Gyvenimo ironija

Jos mintyse dar nemirė viltis,
Tačiau širdis verkė kraujo ašarom,
Akyse žibėjo meilės lašai...
Ji kentėjo, aš tai mačiau.
Kiekvienas jos žodis, žvilgsnis, judesys,
Mano sielą varė į neviltį.
Norėjau jai padėti, bet nedrįsau,
Juk aš nežinau kaip bus.
Žodžiai pilni šilumos, meilės - bus tušti.
Aš ne likimas, o tuo labiau ne dievas..
Galiu apraminti mintis, bet ne sielą.


Gyvenimas skaudina, žinau,
Bet noriu, kad ir tu žinotum..
Žaisk su gyvenimu, nepasiduok jam.
Mes kaip du vandens lašai baloje,
Kartu tokie tyri, stiprūs, bet ir lengvai pažeidžiami.
Mus sieja tas pats ir kartu skirtingas jausmas.

Tu verksi, aš verksiu,
Tu degsi, aš degsiu kartu,
.... juoksies, aš ..... kartu.....
Tik atsimink, likimas mus sujungė ne amžiams.
Ir gali išskirti kada panorėjęs.
Skausmas mus alina,
bet kartu ir stiprina valią...
Kovok ir nedegink sau širdies.

P. S. Skirta - "mergaitei norinčiai mylėti", prisimink "juk tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius"