Bėgliai

Į deltą,
Ten kur susibėga
Pasaulio vandenys,

Atnešk man savo atspindį
[jei spėsi] –
Mus vejas dykuma.

*

Ta apgaulinga trapumu viliokė
Auksiniu pėdsaku nušluoja
Drėgnus pirštų antspaudus
Nuo mūsų prijaukinto laiko.

Ir švariai nugludinus
Kiekvieną nelygumą,
Kiekvieną aštrų akmenį
Nebepalieka vardo jam.

Pasėja balčiausio kvarco kelią,
Palydi patikliuosius
Į užmaršties ir saulės
Palaimingą kraštą,

Kad nė menkiausias
Žmogiškas šešėlis
Taip uoliai slepiamo
Silpnumo neišduotų.

O tada susisuka į smėlio viesulą
Ir ritas jūros link, kaitra žudydama
Nepaklusniuosius,

Kad savo smiltis į perlus įsuptų
Ir vėlei taptų
Vandenų dukra.

*

Jei nebeįstengčiau grįžti aš,
Atnešk bent jiems,
Atnešk ir pasodink.

Lai žiedais migdolų kvepia
Kiekvienas spėjęs
Peržengt slenkstį.