Tiems kas bus po mūsų

Autonominės duomenų saugojimo bei apdorojimo sistemos įrašas numeris 2454. 35.

Duomenų saugojimo vieta: Mičigano Valstijos Nacionalinis Krizių Centras.

Naujausias sisteminis pranešimas: iki galutinio rezervinių duomenų saugyklos generatorių išsijungimo lieka dvi valandos.

Pranešimo data: 2028 metų lapkričio 15 diena

Pranešimo laikas: 16: 36

Pranešimo tipas: atvira transliacija visais veikiančiais radio bei elektroninio ryšio kanalais.


Visiems kas mane girdi,

Įrašo data - 2027 metų gegužės 13 diena. Mano vardas Baris Finanas. Esu paskutinis gyvas pietų ašigalyje įsikūrusios mokslinių tyrimų stoties komandos narys. Tai bus mano paskutinis pranešimas. Prieš pakildamas į paviršių noriu pasidalinti su jumis savo įvykių chronologijos versija. Tegul tai būna perspėjimas ateities kartoms ar civilizacijoms, jei tokios kada nors atsiras šioje planetoje. 

Planuojamas Harlemo-Fyldso eksperimentas buvo kruopščiai slepiamas ir jo detalės iki šiol išlieka užslaptintos. Žinoma tik tiek, kad siekiant nepritraukti bereikalingo visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, o taip pat vyriausybinių tarnybų perdėto domėjimosi šia netradicine mokslo kryptimi, eksperimentui buvo suteiktas niekuo nepasižymintis 2454. 35 kodas.

Netrukus po incidento jo pavadinimas tapo visiškai bereikšmis.
Kalbant apie patį eksperimentą, jo iniciatoriai profesorius Džeimsas Harlemas ir Maiklas Fyldsas, siekė praverti tarpdimensinės paslapties uždangą ir pažvelgti į paralelinius pasaulius. Pentagono koridoriuose bei Vašingtono uždaruose kabinetuose jau kurį laiką sklandė kalbos apie kitų išmatavimų egzistavimą ir bandymus juos pasiekti. Tačiau net pačiuose drąsiausiuose sapnuose niekas negalėjo įsivaizduoti, jog tai taps techniškai įmanoma.

Visgi, žmonijos troškimas pažinti visatą nustebino net tą nedidelį išrinktųjų ratą, kurie žinojo apie planuojamą  eksperimentą ir ūkanotą 2022 metų spalio 14 dienos rytą Viskonsino valstybiniame tyrimų centre, fizikos mokslų daktaras profesorius Harlemas kompiuterio valdymo panelėje aktyvavo lemtingą komandą.

Po keliolikos sekundžių požeminėje centro laboratorijoje įvykęs galingas elektromagnetinės energijos proveržis išvedė iš rikiuotės visą elektroninę įrangą, įskaitant ir patalpoje įrengtas stebėjimo kameras. Ryšys su laboratorijoje dirbusia penkiolikos žmonių komanda, tame tarpe eksperimento iniciatoriais Harlemu ir Fyldsu, nutrūko. Jo taip ir nepavyko atstatyti. Gelbėtojams prireikė 35 minučių patekti į laboratoriją, tačiau netrukus ryšys su jais taip pat dingo. Paskutinę akimirką jie pranešė, kad vyksta kažkas keisto. Detalesnio paaiškinimo komanda nespėjo perduoti, prieš eteryje įsivyraujant tylai.

Dar po dešimties minučių taip pat visiškai nutrūko bet koks ryšys su pačiu Viskonsino tyrimų centru, kuriame dirbo per du šimtus įvairių specialistų ir aptarnaujančio personalo.

Eteryje įsivyravus neįprastai statinei tylai, ypatingų situacijų valdymo centras, bendradarbiaudamas su Viskonsino ypatingų situacijų valdyba į įvykio vietą išsiuntė gaisrininkų, policijos bei greitosios pagalbos ekipažus, o taip pat gelbėtojų ir specialistų komandas.

Vaizdą, kurį užfiksavo tyrimų centro perimetre ir aplinkinėse teritorijose įrengtos kameros, operatoriai iš pradžių palaikė techniniais nesklandumais. Tačiau netrukus ši prielaida buvo atmesta. Eismo bei pastatų kameros fiksavo keistus įvykius: netikėtai, paveikti kažkokios nematomos jėgos, žmonės staiga sustodavo viduryje gatvės. Jie tarytum sustingdavo laike, ištikti kažkokio ūmaus paralyžiaus. Tuomet, po kelių sekundžių aukų oda patamsėdavo ir palaipsniui virtę dulkėmis, nuo menkiausio vėjo dvelksmo, jie tiesiog dingdavo akyse, palikdami po savęs tik rūbus ir išsimėčiusius asmeninius daiktus. Šis keistas procesas veikė tik organinę materiją.

Tiek miesto tarnybos, tiek aplinkinių rajonų gyventojai iš pradžių nesuprato kas vyksta, tačiau netrukus kilo visuotinė panika.
Atvykus pirmiesiems gelbėtojų ekipažams, fenomenas, kuriam vėliau buvo suteiktas pirmojo jį išnagrinėjusio indų kilmės elektrofizikos profesoriaus Viparčio Madhario vardas, jau pasklido už tyrimo centro ribų ir sparčiai plito urbanizuota Viskonsino miesto teritorija. Didžiąją dalį miesto tarnybų siųstų pajėgų ištiko epicentre buvusių centro darbuotojų likimas. Pavojus buvo nematomas ir negirdimas.
Galiausiai buvo duotas įsakymas visuotinei evakuacijai.

Praėjus penkioms valandoms nuo incidento pradžios Viskonsino miestas, kartu su dauguma jame buvusių nieko neįtariančių gyventojų paskendo tyloje. Netrukus visoje šalyje buvo paskelbta ypatingoji padėtis. Nacionalinės gvardijos bei kariuomenės daliniai apsupo miestą, tačiau neužilgo šis nematomas agresorius pasiekė perimetrą ir pradėjusios sparčiai netekti personalo, ginkluotosios pajėgos buvo priverstos atsitraukti. Fenomenas nepaliaujamai plėtėsi maždaug keturių mylių per valandą greičiu, nepalikdamas kito pasirinko kaip trauktis. Valdžios struktūrų bandymai suvaldyti situaciją ir riboti informacijos plitimą žlugo. Šalyje kilo visuotinė panika, netrukus persimetusi ir į kitus kontinentus.

Mažiau nei per 24 valandas pasaulyje įsiviešpatavo chaosas. 

Indijos Fizikos Instituto docentas Vipartis Madharis, tuo metu dalyvavęs Jungtinių Valstijų Astrofizikos Konferencijoje, Kalifornijoje, kartu su kolegomis buvo pakviestas ištirti incidento ir tapo pirmuoju mokslininku, atskleidusiu netrukus negrįžtamai pakeisiančio žmonijos raidą fenomeno prigimtį. Jo pirminę analizę galiausia patvirtino ir kiti šios srities specialistai.

Docento V. Madhario analizės išvados:

Harlemo-Fyldso eksperimento metu atvėrus dimensijas skiriančią spragą, į mūsų aplinką pateko tarpdimensinės reaktyvios dalelės (TRD), turinčios pražūtingą poveikį visoms biologinėms rūšims su kuriomis jos patenka kontaktą.

Tuo tarpu inžinerinė infrastruktūra, statiniai bei kiti neorganiniai daiktai lieka nepaveikti ir toliau funkcionuoja.

Bet kokie bandymai izoliuoti daleles ar jas sunaikinti turimomis priemonėmis patyrė nesėkmę. TRD sklinda kiaurai sienas bei užtvaras panašiai kaip radioaktyviosios dalelės ir jų aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo radioaktyvaus fono intensyvumo.

Mėginimas panaudoti branduolinį ginklą jų sunaikinimui turėtų priešingą efektą ir tik pagreitintų jų plitimą.

Vienintelė efektyvi apsisaugojimo priemonė – slėptis po žeme. Dirvožemis penkių metrų gylyje, sumažėjus radioaktyviam fonui, sustabdo tolimesnį dalelių skverbimąsi.

Galiausiai, praėjus dar parai po šių išvadų pristatymo, bei netekus dešimtadalio šalies teritorijos, Jungtinių Valstijų vyriausybė buvo priversta jas paviešinti, taip pradėdama didžiausią žmonijos migraciją planetos istorijoje. Tačiau ne į kosmosą, kaip įsivaizdavo rašytojai fantastai, o po žeme.

Kitos šalys nedelsdamos pasekė Amerikos pavyzdžiu. Vyriausybės bei pasaulio turtingiausieji netruko užpildyti visas įmanomas požemines buveines, palikdami likusią žmoniją likimo valiai. Įsiplieskė vietos ir regioniniai konfliktai pasibaigę kraujo praliejimais. Bet vietos visiems niekada nebūtų pakakę.

Tačiau niekas negalėjo sustabdyti artėjančios katastrofos – beveik visiško žmonijos ir viso kas gyva sunaikinimo. Ši, plika akimi nematoma grėsmė, toliau nestabdoma sklido po planetos paviršių, pasiglemždama vis didesnes teritorijas.

Visi desperatiški bandymai pasiekti katastrofos epicentrą ir uždaryti atsivėrusį tarpdimensinį portalą beviltiškai žlugo.

2024 metų gruodžio penkioliktoji tapo ta diena, kai žemės paviršius virto negyvenamu, paskutiniams žmonėms ir gyvūnams nugrimzdus į užmarštį, tarytum jie niekada ir neegzistavo. Žinoma, planetoje išsibarsčiusiose požeminėse slėptuvėse dar buvo nemažai išsigelbėjusių, tačiau palaipsniui senkant maisto bei vandens ištekliams, galiausiai jie buvo priversti pakiltį į paviršių, kur juos netrukus ištiko visų kitų likimas. Kiti pasirinko masines savižudybes.

Paskutinę žmonių radio transliaciją palydovinės sistemos užfiksavo 2027 metų balandžio ketvirtąją. Netrukus bet koks žmonių radio bangų aktyvumas liovėsi ir planeta nutilo.

Automatizuotos elektromagnetinio bei radiokatyvaus laukų matavimo sistemos, vis dar veikiančios planetos paviršiuje, fiksuoja, kad ilgainiui TRD dalelių intensyvumas ėmė silpti, tolygiai mažėjant radioaktyviajam Žemės fonui.

Galbūt galiausiai jos visiškai sustos. Belieka tik viltis, tačiau aš to nebesulauksiu. Manęs laukia paviršius ir akistata su nežinomybe.

Ryšio pabaiga

Naujausias sisteminis pranešimas: iki galutinio rezervinių duomenų saugyklos generatorių išsijungimo lieka viena valanda.