiau delsti. 

Ukas jau ruošėsi palikti savo slėptuvę, kai kažkur netoliese nuskambėjęs vaiko juokas privertė jį suklusti ir apsižvalgyti. Tada jis ir pamatė link miško skubančius du, maždaug jo ūgio, siluetus. Tai buvo du maži berniukai, kurie kvatodami ir krykštaudami skuodė paskui nutolusius karius, kurie jau dingo iš akiračio, tačiau vaikigaliams tai buvo nė motais. Netgi lengvas lietus jų neatbaidė ir jie toliau sparčiai artėjo, vydamiesi vienas kitą ir neįtardami apie netoliese tūnantį keistą padarą. 

Vos Ukas juos užuodė, jo protą aptemdė tamsus geismas. Jaunos žmogienos kvapas buvo svaiginantis ir priminė mažajam goblinui apie jau seniai jį kamuojantį alkį. Karčios skrandžio sultys šovė gerkle aukštyn, reikalaudamos aukos. Nuo vakar jis nė kąsnio burnoj neturėjo ir nuo šio gardaus vaizdo jam svaigo galva, o burna prisipildė seilių. Rydamas jas, Ukas akimirksniu apsisprendė. Žvėriškas geismas buvo stipresnis už pareigos jausmą ir jis nė už ką nepraleistų tokios progos.

„Šeimininkas palauks. „

Tačiau vaikai vis dar buvo laukymėje, kur jis jų negalėjo pasiekti. Ir nebent jie įžengtų į mišką, jo tamsus planas taip ir liktų tik ketinimais. Ukas niekuomet neišdrįstų išlįsti atviron vieton, bijodamas būti sučiuptas ir nugalabytas. Vartų sargybiniai ar kiti gyventojai lengvai jį pastebėtų. Tad jausdamas viduje kylantį nekantrumą, mažasis goblinas susitvardė ir kantriai laukė.

Koks tai buvo nuostabus vaizdas. Ukas jau įsivaizdavo kaip jų sultinga ir švelni mėsa tirpo jo burnoje. Dangiškas skonis lyginant su gleivėtomis ir dvokiančiomis sraigėmis bei kirmėlėmis, kurios sudarė jo įprastą dietą. Maži gyvūnai ir didesnių giminaičių paliktos supuvusios liekanos buvo retas skanėstas, tačiau vaiko mėsa.... tai būtų dangiškas gardėsis kuriam neatsispirtų joks goblinas.

„Dar šiek tiek arčiau. „

Nepaleisdamas berniukų iš akių, Ukas iš už nudremžto odinio diržo, laikančio jo skarmaluotas kelnes, išsitraukė mažą mėsinėjimui skirtą peilį. Tačiau jam nervingai spaudžiant geležtės rankeną, jo tamsų protą apgaubė dvejonės. Su vienu vaiku jis susidorotų be vargo, tačiau kitas galėtų pabėgti ir šauktis pagalbos. O prieš kelis suaugusius mažasis goblinas neturėtų jokių šansų.         

Jį draskė dvejonės tarp nepasotinamo noro patirti palaimą ir blaivaus proto, kuris siūlė atsisakyti šios rizikingos idėjos ir grįžti į stovyklą.
Laimei sprendimas buvo priimtas už jį, kai vaikai trumpam sustojo pamiškėje ir pradėjo dėl kažko ginčytis. Tuomet vienas jų nubėgo atgal link miesto vartų, palikdamas savo draugą vieną.

Berniukas kurį laiką delsė, akivaizdžiai nusiminęs dėl barnio su draugu. Tada apsisuko ir galiausiai įžengė tarp medžių, visai netoli Uko slaptavietės.

Kad ir kaip Ukas nekantravo, vėl gi, kantrybė dabar buvo svarbiausia ir jis leido vaikui nutolti nuo miško pakraščio ir tik po to atsargiai pajudėjo. Mažasis goblinas vikriai išsirideno iš po paparčio ir nusėlino paskui savo nieko neįtariančią auką. Tuo tarpu berniukas, nenutuokdamas apie jam kylantį pavojų išbėgo į mažą laukymę ir nusivijo paskui spalvingą peteliškę. Net kai Ukas prisėlino per ištiestos rankos atstumą ir pasiruošė smogti, vargšas vaikas taip jo ir nepastebėjo. Tada buvo jau per vėlu.

Vienu šuoliu Ukas pripuolė prie aukos ir subedė peilį berniukui į kaklą. Tuo pat metu jis užspaudė jam burną laisva ranka, kad šis nekeltų bereikalingo triukšmo.

Niekas negirdėjo vargšelio paskutinių aimanų, kol galiausiai jo kūnas liovėsi spurdėjęs ir suglebo. Dar kartą įsitikinęs, kad niekas jo nepastebėjo, Ukas nusitempė laimikį į gretimus krūmus ir neskubėdamas išmėsinėjo. Mažasis goblinas meistriškai išpjovė pačius gardžiausius kąsnelius ir susigrūdęs sau burną suaimanavo iš malonumo. Tai buvo antras kartas jo gyvenime, kai gyviui nusišypsojo laimė paragauti jaunos žmogienos ir ši patirtis buvo tokia pat gera kaip pirmoji, jei ne geresnė. Šio mėsytė dar buvo šilta.

Kone springdamas Ukas tol kimšo save, kol jo pilvas išsipūtė, atsisakydamas priimti dar  bent  vieną kąsnį. Pasisotinęs goblinas vikriai pripildė mėsa savo kelioninį krepšį ir pasuko atgalios, palikęs sudarkytus palaikus aukštoje žolėje.

Uko laukė kelios valandos kelio, tačiau tempti viso kūno atgal nebuvo prasmės. Kad ir kaip jam skaudėjo širdį palikti tiek daug skanėstų, vos užuodę žmogieną orkai vis tiek būtų viską atėmę. Prakeikti orkai visuomet buvo alkani ir aršūs.

Lietus sustiprėjo, persmelkdamas dirvą drėgme. Keliaudamas Ukas netrukus užklydo prie didelės drumzlino vandens balos, užpildžiusios seklios daubos dugną.

„Dar viena dienos palaima. „

Jis greit pasinėrė ir išsivoliojo purve. Buvo gera, ypač su pilnu pilvu. Dabar jis mielai būtų pasnaudęs, tačiau jau buvo vėlyva popietė  ir Ukas nusprendė nebegaišti.

„Pokaičiui teks palaukti. „

Kelias valandas Ukas klaidžiojo per miško tankmę, apeidamas ratu mažus, aplink išsibarsčiusius kaimus ir vengdamas didesnių kelių. Mažasis goblinas puikiai mokėjo slėptis ir pasiekė pelkės pakraštį taip nieko ir nesutikęs. 

Vietiniai retai kada taip toli nuklysdavo ir tai Ukui buvo tik į naudą. Nenuostabu, kad jo valdovas pasirinko būtent šią vietą suburti savo pajėgoms, atokiau nuo nepageidaujamo dėmesio ir smalsių akių.
Nieko nelaukdamas goblinas kirto pelkę, kupinas energijos ir entuziazmo. Ji sekė įmantriai paslėptu keliu, apie kurį žinojo tik saujelė skautų ir keletas išrinktųjų. Vienas neatsargus žingsnis čia reiškė niūrią mirtį, tad Ukas buvo atsargus.

Po kurio laiko jis atpažino priešakyje kylančios aukštos kalvos kontūrus, paslėptus nuodinguose garuose, lėtai kylančiuose nuo sustingusio vandens paviršiaus. Netrukus pražūtinga pelkė liko jam už, nugaros ir prieš akis išniro įėjimas į tamsų urvą.

Mažasis goblinas jautė keliolika akylai, kiekvieną jo žingsnį, stebinčių akių. Jis nematė sargybinių, tačiau šie matė jį bet praleido taip ir nepasirodę. Ukas džiaugėsi, kad jie nepatikrino jo kišenių ir maišo, nes orkai būtų atėmę visus mėsos gabalus ir kaip reikiant prikūlę, tačiau sargybiniai klusniai vykdė valdovo įsakymą. Šis laukė Uko ataskaitos ir būtų nudobęs kiekvieną, kas išdrįstų bent sekundei sugaišinti jo žvalgą.
Ukui leidžiantis vis gilyn į urvą, karštą ir sausą paviršiaus orą netrukus pakeitė maloni drėgmė ir vėsa, kartu su savimi atnešdama išsiilgtą atgaivą. Ukas sulėtino tempą, mėgaudamasis šia gaiva bei saldžiu ir išsivadėjusiu urvo oru. Jis džiaugėsi pagaliau pasislėpęs nuo svilinančios saulės. Jam nepatiko būti lauke, tačiau goblinai pernešė dienos šviesą daug geriau už savo didžiuosius pusbrolius. Orkai nekentė šviesaus paros meto ir nekišdavo nosies laukan iki sutemų. Tokiu būdu jie buvo priklausomi nuo savo silpnesnių giminaičių kaip žvalgų ir Ukas džiaugėsi galėdamas pasitarnauti. Deja, niekam tikę goblinai dažnai būdavo nužudomi ir tapdavo ėdesiu, kurio visuomet trūko.

Senovės blogio išvaryta iš savo protėvių žemių jo tauta badavo.
Urvas buvo išvagotas nesuskaičiuojamų skliautų ir praėjimų, kurie driekėsi toli po pelke ir buvo puiki vieta paslėpti gausias karių pajėgas. Nors viskas ir skendėjo prietemoje, aplink virė gyvenimas. Pakeliui Ukas pastebėjo gausybę tamsoje judančių orkų siluetų. Čia susirinko kovotojai iš visų orkų žemių kampelių. Apie kai kurių genčių egzistavimą Ukas nė nenutuokė, tačiau neabejojo, kad kartu su sutemomis atvyks ir daugiau, kad prisijungtų prie sparčiai augančios armijos gretų.
Kartais jis pastebėdavo ir savo brolius goblinus, tačiau nestabteldavo su jais pabendrauti. Mažasis keliauninkas ir taip jau sugaišo labai daug laiko ir nenorėjo erzinti valdovo ilgiau versdamas jį laukti.
Dar kurį laiką paklajojęs po šį požeminį labirintą, Ukas pagaliau pasiekė atokią Valdovo irštvą, kurios landą saugojo keliolika augalotų orkų. Jie suurzgė pamatę atsargiai prisiartinantį gobliną ir vienas jų įlindo vidun pranešti valdovui apie skauto sugrįžimą.

Skirtingai nei daugelis Uko matytų orkų, dažnai ginkluotų mūšiuose pasisavintais nugalabytų priešų ginklais bei drapanomis, valdovo asmens sargybiniai vilkėjo sunkiais metaliniais šarvais ir buvo ginkluoti aštriais kardais ir ietimis.

„Grėsmingi benkartai. „

Netrukus dingęs orkas vėl pasirodė ir davė ženklą Ukui užeiti. Ir vėl mažasis goblinas, nuogąstaudamas, kad orkai gali jį apieškoti, suskubo vidun, kur rado šeimininką sėdintį savo soste, suręstame iš žmonių ir žvėrių kaulų.

Goblinas nudelbė akis žemyn ir kantriai laukė kol valdovas mostelėjo jam prieiti. Tuomet atsargiai prisiartino, vis dar nedrįsdamas pakelti akių. Net mažiausias nepagarbos ženklas kainuotų jam gyvybę ir Ukas žinojo, kad nelieptas geriau nebandytų spoksoti.

Kaip jis džiaugėsi grįžęs su geromis žiniomis. Parnešus blogas jo galva tikriausiai būtų nulėkusi nuo pečių.

Spoksodamas į grindis ir šnabždėdamas valdovui į ausį, Ukas papasakojo viską ką matė prie miesto. Tačiau apie berniuką nutylėjo. Valdovas, tylėdamas išklausė žvalgo žodžius, tuomet linktelėjo ir nusviedęs nuo stalo apgraužtą kaulą, mostelėjo Ukui išeiti.
Uko darbas buvo dosniai atlygintas. Mažasis goblinas čiupo kaulą ir išskubėjo iš valdovo irštvos. Jis nesustodamas nuskuodė pro įėjimą saugančius orkus, kol šie nespėjo konfiskuoti jo atlygio. Laimei jie nekreipė į jį jokio dėmesio.

Ukas užtruko dar keliolika minučių kol pagaliau pasiekė savo užkaborį ir atsisėdo, ištiesdamas sopančias kojas.

Mažajam goblinui tai buvo ilga, tačiau sėkminga diena. Vis dar didžiuodamasis savimi jis įsispraudė į drėgną purviną kampą ir netrukus užsnūdo. Goblinas dar turėjo šiek tiek laiko atsigauti, kol kariauna nebus pakelta ant kojų ir neišžygiuos miesto link.

Šiąnakt Feirhelmo žmonės patirs tikrą siaubą ir jei Ukui pasiseks, jis vėl mėgausis žudynėmis, o gal net pasiglemš ką nors tviskančio.

Laukite tęsinio.
2022-09-14 13:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-16 14:47
Klemensas
Vėl gi, nepainiokim čia vargšo amžinatilsio Tolkeno. Ne viskas sukasi apie jį, net jei to užkietėjusiems jo gerbėjams ir labai norėtūsi.

Vieniems skaitytojams norisi vien tik veiksmo, kitiems detalesnio aprašymo. Visiems neįtiksi. Rašau, kaip man patinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-16 14:47
Klemensas
Vėl gi, nepainiokim čia vargšo amžinatilsio Tolkeno. Ne viskas sukasi apie jį, net jei to užkietėjusiems jo gerbėjams ir labai norėtūsi.

Vieniems skaitytojams norisi vien tik veiksmo, kitiems detalesnio aprašymo. Visiems neįtiksi. Rašau, kaip man patinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-15 23:27
Gestax
Vėlgi prastas išmanymas pasaulio apie kuri rašai kiša nzn koją čiuptuvą ar dar ką tokį rašytojui. Orkai ir Goblinai, bent jau Tolkeno pasaulyje niekaip negalėjo būti giminės, nes tai skirtingos "rūšys" ( jo didesnieji giminaičiai orkai niekada nepripažintų jo lygiaverčiu). O bendrai pamėus tai dalis tokia kai filme reikia tempti laiką nes planavo 2 valandas filmo o jau po 15 min nebelabai yra ką rodyti. Perskaičius ta gabaliuką kyla logiškas klausimas kodėl? kodėl tai kas aprašoma yra svarbu? kaip tai keičia pagrindinį siužetą? ka aprašomi veiksmai įtakoja ateityje? na pavyzdys kad butu aiškiau apie ka kalbu imkime žiedu valdovą ir viena dalį padarykime na tiesiog aprašymą, Frodas atsikėlė susišukavo kojos plaukus surukė pypkutę ja išvalė tada nuėjo pasikasė bulvių, nuplovė jas, nuskuto tada išvirė tada nupylė vandenį tada sutrynė jas tada pasidarė tešlą tada pasidarė virtinukus, vėliau užkaitė vandenį  , ipylė druskos, sudėjo.... ir tt iki vakaro. aprašymas kuris nelemia siužeto niekaip yra nereikalingas, nes Bilbas pavalgęs virtinuų su bulvėmis kuriuos jis taip mėgo pasėmė žiedą ir kardą tęsė kelionę toliau yra žymiai paprasčiau. nei vardinti viską ką jis darė jeigu tai niekaip neįtakoja jo pagrindinio nuotykio yra beprasmiška
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-14 15:41
gogo
atsargiai, atsargiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą