Tipai

Yra žmogus orkestras, yra žmogus vėliava, žmogus viktorinoksas.
Yra save apibūdinantys taranais. Vėjo pamušalais arba tiesiog vėjais.
Yra prisistatymai, kurių niekas nepranoks. Kas   
ištaria – aš Jėzus, tėvo ašara į pakalnę šią išvarvėjęs,

o kas prisistato mįslingiau – aš esu viskas arba aš esu niekas.
Yra neprisistatantys apskritai arba sakantys: aš save pamiršau.
Buvo vienas toks ištaręs – aš dulkė nuo kapo Senekos,
yra keičiantys vardus tirada, skambančia panašiau

į datą negu į istoriją, pavyzdžiui aš Viktoras Aštuntasis
brūkšnelis nulis nulis septyni... Juokauju.
Bet visi jie tokie ir yra. Pasaulis išsiblaškęs, išsekęs, išsitąsęs, 
beviltiškai ieškantis kažko naujo,

tai įrodo ne tik vardai, bet ir jiems artimi rūbai,
taip pat ir piešiniai matomose odos vietose ir paslėptose,
yra laisvės kvadratai, yra hermetiški laisvės kubai,
išklotinėmis užtiesią

ne daugiau kaip aguonos grūdą.
Kiek nedaug tų, kurie tiesiog tai, kas šilta ir šviesu,
lyginant su kiek tų, kurie pilka, drumsta, ruda.
Tiesa, nepaminėjau kai kurių iš likusiųjų visų.