Šventasis III dalis – Piktoji upė

Kūrinio pradžia yra čia:
https: //www. rasyk. lt/kuriniai/254760. html
---
Petronėlė buvo tokia sena, kad niekas iš apylinkių gyventojų neatsiminė, kokia ji buvo jaunystėje. Net ir seniausi seneliai ją atsiminė pagyvenusią.

Tačiau ji toli gražu neatrodė kaip šimtametė: buvo drūto sudėjimo, pilnais raudonais skruostais ir ilgutėliais plaukais, kuriuos nešiojo surišusi į ilgą kasą. Nesiramstė lazda, pati pasidarydavo visus darbus. Aplinkiniai gyventojai užsukdavo į Petronėlės sodybą, kai prisireikdavo arbatų ir gydomųjų žolynų nuo skausmo, nemigos, karščiavimo ar kitų bėdų. Ji pakviesdavo juos į namelį, svaiginamai kvepiantį žolynais, sodindavo ant suolo ir, išklausiusi, kokios bėdos kamuoja, krypuodavo ieškoti, kuo pagelbėti: ropšdavosi į palėpę, kur džiūvo žolynai, varstydavo stiklainius su spygliais, uogomis ir džiovintais grybais. Atlygio paimdavo tiek, kiek kas negailėdavo duoti.

Tiesa, buvo dar šis tas. Petronėlės namelio grindyse buvo dangtis: paprastas medinis kvadratas, išpjautas grindų lentose, jei ne vyriai ir paprasta metalinė rankena, veik nepastebimas. „Čia, vaikeli, mano rūsys. Bet jis užpiltas, kažkoks šaltinis teka pro šalį ir prasigraužė. O gaila, geras rūsys buvo. Dabar visas namas drėksta. Negerai, sako, blogas ženklas šaltinis po namu, bet ką padarysi“, – pasakodavo moteris, jei kas paklausdavo apie dangtį.

Po dangčiu iš tiesų buvo patalpa ir joje iš tiesų tyvuliavo vanduo. Petronėlė šį dangtį atidarydavo bent kartą į savaitę, pauostydavo vandenį, pasemdavo jo ir paragaudavo. Paklausydavo.

Kai visas būdavo gerai, vanduo buvo tykus, kvepėjo šalčiu, buvo skaidrus ir gardus paragauti. Tada Petronėlė padėkodavo upei, pabarstydavo į vandenį kvapnių laukų žolelių, lapų, kokių prikrenta į upes nuo medžių, ir uždengdavo dangtį nusiraminusi.

Tačiau kartais vandenyje girdėdavosi gurguliavimas ir teliuškavimas, lyg visas namas ir jo rūsys būtų svyravęs. Vandenyje atsirasdavo žalių dumblių, imdavo smirdėti gendančiais vandens augalais ar siera, vanduo būdavo gelsvas ir riebus.

Tada Petronėlė skubėdavo prie kitokių žolių – panašių, kokias naudodavo uždegimams ir karščiavimui malšinti. Jei ir tai negelbėdavo, upei duodavo žalios vištienos kulšelę, kiaušinį, gyvulių žarnų. Tai upės alkį kuriam laikui numalšindavo.

Paskutiniu metu upė buvo tikras vargas. Petronėlė net keldavosi naktimis, kad įmestų į ją žolelių ir nors kiek numaldytų. Praėjo pilnatis, baigėsi lietingi orai, bet upė kaip nerimo, taip nerimo. Tada ji ir išsiuntė pagalbos žinią Gertrūdai, savo mokinei. Žinojo, kad ji turi ryšį su vieninteliu sutvėrimu, galėjusiu padėti, jeigu upė rimtai įsismarkautų.

Tačiau dabar Petronėlė jau dėl nieko nebesijaudino.

Nuo tada, kai ji sukniubo ant grindų, buvo praėjusios kelios valandos. Moteris nebuvo sužalota, o jos veidas buvo ramus. Atrodė, kad paskutinėmis gyvenimo akimirkomis ji nė nenutuokė, kad artinasi galas. Gal senai moteriškei tiesiog netikėtai sustojo širdis. Jei kas nors būtų pasigedęs Petronėlės, radęs ją ir iškvietęs pagalbą, greičiausiai būtų nuspręsta, jog moteris mirė sava mirtimi ir nieko neįprasto tame nebuvo.

Na, jei ne viena aplinkybė.

Moters trobelės grindis iš vidaus sėmė vanduo.

***

Laurynas pabudo nuo saulės, įspindusios pro plyšį tiesiai jam į veidą. Nusižiovavo ir pasirąžė, netikėtai gerai išsimiegojęs. Igno oloje nebuvo, todėl išėjo jo ieškoti ir rado besišnekučiuojantį su keliomis pamaldžiomis moterėlėmis, atvykusiomis iš kito šalies galo pasimelsti prie stebuklingojo urvo.

Palikęs Igną su jomis melstis, grįžo išsikepti ir sukirsti likusių dešrelių. Stengėsi jas žiaumoti tyliai, kad nedrumstų maldininkų rimties. Svarstė, kaip pasielgti toliau: galėjo vėl leistis į autobuso ar traukinio paieškas. Galėjo palydėti Igną. Šiaip ar taip buvo pasakęs Benignai, kad užtruks. Taip jo negraužtų sąžinė, gal ir telefoną gautų kur pasikrauti... Tada grįžtų abu. Supažindintų Igną su savo mergina – jam rodėsi, kad jie vienas kitam visai patiktų. Atrodė geresnis planas nei palikti prastai matantį gležną žmogų kažkur nepažįstamoje vietoje.

Taip jie išsiruošė atgalios į stotį, kur šįkart nesunkiai rado autobusą ir netrukus dardėjo vingiuotu keliuku pro sodriai žalius slėnius. Kelias tai kilo, tai leidosi, o saulė mirguliavo pakelės medžių šakose. Kelionė nebuvo ilga ir netrukus jie išlipo šalia statoko keliuko, vinguriuojančio žemyn į slėnį. Jo papėdėje buvo kaimelis, o toliau plytėjo pievos.

Ignas sustojo ant šlaito ir dairėsi. Laurynas sustojo šalia, gėrėdamasis puikiomis panoramomis.

Aš tavęs nejaučiu, žolininke.

Gal tiesiog nuklydai kur nors į savo miškelį? Vieną tų saulės nutviekstų proskynų, apie kurias nutuoki tu viena.

Išvykai į miestelį apsipirkti.

Ak, kaip aš norėčiau, kad ta bloga nuojauta būtų apgaulinga.

Ignas netikėtai pasileido žemyn ir Laurynas vos spėjo paskui. Jie veik perbėgo gyvenvietę ir nuskubėjo takeliu, vedusiu pro lauko gėlėmis išsprogusias pievas. Tolumoje, pačiame slėnio pakraštyje, bolavo dar vienas nedidelis nameliukas ir Laurynas suprato, kad link jo jie ir skuba. Kiek atsilikęs sugebėjo įjungti telefoną ir iki šiam vėl išsikraunant padaryti kelias nuotraukas, kurias planavo vėliau nusiųsti Benignai.

Tada nė nenutuokė, kad tai paskutinės šių vietovių nuotraukos, kurias kas nors kada nors padarys.

– Man regis tavo draugai neužsuko sodo šlangos, – pastebėjo Laurynas, žiūrėdamas į nedidelę vandens srovelę, kuri vinguriavo takeliu nuo sodybos. – Aš irgi vaikystėj kartais pamiršdavau, tėvas po to...

– Bėk atgal ir liepk visiems eiti ant kalno. Greitai! Pasakyk, kad semia, – griežtai pertraukė Ignas.

Jis pats pasileido iki namelio, skubiai atlupo jo duris ir išeido lauk dar vieną pliūpsnį vandens.

– Ką? Kas semia? Ignai, čia tik truputį vandenėlio... O.

Laurynas irgi pribėgo arčiau bei pamatė viduryje apsemtų grindų gulinčios moters kūną ir putojantį, šnypščiantį dangtį grindyse iš po kurio vis kliustelėdavo vandens.

– Laurynai, daryk, ką sakau, greitai bėk atgal, pabandyk kuo daugiau žmonių išvesti ant šlaito ir pats kuo skubiau bėk ten pats, – pareikalavo Ignas, ir Laurynas nieko nelaukdamas apsisuko ir nuskuodė keliuku atgal.

Negausi jos, upe. Ne taip lengvai. Teks pasiimti iš manęs.

Nors aš dar šiek tiek nusilpęs, tačiau nemanyk, kad taip lengvai tave išleisiu.

Mėlynų akių žvilgsnis įsmigo į šnypščiančio vandens kilnojamą dangtį ir šis nurimo, vėl įkalinęs vandenį. Visa trobelė sutirtėjo, ir netrukus vanduo ėmė veržtis pro grindų lentas, smulkiomis srovelėmis tekėti lauk, plauti pabirusių žolių lapelius ir žiedus. Tarsi pirštai mažos srovelės siekė sukniubusio kūno, kurį Ignas atsargiai pakėlė, norėdamas nunešti atokiau nuo namelio.

Visgi jam nespėjus to padaryti, iš po dangčio išsiveržė naujas vandens pliūpsnis – galingesnis nei ankstesni – ir nubloškė šalin. Skirtingai nei su ja kovojantis sutvėrimas, ilgai miegojusi upė buvo galinga, pikta ir labai alkana.

***

Laurynas šiaip jau nebuvo žmogus, labai tinkamas darbui, kuriame reikėjo ką nors kuo nors įtikinti.

Buvo aukštas, plačių pečių, todėl žmonėms rodėsi grėsmingas. Dažnai kūprinosi, todėl iš po savo vešlių tamsių antakių žvelgdavo tarsi iš padilbų. Pasitikėjimo žmonėms, ypač vyresniems, nekeldavo ir jo odinė striukė bei apyilgiai plaukai.

Tad jis labai ir nenustebo, kai mažo kaimelio gyventojų buvo sutiktas įtariais žvilgsniais, grubokais pavarymais ir net pora papuvusių obuolių, paleistų jo pusėn vaikigalių. Negelbėjo ir tai, kad menkai tesuprato savo misiją. Ką sėmė, kur? Nuo ko čia gelbėtis? Jis nė nenutuokė, ką atsakyti.

Jau ruošėsi grįžti atgalios pas Igną pranešti apie situaciją, kai pajuto švelnų rankos spustelėjimą.

– Vaikeli, ar tai čia pas žolininkę vanduo semia?

Į Lauryną kreipėsi sudžiūvusi moterėlė, kurios net balsas šnarėjo lyg šienas. Ji vos siekė Laurynui aukščiau alkūnės.

– Aha, turbūt, – Laurynas mostelėjo link ten, iš kur atbėgo. – Mačiau vandens, nedaug, bet man liepė pasakyti, kad visi turi bėgti...

Moteriškė persižegnojo.

– Paklausykit berniuko, jis tiesą sako, nelaimė gresia, – senutė pasirėmė į tvorą ir sušnarėjo moteriai, kuri neseniai jį pavarė, bei jos vyrui, rūkančiam palei duris.

– Kokia dar nelaimė, iš kur? Slankioja kažkoks ir gąsdina visus, apvogt gal nori, – piktai atkirto moteris.

– Aš vaikystėj šitą girdėjau, mums buvo prisakyta, kad jei pas žolininkę vanduo sems, reiškia nelaimė, reik bėgt...

– Iš kur vanduo pas žolininkę? – prakalbo ir moters vyras, rodos, jau su šiokia tokia gaidele susirūpinimo, nors ir labai vangia. – Gerą mėnesį normaliai nelijo.

– Aš nežinau, bet mes vaikai visi žinojom, kad reik bėgti, po to visiems pasimiršo, bet berniukas tiesą sako, reikia greitai eiti ant kalno...

Rodos, senutės žodžiai įtikino porą ir jie, pavadinę vaikus kartu, nenorom sulipo į automobilį, nusprendę, jog vis viena reikėjo į parduotuvę. Pakeliui pasiėmė ir kaimynę.

Senutė jau klibikščiavo prie kitų kaimynų, po to prie dar kitų. Laurynas, bijodamas, jog jo dalyvavimas gali tik trukdyti, tik stypsojo greta ir intensyviai linksėjo galva, iš visų jėgų stengdamasis neatrodyti piktas ir grėsmingas.

Toli gražu ne visi buvo linkę jų klausyti, bet galiausiai tie, kurie norėjo eiti, buvo susirinkę, ir kas mašinomis, kas pėsčiomis, patraukė link takelio, kuriuo Ignas su Laurynu ne taip seniai čia nusileido. Laurynas prilaikė jam padėjusią senutę ir dar vieną pagyvenusį vyriškį, kuris, kepurnėdamasis į kalną, pūkštė ir vaitojo.

Jau kurį laiką Laurynas dairėsi atgalios, bandydamas įžiūrėti, ar neateina ir Ignas. Tik įpusėjęs vykdyti jo nurodymą suvokė, kad paliko draugą, jeigu tikėsime jo paties žodžiais, pavojuje.

– O ką jūs dar žinote apie šitą... vandenį? – Paklausė jis senutės.

– Oi, vaikeli. Žinau, kad namelyje gyvena žolininkė. Kai dabar pagalvoju, keista, kad ji dar gyva, nes atsimenu ją iš vaikystės, bet gal ten buvo kokia kita žolininkė... Bet mums vaikystėj tėveliai buvo prigrasinę, kad gali pradėti semti.

– Semti?

– Semti. Sakė, žolininkė atsakinga, viską žino, saugo, bet jeigu kas, kad bėgtume. Buvau jau ir pamiršusi, bet kai pasakei, tikrai apie tai man yra sakę.

– O čia kažin... staigiai apsems? – Laurynas vėl su nerimu atsigrįžo atgal.

Su stabčiojimais, iš lėto, jie pasiekė kalno viršų.

– Na močiut, tai kur tas tavo vanduo? – į senutę kreipėsi pusamžis vyras, prisidegęs cigaretę.

Ši tik numojo rankomis ir sudribo ant akmens, gaudydama kvapą. Atrodė labiau užtikrinta jų teisumu nei Laurynas. Ar jis tikrai gerai viską suprato? Kas iš tiesų galėjo čia ką apsemti?..

Su dar keletu žmonių susirado proskyną šlaite. Matė gerokai patuštėjusį kaimelį, matė pievas, kuriose besiganiusias karves šeimininkė skubiai ginė šlaito link. Matė trobelę. Jokio vandens nesimatė – nutekėjęs upeliukas buvo per mažas.

– Šūdas čia ne potvynis, – nusispjovė rūkęs vyras. – Nors į šūdą tai nors įmint gali, o čia nė tiek nėra. Manęs darbai laukia, neturiu laiko niekams.

Jis pasuko link takelio, drauge nusekė dar keli žmonės. Ant kalno liko suglumęs dviejų dešimčių žmonių būrelis. Verkė vaikai, kiti ėmė žaisti, o moterys vaikė juos nuo kelio.

Tada jie pastebėjo, kad žolininkės namelyje kažkas darosi.

Prasivėrė durys, pro jas kliostelėjo vanduo, o su juo lauk išgriuvo balkšva figūra. Žmonės ėmė murmėti, kas nustebę, jog iš tiesų semia, kas šaipydamiesi, kad prakiuręs vamzdis – dar ne stichinė nelaimė. Laurynas tiesiog sulaikęs kvapą stebėjo, kas vyksta.

Ignas vėl įpuolė vidun, bandydamas lauk ištempti kažką sunkaus – greičiausiai žolininkės kūną. Kažkas prisiminė apie upelį žolininkės rūsyje. Dabar žmonėms buvo įdomu, kas gi bus toliau, o iš ten, kur stovėjo, viskas matėsi kaip ant delno, todėl visi susigrūdo ant šlaito, vis spėliodami, ką „ta mergaitė“ ten išdarinėja ir kur pati Petronėlė išsidangino palikusi atsuktą vandenį. Laurynas nesiryžo jiems pasakyti, kad Petronėlė, matyt, jau niekad niekur nebeišsidangins.

Jam atrodė, kad Ignas su vandeniu grumiasi. Šis pliūptelėdavo didelėmis bangomis, kurios keliskart išvertė Igną iš kojų. Jis kaskart vandenį lyg sunkų daiktą nusistumdavo šalin ir vėl pašokdavo. Atrodė, kad kažką kalba, atgręžęs rankos delną link dangčio grindyse, tarsi mėgintų numaldyti ir sulaikyti vandenį, o kita ranka mėgino tempti nešulį. Bet vanduo jį vis nublokšdavo, laukan pasipildavo gausesnė banga, ir viskas prasidėdavo nuo pradžių.

Lauryną stebino ir vandens kiekis. Atrodė, lyg kur būtų atsuktas didelis vamzdis ir iš jo pasileidęs vanduo dabar būtų čiurškęs per visas siūles, mėgindamas prasiveržti, o Ignas bandytų kažkaip jį sulaikyti, tik jo pastangos prieš galingą vandens jėgą buvo lyg bandymas vamzdžio galą pridengti delnu.

Laurynas prisiminė, koks susirūpinęs draugas buvo, o dabar matė, kokio dydžio buvo slėnis. Jeigu grėsmė, kad šis vanduo kažkokiu būdu galėtų užpilti visą slėnį, buvo reali, tai buvo išties neapsakomo didumo vamzdis. Ignas neturėjo ne tik jokių šansų jo įveikti, bet ir jokių šansų išsigelbėti.

Tada Laurynas susimąstė, kad senos moters namelyje neturėtų būti paslėpto vamzdžio, kuriuo gali atitekėti tiek vandens. Kad Ignas buvo trapus ir nedrąsus vaikinas, kuriam vos prieš kelias dienas turėjo padėti įlipti į autobusą. Viskas, kas vyko, atrodė absurdiška ir netikra. Jam dingtelėjo ne tokia jau neįtikėtina mintis, kad galbūt išties tebedarda autobusu iš miesto ir visa tai sapnuoja.

Pirkelės kiemas jau buvo pilnas vandens. Iš lysvių plaukė daržovės, iš po obelų vanduo rideno vaisius ir tekėjo į keliuką. Staiga vanduo išsiveržė tokia jėga, kad nubloškė Igną kelis metrus šalin, nuplovė viską, kas buvo kieme, sugriovė malkų stirtą ir sulankstė šiltnamį, o į keliuką kliūstelėjo taip smarkiai, kad jis per kelias akimirkas tapo nepravažiuojamas.

Dabar jau kaimo gyventojams ėmė darytis neramu. Kažkas suskubo skambinti likusiems apačioje. Moteris su karvėmis jau buvo papėdėje, tačiau gyvuliai visai nenorėjo lipti aukštyn. Iš kaimelio pajudėjo dar vienas automobilis.

Ką tik išsiveržęs su neįprasta galia, dabar vanduo su tokiu pat ryžtu ėmė trauktis. Vanduo tai pasipildavo lauk, tai grįždavo atgal, keisdamas kryptį lyg būtų ranka, mėginanti kažką paridenti artyn. Iš to, kaip Ignas pašokęs nėrė vidun, Laurynas spėjo, kad srovė šitaip pasičiupo viduje likusį moters kūną.

Kuriam laikui viskas nuščiuvo. Ne tik trobelėje ir aplink ją – atrodė, kad nutilo ir pievoje svirpę žiogai, nuščiuvo vėjas, nutilo paukščiai. Akimirką pasaulis sulaikė kvapą ir laukė, kas bus toliau.

O tada...

Tada prasidėjo siaubingi dalykai.

Laurynas išgirdo tylų grūmėjimą ir pajuto, kad dreba žemė. Grūmėjimas garsėjo ir tapo kurtinamas lyg griaustinis. Karvės šlaite pasiūto blaškytis iš baimės, kažkur už jų pypsėjo automobilis. Kažkas suriko, o keli persigandę gyvuliai užrisnojo į kalną ir nulėkė į laukus kitapus kelio. Įkalnės keliuke kilo sumaištis, bet žmonių riksmus ir gyvulių bliovimą sugėrė griausmas.

Tada žolininkės namelis su trenksmu išlakstė į šipulius, o į dangų šovė didžiulis vandens stulpas.

Jis šniokštė ir putojo, žemė aplinkui net ne eižėjo, o tiesiog virė, vanduo veržėsi iš jos vis didesniame plote. Aplinkui akyse daugėjo vandens, pirmosios srovelės jau pasiekė kaimelį, o iš dangaus lyg ledinis dušas ant jo pasipylė didžiuliai lašai. Kaimo žmonės apimti panikos skuodė link šlaito, o siaurame keliuke virė vis didesnė beprotybė: panikavo ne tik gyvuliai, bet ir žmonės, kažkas keikėsi, o kažkas vaitojo. Gyvuliai mykė, klupo, bėgo šlaitu, virto žemyn, kepurnėjosi į viršų, šliaužė atgal ir krito ant žmonių, palikusių automobilį ir bandančių užbėgti į viršų.

Žmonės viršuje blaškėsi nežinodami, ko griebtis ir kaip gelbėti likusiuosius. Laurynas suvokė, kad turbūt reikėtų kviesti pagalbą, bet negalėjo pajudėti, tik spoksojo į apokaliptinį vaizdą. Kita vertus, kas gi jiems būtų galėję padėti? Ugniagesiai? Policija? Kariuomenė? Kažkas šalia garsiai meldėsi ir jis pats nepajuto, kaip ėmė melstis kartu. Išgelbėti juos iš tiesų būtų galėjusios nebent nežemiškos jėgos.

Tiesą sakant, viena tokia jėga net ir be paraginimo jau kuris laikas sunkiai darbavosi, kad bent trumpam suvaldytų įsisiautėjusį vandenį.

Supratęs, jog vanduo pačiupo lavoną, Ignas puolė paskui pro skylę grindyse tiesiai į juodą vandenį, kuris lyg begalė mažų pirštų kibo prie jo, besiskverbdamas į akis, nosį ir burną. Tačiau skirtingai nei vanduo buvo įpratęs, šios akys, nosis ir burna buvo abejingos pražūtingoms glamonėms – pajutęs, jog plaučiai prisipildė vandens, Ignas tiesiog liovėsi kvėpuoti ir nusimetė savo žmogiškąjį pavidalą, kuris tokiais atvejais vis viena tik plyšo ir lūžo.

Tai buvo keista kova – švytintis siluetas, kurio plaukų sruogos driko vandenyje lyg medūzos, ir juodas bedvasis kūnas, dėl kurio Ignas grūmėsi su nematomu priešu: vanduo burbuliavo, virė ir bangavo, bandė pasmaugti priešininką, nuo kurio per vandenį tekėjo energijos srovės, ir metalinės rūsio detalės kibirkščiavo, lyg į jį būtų įmestas atviras elektros laidas.

Srovė abu kūnus – juodą bedvasį bei švytintį ir nenudobiamą – įtraukė per skylę sienoje, kažkur į raizgalynę šaltinių ir baseinų, gilyn į savo vidurius, tikėdamasi, kad ten lengviau įveiks priešininką. Šis, tvirtai sugriebęs kūną lyg plaustą, leidosi nešamas, ir srovė jį trankė į akmenis ir aštrias uolas.

Švytintis sutvėrimas jautė, kad vanduo, nepaisant to, kaip tvirtai laikosi įsikibęs į žiniuonės kūną, iš lėto jį graužia, čiulpia jos energiją. Supratęs, kad jo nesustabdys, su apmaudo aimana, kurią tuojau prarijo juodas vanduo, paleido kūną, ir veržli srovė veik tuojau pat sudraskė jį į skutelius.

Ignas įsitvėrė aštrios uolos ir sustojo, nesileisdamas, kad jį toliau vėtytų, ir sukaupė visą valią, bandydamas palenkti akmenis savo pusėn: prislėgti nenaudėlę upę, kad ši, nusitvėrusi grobį, būtų užspeista čia, požemių gilumoje, ir sunkiau rastų kelią lauk, kur kepurnėjosi silpni išsigandę žmogeliai.

Akmenys ir smėlis pabiro į siaurus vandens išgraužtus koridorius ir visas slėnis sugrūmėjo, palaidodamas žmogystę kažkur savo gelmėje. Giliai po žeme, užpiltas smėliu ir užspaustas akmenimis, jis vis dar kuždėjo jiems, kviesdamas šen.

Tačiau upė nerimo ir grūmėjo lyg laukinis žvėris, besiveržiantis iš kalėjimo. Galiausiai didžiulė jėga išrovė viską lauk – sviedė į orą akmenis, purvą, seniai nugaišusių žvėrelių kaulus, sliekus ir velėną. Drauge išspjautas baltas švytintis sutvėrimas purviname vandenyje dabar nebeatrodė nei baltas, nei švytintis. Jo kūnas buvo išakėtas akmenų ir šaknų, plaukai pilni smėlio, o akys, burna ir nosys – žolių ir purvo. Tačiau jis veik iš karto pašoko ir per slėnį nušlepsėjo atgal link vandens fontano.

Tarp delnų jis ėmė kažką spausti ir stumti artyn vandens stulpo – lyg nematomą žemių kalną, tirštai suspaustą orą. Pasiekęs vandenį, nematomas gumulas ėmė šį dusinti lyg po akmeniu. Įsiplieskė dar vienas nuožmus susirėmimas: blyškus siluetas prieš paklaikusį vandenį, iš visų jėgų besikapanojantį iš po jo galios, vieną kartą jau taip pasiuntusios po žeme.

Galiausiai viskas tiesiog sprogo.

Alkana vandens banga nušlavė viską, kas pasitaikė kelyje: namus, automobilius, pievas, medžius, elektros stulpus ir pašto dėžutes.

***

Temo. Laurynas sėdėjo ant šviežio ežero kranto ir rūkė bjaurią, greičiausiai kontrabandinę, cigaretę, kuria kažkas pavaišino. Bukai žvelgė į tyvuliuojančias marias ten, kur prieš kelias valandas buvo dailus slėnis, kaimelis ir žolininkės trobelė.

Čia buvo atvykę labai daug tarnybų, vėliau atvažiavo žiniasklaida. Žmonės verkė, buvo tvarstomi, gavo raminamųjų. Skambino artimiesiems, paskubomis ieškojo, kur padėti vaikus, kur pernakvoti, ką dabar daryti.

Laurynas tiesiog niekam nesimaišė. Niekas juo ir nesidomėjo – žmonių, kuriems reikėjo vienokios ar kitokios pagalbos, ir taip buvo apsčiai. Galiausiai visi išsivažinėjo – kas į ligoninę, kas į sostinę, kas į netolimo miestelio mokyklą pernakvoti. Liko tik Laurynas ir ežeras.

Vandenyje plūduriavo obuoliai, drabužiai, lentos, tolumoje pastebėjo puodą. Laurynas žiūrėjo į šiuos pražuvusios civilizacijos artefaktus ir vis dar nepajėgė apie nieką galvoti – nė dorai įsisąmoninti, jog kažkur po šiuo vandeniu, panašu, liko ir jo draugas, taip atkakliai veržęsis tiesiai mirčiai į nagus.

Buvo jau pradėję temti, kai Laurynas pamatė keliuku kažką einant. Kurį laiką spoksojo, negalėdamas patikėti tuo, ką mato.

– Ignai! – jis suspaudė draugą glėbyje, bet šiam suvaitojus, tuojau pat jį paleido. – Tu sužeistas? Atleisk, aš galvojau, kad tu nuskendai...

– Ne, man viskas gerai, – atsainiai sumurmėjo Ignas, nubraukdamas nuo veido šlapius plaukus.

– Kas čia įvyko? – paklausė Laurynas, tačiau Ignas tik mostelėjo ranka, lyg norėdamas pasakyti, kad apie tai dabar nekalbės.

Jiedu prisėdo ant šlaito ir kurį laiką tylėjo, žvelgdami į priešais tyvuliuojantį vandenį.

– Ar matei kur netoliese kryžių? – netikėtai paklausė Ignas.

– Kryžių?

– Taip. Arba koplytėlę. Kokį nors daiktą, vietą... Kur žmonės meldžiasi.

– Rodos mačiau ten, palei kelią, – Laurynas neužtikrintai mostelėjo ranka.

– Patikrink.

Laurynas pasiliko sau visus klausimus ir pakilęs paėjėjo keliuku. Rado dviejų kelių sankirtoje kryžių su išdrožinėta šventa figūrėle, šiek tiek užkištų dirbtinių gėlių, pusiau nudegusią žvakutę. Grįžęs visa tai persakė Ignui.

– Labai gerai, einam, – Ignas atsistojo ir kiek prisilaikydamas Laurynui už peties, nužingsniavo keleliu.

Lauryno nuostabai, pasiekęs kryžių Ignas atsirėmė į jį nugara ir užsnūdo. Kurį laiką pastoviniavęs, Laurynas ėmė klajoti aplinkui, ieškodamas ko nors valgomo. Rado kelias obelis bei priskynė obuolių.

Ignas per tą laiką, rodos, kietai įmigo. Laurynas susikūrė nedidelį lauželį. Nors manė, kad nesugebės užmigti po visko, ką tądien patyrė, nuovargis pasirodė stipresnis ir, susiraitęs į kamuolėlį prie šiltų pelenų, jis nugrimzdo į palaimingą miego užmarštį.

***

Brėško aušra, o ežerą traukė miglelė – nedrąsi lyg būtų apstulbusi, kad vietoj rasa apsunkusių pievų aptiko vandenis.

Miglos lašeliai nusėdo ilgus ant kranto rymojusio sutvėrimo plaukus, tarsi nudžiugę, kad rado nors ką panašaus į vėjyje siūruojančius žolynus. Pasėmęs saują vandens, Ignas sriubtelėjo ir ilgokai laikė jį burnoje. Tada pakilo ir dar kurį laiką žvelgė į vandenį.

Kažkas vis dar telkiasi. Ar tai tu, upe? Ar kažkas tave maitina? Nejau pati sugebėjai pražudyti žiniuonę... O gal tiesiog pasinaudojai proga?

Jauti, kad pavargau. Negaliu atnerti į tavo gelmes ir pats išsiaiškinti, ko nesirengi atskleisti. Nejau tūnai ten, savo vandenų gelmėje, klastingai laukdama manęs? Tarsi būtumei ne laukinė stichija, o...

Nesuprantu. Nieko, visiškai nieko nesuprantu.

Jis nužingsniavo šalin, atgal pas žmogų, miegantį po sulaukėjusia pakelės obelimi. Kurį laiką žiūrėjo į jį, galvodamas, ar nebūtų geriau tiesiog palikti jo čia ilsėtis. Žmonės buvo tokie trapūs ir riboti, taip greitai pailsdavo, išsigąsdavo...

Ne, tolesnė kelionė buvo ne jo jėgoms.

Ir blyškus sutvėrimas buvo betraukiantis savais keliais, kai jo bendražygis sukrutėjo ir pasimarkstė, trindamas veidą ir kažką mieguistai niurnėdamas, rodos, dar nesusigaudęs, kur yra. Tada jo atmintyje it rūke ėmė ryškėti praėjusios dienos prisiminimų siluetai ir mieguistas veidas gana greitai tapo susirūpinęs.

– Aš keliauju, Laurynai, – pritūpęs prie jo tarė Ignas. – Tu gal lik.

– Likti? Kur, čia? – jis atsisėdo ir, trindamas akį, ėmė dairytis aplinkui. – Ką aš čia veiksiu?

– Palauk autobuso ar žmonių – jie čia greičiausiai sugužės po kelių valandų. Manau, kas nors pavėžės iki miestelio, galėsi sugrįžti namo, – pasiūlė Ignas.

– Pala, o tu? – susiraukė Laurynas.

– Aš keliauju toliau.

Kurį laiką abu tylėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Laurynas mąstė.

– Ne, ne... Taip negerai, – tarė stodamasis.

– Viskas gerai. Nesijaudink, – Ignas mandagiai nusišypsojo.

Laurynas mankštino nuo miego ant žemės sustirusias galūnes ir įtemptai galvojo. Buvo sušalęs, alkanas, kelias dienas padoriai nesiprausęs, jam maudė kaulus ir troškino. Dėbtelėjo į savo bendrakeleivį, kuris atrodė tarsi kelio dulkės prie jo neliptų, o žemiški poreikiai būtų svetimi.

Ir vis tiek negalėjo jo palikti vieno. Nebuvo tikras kodėl, bet tikrai negalėjo.

– Einam drauge, – tarė gana užtikrintai.

Ignas nesiginčijo, tik linktelėjo ir jie nužingsniavo takeliu palei obelis.

Ėjo vieškeliais, takeliais, pakelėmis ir šunkeliais, o Laurynas vos gaudė kvapą. Ignas žvaliai žengė pirmyn. Ėjo basas.

Kartais jis sustodavo ir stypsodavo nuščiuvęs, kažką uosdamas ar klausydamasis. Kai Laurynas pamėgino jį vienu tokių momentų užkalbinti, Ignas tuojau nutildė. Tada jie vėl skverbdavosi tolyn. Laurynui beliko tik sekti įkandin, bandyti nepargriūti ir suspėti su savo gležnuoju draugu, kuris, tiesą sakant, visiškai nebeatrodė gležnas.

Dieną prieš tai Laurynas galvojo, kad jam pasirodė, be to, sukrėstas įvykių, neturėjo kada apie tai mąstyti. Bet dabar žiūrėdamas į savo bendrakeleivį turėjo sau pripažinti, kad šis iš tiesų pasikeitė. Laurynas jautėsi lyg keliautų su prisikėlusiu pasakos herojumi, atgijusia senovės didvyrio skulptūra, kuri labai nevykusiai apsimetinėjo Ignu.

– Ignai? – Paklausė beveik norėdamas patikrinti, ar šis vis dar atsilieps.

– Ką?

– Kur mes taip skubame?

– Man reikia išsiaiškinti, kas įvyko slėnyje, – vis dar paskendęs mintyse atsakė balkšvas siluetas. – Ir kas dar įvyks. Nieko nesuprantu, Laurynai.

– Aš irgi, – šyptelėjo Laurynas. – Pavyzdžiui, nesuprantu, ką veikei toje trobelėje ir kaip likai gyvas. Atrodė, jog kovojai su vandeniu.

– Kovojau. Kad gyvi liktų kiti žmonės, įskaitant tave, – lygiai taip pat neatsigręždamas tarė Ignas.

– Panašiai, kaip prieš tai kovojai su pelke?

– Taip.

– Ir tu... tu tikrai miegojai medžio drevėje, kai tave radau?..

– Žinoma.

– Kodėl?.. Ir... na... kas tu?

Ignas galų gale į jį pažvelgė.

– Nepyk, Laurynai, bet tikrai neturime laiko tavo klausimams. O ir tau verčiau pernelyg į tai nesigilinti.

– Kodėl?

– Nes kiek nerimauju, kad nuo tiek dalykų, prieštaraujančių tam, ką laikai nusistovėjusiomis tiesiomis, tau gali pasimaišyti protas, – kuo ramiausiai paaiškino Ignas.

– A... man jau kurį laiką atrodo, kad jis maišosi, – nelinksmai šyptelėjo Laurynas.

– Ne, dar tikrai nesimaišo, – patikino jo bendražygis.

Ir nutilo, rodos, vėl susitelkęs į savo paieškas.

– Ignai... Dar vienas klausimas, – po kelių minučių ryžosi vėl prašnekti Laurynas. – Kodėl man atrodo, kad tu labai pasikeitęs?

Jo bendražygis vėl pažvelgė į jį.

– Gal taip būna išsimaudžius po kelių šimtų metų iš po žemių ištrūkusioje upėje?.. – pasvarstė, kilstelėdamas antakius.

***

Kai jie sustojo, ant laukų leidosi vakaras. Laurynas jautėsi kaip paklaikęs laukinis žvėris: galėjo galvoti tik apie maistą, vandenį ir nors minutę poilsio. Nebeturėjo jėgų kalbinti Igno ir kartais svarstė, ar šis nepamiršo, kad keliauja drauge.

Vis dėlto galiausiai Ignas, regis, pastebėjo, kad tebeturi bendražygį ir šis vos pavelka kojas. Jie didelio medžio išvartoje pamiškėje susikūrė lauželį. Ignas šmurkštelėjo kažkur į miško gilumą ir grįžo nešinas sauja miško uogų, kurias subėrė Laurynui į delną. Kai šis pasistiprino, paragino eiti drauge, ir netrukus parodė upelį, iš kurio jis godžiai atsigėrė. Per tą laiką Ignas prie laužo parnešė grybų. Laurynas į juos žvelgė įtariai, bet draugas patikino, kad tikrai gali juos valgyti. Kepti laužo jie buvo vietoms sudegę, o vietomis – pusžaliai, bet Laurynui tai jau nelabai ir terūpėjo.

Nors buvo tikras, kad tik suerzins skrandį ir netrukus vėl norės valgyti, nustebo supratęs, kad jaučiasi visiškai sotus ir net jo raumenų ir kojų skausmai kiek apslopo.

– Tai gal vis dėlto man ką nors paaiškinsi? – paklausė draugo, kuris visai nesidomėjo miško gėrybėmis ir tik atsirėmęs į medį dairėsi po apylinkes.

– Tam reikėtų pasiryžti.

– Na, tikrai nežinau, kaip tave įtikinti, – skėstelėjo rankomis Laurynas.

Ignas šyptelėjo.

– Čia reikalingas ne mano pasiryžimas, Laurynai, o tavo.

Kuriam laikui stojo tyla.

– Kol nieko nežinai, dar gali rinktis, – tęsė Ignas, tebežvelgdamas kažkur į tolius. – Kai pasiėmiau tave į šią kelionę, neįtariau, kad ji bus tokia pavojinga. Bet dabar mes, tiksliau, tu, esi kryžkelėje tarp dviejų pasaulių – to, kurį pažįsti ir to, apie kurį nė nenutuoki. Tik jį pažinus kelio atgal gali nebebūti, nes tai nėra dalykai, kuriuos gali sužinoti, padėkoti ir gyventi it niekur nieko. Todėl prieš man bandant tau ką nors paaiškinti, tau reikia nuspręsti, ar tu nori tęsti šią kelionę. Deja, pasirinkimą teks priimti tarsi užrištomis akimis. Ir jei norėtumei patarimo, geriausia bus, jeigu grįši į tai, ką pažįsti.

– O tu keliausi toliau?

Ignas linktelėjo.

– Taip. Tai mano kelionė ir mano reikalai. Tau dalyvauti visai nebūtina.

Igno žvilgsnis nuslydo iki Lauryno.

– Juk esi išsigandęs, sutrikęs, be to, jautiesi kaltas, kad palikai savo mergaitę nežinioje?

– T-taip...

– Taigi, turbūt būtų geriausia jei keliautum namo, – apibendrino Ignas.

Jie abu vėl nutilo.

– Atrodo, lyg norėtumei manimi nusikratyti, – šyptelėjo Laurynas. – Nors aš nė neplanavau leistis į šią kelionę, turbūt neišeitų ir sakyti, jog mane įkalbėjai... Kaip ten bebūtų, kaip ir tada, nemanau, kad galiu palikti tave vieną.

– Nenoriu, kad kentėtumei, – patikino Ignas. Jo žvilgsnis vėl nuklydo link medžių viršūnių. – Suprantu kodėl rūpiniesi. Išties mieste man sunkoka – tai ne mano vieta. Mano vieta čia ir galiu savimi pasirūpinti – kaip matai, susitvarkiau tiek su pelke, tiek, kad ir mažiau sėkmingai, su upe.

– O kaip tu atsidūrei mieste?

– Kaip jau minėjau Gertrūdai, kai įsikūriau toje drevėje, kurioje mane aptikai, ten nebuvo miestas, – paaiškino jis, kilstelėjęs balkšvą antakį.

Laurynas iš lėto palingavo galva. Tas kampas ilgą laiką buvo nuošaliausias visame mieste – todėl ir pavyko ten gana nebrangiai išsinuomoti butą. Daugiabučių rajonas buvo tarsi svetimkūnis miške, kuris, kiek sukultūrintas apylinkėse, toliau tęsėsi brūzgynais ir kemsynais. Bet vėliau prasidėjo intensyvūs statybos darbai, vietoj pelkių išdygo nuosavų namų rajonai, per kelerius metus atitvėrę gabalą miško ir pavertę jį ūksmingu parku rajono pakraštyje.

Tačiau tai reiškė...

– Nejau tu miegojai kelerius metus? – paklausė nustebęs.

Ignas tik gūžtelėjo pečiais.

– Bet... kas tu?

– Nežinau, Laurynai. Aš tiesiog esu aš, toks, koks esu. Neverta apie tai kalbėtis, jei ruošiesi grįžti namo. Bet neabejotinai esu ir Ignas, kurį pažįsti bei džiaugsiuosi, jei manęs nepamirši.

Laurynas kurį laiką žiūrėjo į sutvėrimą sau priešais, bergždžiai bandydamas pats atrasti kokius nors atsakymus.

– Aš pamąstysiu apie tai, – galiausiai tarė.

– Gerai. Tik nenoriu skubinti, bet jaučiu, kad kažkas yra netoliese, – atsakė Ignas, vis dar dairydamasis į medžių viršūnes.

– Kažkas? – Laurynas irgi apsidairė.

Ignas papurtė galvą ir šyptelėjo.

– Nieko, dėl ko turėtumei jaudintis. Gali ramiai miegoti.

Laurynas galėjo sugalvoti daugybę priežasčių, kodėl jam reikėjo namo ir veik nė vienos, kodėl turėtų likti. Nepaisant to, vis tiek dvejojo. Iš dalies dėl paprasčiausio smalsumo.

Tuo save vėliau ir guosdavo: kad, matyt, būtų sau kvaršinęs galvą, ką praleido, ko nesužinojo, kodėl atmetė tai, kas atrodė kaip unikali proga prisiliesti prie kažko nepaprasto.

Taip pat tuo, kad kai susiraitė prie laužo, po galva pasidėjęs drėgnus batus, vietoj antklodės užsitempęs striukę, o kojas prikišęs gal kiek per arti laužo, jam jau buvo per vėlu kažką spręsti. Nesvarbu, ką būtų nusprendęs, įvykiams jau buvo lemta susikloti taip, kaip jie susiklojo.

Tačiau to žinoti Laurynas negalėjo, todėl į miegą paniro vis dar kamuodamas save pasirinkimais.

Naktiniame miške ėmė šnekučiuotis paukščiai, ir balkšvas siluetas įsliuogė į aukštą medį. Susirangęs viršūnėje, jis kalbino paukščius, klausdamas, ar jie nieko keisto nematė. Paukščiai kalbėjo apie įvairiausius dalykus, tačiau nė vienas iš jų nepriminė nieko, kas būtų galėję būti šiuo audros debesiu, kurį Ignas vis dar jautė kažkur tvenkiantis.

***

Kitą dieną jie vėl leidosi į ilgutėlę kelionę.

Laurynui atrodė nesuvokiama, kaip Ignas gali taip lengvai žingsniuoti, jei jo paties visi kaulai ir raumenys maudė sustingę, o kojos, rodos, buvo vienos žaizdos ir pūslės. Nelabai prisiminė ir kad būtų matęs jį valgantį.

Rytas Laurynui neatnešė nė trupučio aiškumo. Per tas kelias valandas, kai kulniavo paskui Igną, buvo porą kartų tvirtai pasiryžęs keliauti namo, o vėliau lygiai taip pat ryžtingai persigalvojęs likti.

Staiga Ignas sustojo lyg įkastas, o apmąstymuose paskendęs Laurynas vos į jį neatsitrenkė. Priešais plytėjo miškas.

– Taigi, pameni, ką sakiau, apie laiką apsispręsti? – paklausė Ignas.

– Pamenu.

– Bijau, kad jis jau visgi galėjo ir baigtis, – atsiduso Ignas.