Moters paveikslas Jolitos Skablauskaitės novelėse

Šiame straipsnyje aptarsiu neseniai skaitytos autorės Jolitos Skablauskaitės kūrybą, palikusią man didelį įspūdį.
Rašytojos prozos kūriniai pasižymi ekspresyvumu, jų personažės – paslaptingos, nenuspėjamos, fatališkos moterys. Šios savybės ypač išryškėja rašytojos apsakymų rinkinyje,, Liūnsargių moteris‘‘. Kiekvieno apsakymo pagrindinės veikėjos patiria daug kančios gyvenime, tačiau visos nori jaustis mylimos ir pripažintos. Apsakymuose gausu mistinės realybės, tai tik dar labiau įtraukia skaityti, kelia intrigą.

Apsakyme,, Laikas išgydys‘‘ hiperbolizuotai vaizduojama pažeminta moteris. Milda – lyg gyvulys:,, Ji viskuo primena žemą liesą kumelę. Tiesūs susivėlę plaukai krenta ant pečių, nugaros – visai kaip arklio karčiai. Priekiniai dantys – smarkiai atsikišę. Nuo amžino spardymo jai pažeisti stuburo nervai. Moteris lyg gyvulys turi vaikščioti keturiomis. Jos kojos plonytės it degtukai, o rankos – ilgos, raumeningos. ‘‘ Milda yra savivertę praradusi gyvastis. Ji netekusi savo asmeninio gyvenimo, patarnauja tik savo vyrui, yra nieko verta. Visgi net ir pažeminta moteris nepraranda noro būti mylima ir pripažinta. Galiausiai ji neištveria vyro išdavysčių ir nusprendusi atkeršyti, klausia žiniuonės Barbos patarimo. Milda – fatališka moteris, savo maištingą charakterį slepia, kol vyro elgesys galutinai užpildo jos kantrybės taurę. Mildos kerštas – pražūtingas. Moteris pasąmonėje jaučia begalinį skausmą, tai išduoda tamsūs, košmariški sapnai. Milda tokia traumuota, jog net naktimis negali pailsėti nuo kasdienybėje patiriamos prievartos. Kai pagrindinė veikėja pražudo savo vyrą, moters išorinė ir vidinė būsena ryškiai pasikeičia: Mildai stuburo beveik nebeskauda, ir apskirtai ji jaučiasi puikiai. Visgi Mildą kartais persekioja praeities šešėliai, vadinasi, moteris nesijaučia iki galo suvokusi, jog daugiau niekada nebus žeminama. Galiausiai moterį vėl pradeda kankinti vidiniai demonai, krūtinę užgula sunkumas, pykina. Taigi galima teigti, jog pagrindinė veikėja, sudariusi sąjungą su žiniuone, savo gyvenimo nepalengvina, o atvirkščiai, jaučia begalinį sielvartą ir kančią. Nors ir pražudo savo vyrą, ji neišlaisvėja iš praeities gniaužtų. Milda tampa apatiška, jaučiasi lyg nesavam kailyje. Kūrinio pabaigoje ji nebeprisimena nei vyro, nei savo veido – tragiška lemtis pasiglemžia moters savivoką, ji netenka gyvenimo džiaugsmo,  tęsia savo gyvulišką egzistenciją.

Apsakyme,, Įkyri melodija‘‘ aprašomas obsesinių minčių apsėstos moters portretas. Moteris jaučiasi lyg įstrigusi praeityje, atitrūkusi nuo realybės. Mintys apie jauną tėvą ir motiną, prisiminimai apie svečius ir įkyrią muziką, nuolat skambėdavusią jų namuose, nepalieka Deivos ramybėje. Deiva – moteris, įstrigusi laike. Jos portretas įrėminamas namo lange – vieną dieną jis linksmas ir ryškus, kitą – blankus ir bejausmis. Geltona spalva, dominuojanti viso apsakymo eigoje, simbolizuoja moters vidinę būseną. Geltona – liguisto, įkyrių minčių varginamo žmogaus spalva. Šią spalvą ji regi nuolat – ir saulėgrąžose, svyruojančiose kieme, ir tamsioje, šlykščiai geltonoje arbatoje, palietoje ant stalo. Akivaizdu, jog Deiva jaučiasi vieniša, todėl juos vaizduotė atkuria įvykius, kai namai buvo pilni gyvybės, o svečiai nuolat lankydavosi pas jos tėvą. Moterį blaško abejonės: galbūt ji norėtų aplankyti motiną ligoninėje, tačiau įsivaizduojamas svečias ją sustabdo: tebūnie motina dar būna jauna. Tai reiškia, jog moteris jautri gyvenimo ir laiko tėkmei. Senatvė, gyvenimo kismas ją gąsdina, jai baisu ne tik dėl savęs, bet ir dėl motinos. Moteriai sunku susitaikyti su tėvų netektimi. Deiva – paklydusi sąmonės šmėkla, jos emocijos svyruoja: būdama uždaroje patalpoje su tomis pačiomis varginančiomis mintimis, ji pradeda nekęsti aplinkos:,, Už visų langų sumirga labai skaidrus oras. Ak, kaip klaikiai žydi tos geltonos nuodingos gėlės ar daržovės – kažkur... ‘‘ Taigi Deiva yra melancholiška moteris, paskendusi savo mintyse, plaukiojanti už realybės ribų. Ji lyg voverė, besisukanti tame pačiame rate ir nesumąstanti, kaip iš jo ištrūkti.

Artėjančios mirties ir groteskinių vaizdų kupinas apsakymas,, Atsisveikinimas‘‘. Jo pagrindinė veikėja Elzė – merdinti Mykolo mylimoji. Kaip ir būdinga J. Skablauskaitės kūrybai, apsakyme išryškėja magiškosios realybės vaizdų ir groteskinių aprašymų sampyna. Elzė – pūvanti moteris. Jos laikas jau suskaičiuotas. Nors ir artėjanti prie mirties, Elzė lieja pyktį, nepasitenkinimą pasauliu: ji kaltina žmones žvėrišku elgesiu. Haliucinacijų kupina Elzės galva iš spalvotų burbulų suriša keistą istoriją apie sužvėrėjusius žmones, ėdančius žalią mėsą, savo nasrais plėšančius grobį. Elzės sąmonės srautas tampa nepakeliamai pavojingas, ji pūva ne tik iš išorės, bet iš vidaus springdama savo įtūžiu. Moteris kelia klausimus, kur nusirito pasaulis:,, Juodas juodas, baisus pasaulis švysčiodavo pro spalvotus burbulus. Lakstė šunys, didesni už žmones, o žmonių veidai tapo baisesni už šunų, apatinės veido dalys virto nasrais, išklišo kojos, išsprogo akys. ‘‘ Paskutiniąją Elzės gyvenimo dieną ji apiprausiama pirtyje. Pirtis išvalo moters sielą nuo negatyvių minčių, o jos beformis kūnas pasiruošia mirčiai. Nors ir turėdama pakankamai patogias sąlygas numirti namie, Elzė renkasi gulėti lauke po medžiu kęsdama šaltį. Moteris nekenčia savęs, kirminai ir musės, tai viskas, kas jai palaiko draugiją tuščiame sode. Apsakymas baigiamas Elzės mirtimi. Stiklinę negyvos Elzės akį uždengia medžio lapas. Tai jos karstas.

Taigi Jolitos Skablauskaitės kūryboje dominuoja kenčiančių, jautrių, keistų ir  paslaptingų moterų portretai. Jų likimai tragiški. Autorė nevengia groteskiškų aprašymų: veikėjų išorė vaizdžiai aprašoma, vienos moterys įgauna gyvulio formą, kitos – apskritai beformės. Galima pastebėti, jog moterys dažnai susilieja su gamta, tarsi susitapatina su ja. Elzė, gulinti po medžiu, yra lyg merdintis kamufliažinis tešlos gabalas. Moteris  tarsi pūvanti žemė, jos kūno nesimato iš po žolių. Minčių srautas neapmąstytas, besiliejantis laisvai, emocingai. Autorė puikiai suderina moterų charakterius su jas supančia magiška aplinka: taip jos įgauna daugiau paslapties, savitumo, norisi jas dar geriau pažinti.