Apgultis. Trečias Skyrius

Netrukus tylą perskrodė iš už medžių lapijos nugriaudėjęs nežmoniškų riksmų choras ir iš miško tankmės išnirę keliolika stambesnių už vidutinį vyrą žmogystų puolė kelio viduryje susispietusius karius. Trys iš užpuolikų pasuko link Osgaro.

– Pasiruoškit gintis! – spėjo sušukti šis, apnuogindamas savo kardą.
Sutemose užpuolikai priminė aukštaūgius vyrus, tačiau vos tik greičiausi iš jų prisiartino, visi panašumai baigėsi. Tai nebuvo kažkokie bejėgių aukų tykantys pakelės plėšikai, o laukinės pabaisos. Susidūrę su jomis išgyvendavo nedaugelis, kad apie tai papasakotų. Arčiausiai atsidūręs aukštas ir perkaręs sutvėrimas šuoliavo pirmyn vilkėdamas vien tik suplyšusiomis odinėmis kelnėmis. Padaro kūnas buvo purvinas ir išvagotas nesuskaičiuojama gausybe randų. Iš pražiotos burnos styrojo eilės susikraipiusių dantų, o juodos akys degė neapykanta.

– Dėl Dievo meilės! Tai sumauti orkai! – Bleikas akimirksniu atpažino priešą ir iškėlė prieš save ietį. Tuo tarpu perkaręs užpuolikas nusitaikė tiesiai į jį, beatodairiškai mosuodamas grubaus darbo kirtikliu.

Baisūnas net nesivargino išvengti susidūrimo ir metėsi tiesiai ant ieties. Jis sustugo iš skausmo aštriam antgaliui pervėrus jam vidurius, tačiau nesiliovė stumtis pirmyn, ryžtingai bandydamas pasiekti oponentą. Bleikas buvo tvirtas vyrukas, tačiau net jis buvo priverstas nuo spaudimo žengtelėti atgal.

– Dvėsk, išgama! – Bleikas mostelėjo pirmyn, taip dar giliau sustumdamas aštrų antgalį į orko pilvą.

Užpuolikas pagaliau išsikvėpė ir suklupo, atsikosėdamas juodu kaip smala krauju. Tačiau prieš Bleikui spėjant jį pribaigti, kario kairį petį perskrodė atzvimbusi strėlė.

– Išgamos! – Jis susvyravo nuo deginančio dūrio ir virto atbulas, tuo tarpu kai visur aplink jį pabaisos ir kariai susigrūmė mirtinoje kovoje.
Bleiko dešinėje išdygo skarmalais vilkintis tamsiaodis orkas. Jo galvą dengė įskilęs bronzinis šalmas. Gyvis subliuvo ir aptrupėjusiu sunkiu vėzdu smogė greta stovinčiam kariui, besikaunančiam su kitu orku. Sunkus vėzdas su trenksmu plojosi per metalinį šalmą, akimirksniu sutraiškydamas nelaimėjo kaukolę. Kraujas pliūptelėjo aukos veidu žemyn ir šis sukniubo, nespėjęs net surikti.

Padrąsintas sėkmės padaras pergalingai suriaumojo ir sutelkė dėmesį į Vaibertą, kuris ką tik atrėmė vieno iš užpuolikų bandymą paleisti jam vidurius. Tamsiaodis orkas užsimojo lemiamam smūgiui, tačiau Bleikas, nekreipdamas dėmesio į aštrų skausmą petyje, kaire ranka išsitraukė iš krūtinės dėklo durklą ir sustūmė jį pabaisai tarp šonkaulių. Jis įnirtingai badė tol, kol gyvis griuvo žemėn,  apimtas priešmirtinių konvulsijų.

– Še tau, prakeikta velnio išpera! – Apimtas įniršio Bleikas toliau nesiliovė badęs orko kūną. Staiga kažkieno ranka čiupo jam už brigandino pakarpos ir trūktelėjo atgalios kaip tik tą akimirką kai surūdijęs ieties antgalis susmigo į žemę toje vietoje, kur prieš akimirką buvo Bleiko galva.

– Iš kur jie atsirado? – virš Bleiko nuaidėjo Vaiberto balsas, tuo tarpu kai jis perskrodė ieties savininko krūtinę kardu. Užpuolikas sustugo ir pranyko kelio dulkių debesyje.

– Jų per daug! – Vaiberto kairėje suriko vienas iš karių ir skydu atrėmė jam skirto kardo smūgį. Tuomet savo ašmenimis perskrodė jį puolančio orko vidurius ir šiam sukniubus šoko artyn jo pribaigti. Deja vyras nespėjo. Jo krūtinę, apsaugotą tink lengva išdirbtos odos liemene perskrodė strėlė ir karys krito negyvas.

– Kelkit skydus! – spėjo surikti Vaibertas ir griebęs skydą uždengė Bleiką nuo dar vienos strėlių krušos. Greit apsižvalgęs aplink jis pastebėjo, kad tik keturi jo ginklo broliai dar stovėjo ant kojų. Osgaras ir Harperis buvo atskirti nedidelės užpuolikų grupės toliau priešakyje. Jiems padėti nebuvo jokių šansų, juolab kad vos pasibaigus strėlių liūčiai, juos puolė sekanti kraujo ištroškusių monstrų banga.

***

Osgaras liuoktelėjo į šoną išvengdamas kriokiančio orko bandymo įstumti jį į pakelės krūmus ir susmeigė savo kardo ašmenis giliai į užpuoliko krūtinę. Springdamas krauju orkas sudejavo ir iš inercijos rėžėsi į storą medžio kamieną. Mirtinai sužeistas padaras netruko išleisti paskutinį kvapą ir susmuko ant žemės.

Smūgio metu Osgaras vos nepaleido kardo rankenos iš rankų, tačiau spėjo jį ištraukti prieš pat kitam sutvėrimui smogiant jam surūdijusia geležte. Karys vikriai atmušė smūgį ir kardu perrėžė orkui gerklę.

Trečias užpuolikas, pabūgęs jo bendrų nesėkmių, delsė artintis, taip suteikdamas Osgarui progą žvilgtelėti į Harperį.

– Sumauti benkartai... – sušvokštė Harperis ir bejėgiškai atsikrenkštė krauju. Jis bergždžiai bandė sustabdyti kraujavimą. Iš kaulo pagamintas aštrus ieties antgalis įstrigo giliai gerklėje ir su kiekvienu bandymu jį ištraukti tik dar labiau draskė žaizdą. Harperis sparčiai geso ir Osgaras galėjo nebent sukalbėti už jį trumpą maldą, jei tik būtų turėjęs tam laiko.

Tačiau laiko jis kaip tik ir neturėjo. Prisiartino dar du gyviai ir trečiasis orkas pagaliau išdrįso pulti. Riaumodamas jis liuoktelėjo priekin, iškeldamas virš galvos užaštrintą baslį. Tai buvo brangiai kainuosianti klaida. Osgaras išlaukė kol oponentas įgijo pakankamai pagreičio. tuomet vikriai išvengė smūgio ir perskrodė priešo širdį kardu. Tada, sunkiai alsuodamas, atsisuko ir porelę besiartinančių užpuolikų, nusiteikusių užbaigti tai, kas nepavyko kitiems. Osgaras tik akimirkai nuleido savo skydą, tačiau to pakako, kad strėlė pervertų jo kairį petį. Antgalis susmigo per sprindį virš krūtinę dengiančių šarvų. Labiau nuo netikėtumo nei skausmo jaunuolis susvyravo. Mūšio įkarštyje jis pamiršo apie nuo pamiškės į juos vis dar šaudančius lankininkus.
Praradusio pusiausvyrą jaunojo sero Renarto akys staiga išsiplėtė pastebėjus link jo skuodžiantį ir milžinišku kūju besimosuojantį stambų monstrą.

Viešpatie, apsaugok.   

Išvengti kontakto buvo per vėlu ir kūjis plojosi į jaunuolio paskubomis iškeltą skydą. Nuo triuškinančio smūgio Osgaras kūlversčiais nusirito per kelio dulkes. Kažkaip jam pavyko nusileisti ant kojų ir sunkiai alsuodamas jis vėl stryktelėjo viršun. Jo skydas buvo sudaužytas į šipulius. Osgaras nusviedė jį ant žemės ir pažvelgė į savo kairę plaštaką. Ji buvo sulaužyta.
Sunkiai sužeistas jis pasiruošė pasitikti kol kas patį pavojingiausią oponentą. Tuo tarpu kūju mojuojantis užpuolikas sparčiai artinosi.

***


– Velniop! – Vaiberto dešinėje besikaunančiam kariui jau buvo gana ir jis supanikavo. Nelaimėlis apsisuko ir spėjo žengti du žingsnius prieš iečiai kiaurai perskrodžiant jo pakaušį. Vyras žuvo jo kūnui dar nepasiekus žemės. Gyvi buvo likę tik Vaibertas, Bleikas ir dar du kareiviai, tačiau panašu, jog neilgam. Iš miško išniro dar keliolika orkų, grasindami juos apsupti. Šansams atsilaikyti sparčiai tirpstant, Vaiberto nervai taip pat nebeišlaikė. Jis čiupo dejuojantį Bleriką už peties ir trūktelėjo bendražygį aukštyn.

– Turim trauktis! Kelkis, tu tinginio paltie, jei nori gyventi!

– Saugokis! – Bleikas stumtelėjo Vaibertą į šoną. Tuo tarpu du užpuolikai subedė į jį savo nusmailintus kuolus ir pargriovė žemėn. Iš Bleiko lūpų ištrūko agonijos kupinas riksmas prieš tai, kaip vienas iš orkų užšoko jam ant galvos ir ją sutraiškė.

– Bleikai! – Vaibertas puolė link jo, tačiau Bleikas jau buvo negyvas, o paskutiniam šalia stovėjusiam kariui vienas iš priešų perrėžė gerklę.
Mūšis buvo pralaimėtas ir Vaibertas griebėsi vienintelio protingo žingsnio – jis apsisuko ir nėrė į medžių tankmę. Persekiojamas gaujos orkų ir aplink zvimbiant strėlėms, jaunas karys užsiropštė kairiuoju šalikelės šlaitu ir persivertęs per keterą nusirito žemyn link pelkės.

***

Osgaras nespėjo pastebėti kaip Vaibertas spruko, nes kūjo savininkas įveikė juos skyrusį atstumą ir vėl užsimojo. Tačiau šį kartą, nepaisant deginančio skausmo, Osgaras buvo pasiruošęs. Jis išlaukė, kol priešas užsimojo ir staiga stryktelėjo artyn, taip išvengdamas neabejotinai mirtino smūgio. Tai buvo akimirka kurios jis laukė. Šaukdamas visa gerkle Osgaras sustūmė kardo ašmenis orkui per smakrą aukštyn ir suktelėjo rankeną. Ginklas išsprūdo iš padaro rankų ir jis susvyravo.
Žvelgdamas i juodas kaip naktis gyvio akis jaunasis vadas matė jose vien tik neapykantą ir panieką. Tačiau žvilgsnis netrukus užgeso ir nugaišusio orko kūnas griuvo atbulas.

Osgarui pavyko laimėti dar vieną dvikovą, tačiau kokia kaina?

Gaudydamas kvapą jis apsižvalgė. Harperis jau buvo negyvas, kaip ir visas jo būrys. Dabar jį supo vien tik gausybė priešų. Kaip maitvanagiai jie uyko ratus aplink, tačiau nesiartino, tarytum kažko laukdami. Jis taip pat atpažino keletą iš medžių paunksnės išsėlinančių savadarbiais lankais ginkluotų goblinų. Maži, bet mirtinai pavojingi, jie pridarė daug žalos jo kariams. Tačiau šie menki sutvėrimai, ūgiu nesiekiantys suaugusio žmogaus krūtinės, nedrįso artintis.

– Ko laukiat? – garsiai paklausė Osgaras. – Kas sekantis! Nagi, pulkit!
Jis nebeturėjo ko prarasti ir jau susitaikė su neišvengiama žūtimi. Tačiau nesiruošė pasiduoti be kovos.

Kaip atsakas į jo iššūkį už aplink susibūrusių sutvėrimų minios staiga nugriaudėjo galingas riaumojimas. Priešakinės orkų eilės skubiai prasiskyrė užleisdamos kelią aukštaūgiui, neįtikėtinai plačių pečių siluetui. Šis monstras buvo milžiniškas lyginant su kitais užpuolikais. Jam artinantis, nuo kiekvieno žingsnio per žemę vilnijo virpesiai. Joks žmogus nesugebėtų atsilaikyti prieš tokį monstrą ir vien matant jį Osgarui suspurdėjo širdis.

Jis taip at atkreipė dėmesį, kad užpuolikų buvo menkai apsišarvavę ir apsiginklavę kas kaip. Tačiau ne šis. Milžino kūną nuo galvos iki kojų dengė įvairios metalo bei išdirbtos odos šarvų dalys. Susidarė įspūdis, kad šis monstras buvo sulipdytas iš įvairių atskirų kūno dalių kurias kartu laikė kažkokia tamsi magija.   

Dešinėje rankoje sukiodamas nublizgintą karo kirvį, neabejotinas gaujos vadas pauostė orą ir vėl suriaumojo, taip tarytum užtvirtindamas savo teises į paskutinį stovintį žmogų. Niekas neišdrįso jam priešgyniauti.

– Aš čia, išgama! – sušuko Osgaras, stengdamasis, kad jo balsas skambėtų tvirtai ir užtikrintai, nors jam ir virpėjo kinkos. Jį kaustė baimė bei patirtų sužalojimų keliamas skausmas.

Kaip jisir tikėjosi, jo žodžiai patraukė siaubūno dėmesį, tačiau skirtingai nei kiti gentainiai, šis orkas jo beatodairiškai nepuolė. Vietoje to padaras stebėjo sužeistą vyrą protingomis akimis. Randuotame orko veide, ištepliotame krauju ir dažais, staiga nušvito pašaipi grimasa ir jis nusviedė kažką po jaunojo vado kojomis. Vieno Osgaro žvilgsnio pakako, kad jo vos nesupykintų atpažinus sumaitotą Tatono galvą. Jis neabejojo, kad netrukus ateis ir jo eilė.

– Eikš, tu kastruota velnio išpera. – Osgaras mostelėjo kardu orkui, mesdamas jam iššūkį. Jaunuolis nusiteikė viską užbaigti, tačiau gaujos vadeiva planavo ką kita.

Vietoje to, kad beatodairiškai pultų, gyvis pasisuko į aplink susibūrusią minią ir amtelėjo kažką Osgarui nesuprantama kalba. Po akimirkos aštri strėlė pervėrė kairią jaunojo sero Renarto šlaunį ir protą temdantis skausmas privertė jį suklupti. Jo patikimas kardas išsprūdo jam iš rankų. Tokios kančios buvo per daug net užsispyrusiam Osgarui. Šie barbarai žaidė su juo, tyčiodamiesi iš jo kančios savo malonumui. Jo kova baigėsi.

Jausdamas augančią apatiją Osgaras pakėlė galvą kaip tik tuo metu, kai keliolika orkų prišoko artyn ir užmerkė akis. Tuomet kažkas sunkaus smogė jam per pakaušį ir viskas aplink aptemo.

***

– O ne, O Viešpatie, apsaugok! – Vaibertas kelis kartus persivertė bildėdamas šlaitu žemyn ir vos neišsitaškęs galvos į akmenis tėškėsi veidu į drėgnas samanas. Akimirksniu pašokęs jis pažvelgė atgalios ir nusikeikė iš nevilties pamatęs virš keteros pirmųjų persekiotojų galvas. Jų riksmai aidu atsitrenkė nuo aplinkinių medžių, priversdami Vaibertą dar labiau panikuoti. Jam neliko kito kelio trauktis, kaip tik į pelkę.

Vaibertas prasistūmė pro tankius meldus ir iki kelių liuoktelėjo į vandenį. Jo batai akimirksniu prisipildė pašvinkusio skysčio ir susmigo į dumblą. Per daug negalvodamas, be paliovos keiksnodamas ir gaudydamas kvapą kareivis yrėsi pirmyn, su kiekvienu žingsniu klimpdamas vis gilyn į purvynę. Sunkūs šarvai slėgė jį žemyn ir netrukus, paniręs iki krūtinės ir išsikvėpęs Vaibertas buvo priverstas sustoti. Išsekęs jis apsisuko tik tam, kad pamatytų pelkės pakraštyje susibūrusią goblinų ir orkų gaują. Sutvėrimai jo nesivijo, tiesiog stovėjo ant kranto ir mėgavosi jo kančiomis.

– Būkit prakeikti, sutraukos! – spėjo surikti Vaibertas prieš strėlei perveriant jo kairę akiduobę ir visam laikui užčiaupiant pasmerktą karį. Tuomet keli orkai ištraukė jo kūną į krantą, kur tuzinai rankų nelaimėlį visiškai išrengė. Tuo tarpu, kai stipriausi orkai kivirčijosi tarpusavyje dėl jo drapanų, gobliniai vikriai išmėsinėjo lavoną ir sugrūdo kūno dalis į kelioninius maišus. Jų laukė begalė alkanų burnų, tad jie kruopščiai surinko kiekvieną kąsnelį.   

Paskutiniams šviesos spinduliams blėstant, visi pasalos ir mūšio pėdsakai buvo nuodugniai paslėpti, tarytum ant kelio nieko neįvyko ir padarai ištirpo pelkės šešėliuose, nešdamiesi su savimi grobį ir vis dar alsuojantį Osgarą.
 
Laukite tęsinio