Rašyk
Eilės (77870)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Laboratorinių tyrimų modulis
04: 30

– Prakeikimas... – patikrinęs porininko pulsą tyliai tarė Džeimis. Kaip ir kitos Deimjeno aukos, jis buvo gyvas, tačiau komos būsenoje. Iš gilios durtinės žaizdos jo pilve lėtai sunkėsi neįtikėtinai greitai pradėjęs krešėti kraujas.

– Bose! – Staiga jo dėmesį patraukė koridoriuje išdygę likę du komandos nariai. Pasiruošę bet kurią akimirką panaudoti ginklus ir nekreipdami dėmesio į aplink gulinčius nukentėjusius darbuotojus, abu vyrai lėtai prisiartino prie padaro lavono.

– Jam galas. Patikrinkit sužeistuosius, – įsakė jiems Džeimis. Abu vyrai linktelėjo ir netarę nė žodžio puolė vykdyti komandos. Džeimis aktyvavo savo komutatorių. – Džeimis centrui. Kaip girdit?

– Garsiai ir aiškiai, – pasigirdo kaip visuomet griežtas Kordelo balsas. Apsaugos viršininkas viską matė per Džeimio šalme įtaisytą kamerą ir vaizdas jo nė trupučio nudžiugino. – Kokia profesoriaus Bretono būklė?

– Nukautas. Nebuvo kito pasirinkimo.  Nors šitą velnio išperą sunku pavadinti žmogumi. Turim dar keletą sužeistų, įskaitant mano komandos narį.

– Supratau, – trumpai atsakė Kordelas ir po trumpos pauzės pridūrė. – Liftas su medikų komanda nusileis po kelių minučių. Jūsų pareiga bus padėti jiems su sužeistųjų evakuacija.

– Tai jau tikrai, – burbtelėjo Džeimis. – Vargu ar pavyks visus sutalpinti vienu metu.

– Pirmiausia evakuokit sunkiausiai sužeistus. Kitiems teks palaukti, – konstatavo Kordelas. – Beje, ar pavyko rasti visus personalo narius?

– Ne, – permetęs akimis holografinį modulio darbuotojų sąrašą atsakė Džeimis. – Neskaitant rastų savo kambariuose ir susirinkusių čia trūksta dar trijų. Labai tikėtina, kad profesorius Bretonas rado juos pirmas.

– Po galais, – išsprūdo Kordelui. – Privalot juos rasti. Dėl viso pikto atsiūsim antrą paieškos komandą.

– Kuo greičiau tuo ger.... – Džeimis nespėjo užbaigti sakinio. Kažkur netoliese nuaidėjo čaižus ausį veriantis staugimas.

– Čia dabar kas? – Prie ekrano prigludusio apsaugos viršininko veidas staiga ištįso. – Koks čia garsas? 

– Nežinau ir man tai nepatinka, – sumurmėjo Džeimis.

– Būkit atsargūs, – spėjo pasakyti Kordelas prieš Džeimiui skubiai išjungiant komutatorių. Tuo tarpu beveik jam virš galvos pasigirdo duslus bildesys, tarytum kažkas brautųsi per ventiliacijos šachtą.

– Tik to betrūko. – Džeimis pirštais davė ženklą savo komandos nariams pasiruošti. Abu apsaugos darbuotojai kaip susitarę priklaupė ir  nutaikė į lubas savo ginklus. Sukluso ir koridoriuje susibūrę likę penki modulio darbuotojai. Jie bandė padėti savo sužalotiems bendradarbiams bet pamatę apsaugos darbuotojų rodomus ženklus nuščiuvo.

Aplink trumpam įsivyravo nejauki tyla. Netikėtai ją nutraukė nusileidusio lifto skambutis. Atsidarius durims iš jo išniro trys gelbėtojų aprangomis vilkintys specialistai su neštuvais. Beveik akimirksniu bildesys virš lubų vėl pasigirdo ir Džeimis nedvejodamas spustelėjo gaiduką. Po to, ką jam jau teko šiandien matyti, jis nebuvo linkęs rizikuoti. Abu jo komandos nariai padarė tą patį. Koridorių sudrebino automatinių šūvių aidas ir lubas suvarpė kulkų pliūpsnis. Sprendžiant iš skausmo kupino šauksmo, labiau primenančio sužeisto žvėries staugimą, nei žmogaus riksmą, jų šūviai pasiekė tikslą. Per sušaudytas lubas ant grindų ėmė kristi stambūs juodo kraujo lašai ir bildesys nutolo. Sužeistas padaras skubiai atsitraukė.

– Saugokitės! – staiga kažkas suriko jam už nugaros ir pažvelgęs per petį Džeimis pamatė dar du koridoriumi paknopstom link jų artėjančius gyvius. Kaip ir profesorius Bretonas jie mažai kuo priminė žmones, tačiau nekilo nė menkiausios abejonės, jog tai buvo identiškos būtybės. Per jų tamsiai pilkos spalvos susiraukšlėjusią odą styrojo skeleto kontūrai, o kūnus dengė keistos kaulinės ataugos.

Arčiausiai užpuolikų stovintis apsauginis spėjo paleisti pliūpsnį į vieną iš jų, tačiau padaras vikriai išvengė kulkų salvės ir liuoktelėjęs nuo sienos parbloškė vyrą ant žemės bei pervėrė jo krūtinę iš riešo styrančia aštria kauline briauna. Tuo metu kitas gyvis sutelkė savo dėmesį į antrą apsauginį ir nėrė tiesiai link jo. Apimtas panikos šis nespėjo net iššauti, prieš padarui jį pasiekiant. Vargšą akimirksniu ištiko jo kolegos likimas, o abu užpuolikai nusitaikė į siaubo ištiktus civilius. Tarytum patyrę medžiotojai padarai pirmiausia neutralizavo pavojingiausius oponentus ir dabar jiems niekas nebetrukdė susidoroti su likusia banda.

Keletas siaubo ištiktų žmonių atsidūrė tarp Džeimio ir užpuolikų.

– Traukitės i kelio! Visi, atgal į liftą! –  vyras puolė priekin ir nusitaikė į artimiausią užpuoliką. Bet prieš nuspaudžiant gaiduką, kažkas sunkaus su trenksmu užgriuvo tiesiai ant jo. Nuo smūgio Džeimis kūlversčiais nusirito grindimis. Jam nespėjus susivokti, kas atsitiko, jo kairę šlaunį pervėrė aštrus skausmas. Šaukdamas iš skausmo Džeimis griebė ginklą ir persivertė ant nugaros, kur jo žvilgsnis susitiko su į jį spoksančia pora pageltusių akių juodais kaip smala vyzdžiais. Vyras instinktyviai pabandė nukreipti šautuvo vamzdį į užpuoliką, tačiau stiprus dūris į krūtinės ląstą  išstūmė jam iš plaučių visą orą ir galutinai nuginklavo. Toksino poveikis buvo žaibiškas. Raibstant akyse Džeimis dar spėjo pamatyti, kaip į liftą pilną siaubo apimtų žmonių prieš pat užsidarant durims prasmuko vienas iš padarų. Tuomet viskas paskendo tamsoje.
Tuo tarpu jį neutralizavęs padaras išleido keletą traškėjimą primenančių garsų, taip atkreipdamas kito koridoriuje šeimininkaujančio gyvio dėmesį. Komunikuodami tarpusavyje sutvėrimai lėtai prisiartino prie koridoriaus kampe iš baimės susigūžusio jauno modulyje dirbusio inžinieriaus ir neskubėdami jį apžiūrėjo. Monstrai nepuolė jo kaip likusių. Jų akys degė smalsumu, tačiau jose buvo dar kai kas. Transformacija pareikalavo iš padarų visų baltymų bei proteinų. Atėjo metas papildyti atsargas ir it susitarusios abi pragaro išperos puolė draskyti bei ėsti gyvą, iš skausmo ir nevilties rėkiantį žmogų.
   
***

– Džeimi! Atsiliepk! Džeimi! – sušuko į komutatorių Kordelas, tačiau atsako taip ir nesulaukė. Komandos vado šalmo kamera vis dar veikė, bet buvo nukreipta tiesiai į lubas. – Po galais! Kas ten vyksta? – nesiliovė bandęs Kordelas, tačiau bergždžiai. Tuo tarpu jautrus kameros mikrofonas užfiksavo kažkur visai greta keistus traškesius, tarytum laukiniai žvėrys draskytų grobio sausgysles ir graužtų kaulus. Kordelui nekilo abejonių dėl to, kas ten vyko.

– Džeimi! – paskutinį kartą pabandė sėkmę Kordelas ir trenkęs kumščiu į stalą nusviedė komutatorių. Bandydamas susikaupti apsaugos viršininkas rankomis suėmė galvą. – To negali būti. Tai nevyksta. Tai kažkoks košmariškas sapnas.

– Viršininke Beretai, čia Rojus Tindalas. Kaip girdit? – Staiga jo komutatorius vėl atgijo. – Pone, turiu svarbios informacijos. Ar girdit mane?

– Tik to betrūko, – sumurmėjo Kordelas. Jis stengėsi sukaupti savo mintis ir mažiausiai ko jam dabar reikėjo, tai veltis į diskusijas su personalu, tačiau Rojus nesiliovė jį kvietęs.

– Pone, privalote tai išgirsti. Atsiliepkit.

– Taip, klausau, – galiausiai Kordelas atsiliepė. – Kokia dar informacija?

– Pone, aš... – Rojui nespėjus užbaigti sakino Enda čiupo iš jo rankų komutatorių.

– Pone Beretai, čia Enda Artez. Aš laboratorinio modulio darbuotoja.

– Žinau, kas jūs, panele Artez. Mes jau kalbėjom, – suirzusiu balsu atsakė Kordelas. – Klausykite, dabar tikrai neturiu laiko pokalbiams...

– Ne, tai jūs paklausykite, – pertraukė jį Enda. – Aš įtariu, kad tai, kas atsitiko profesoriui Bretonui kelia grėsmę ir visos stoties personalui.

– Kaip tai suprasti? – šie mokslininkės žodžiai privertė Kordelą suklusti.
– Kokią velniavą jūs ten apačioje išdarinėjot?

– Na, aš.... mes, – išlemeno Enda, bandydama suformuluoti atsakymą.

– Sakykit kaip yra! – suriko į komutatorių Kordelas. – Ką jūs žinot apie tai kas vyksta?

– Pone, tai tik įtarimas. Vakar mes dirbom su naujai rasta substancija, kuri tikriausiai kažkokiu būdu paveikė profesorių Bretoną. Jo sužeistiems medikams šiuo metu pasireiškė keisti simptomai. Tas pats atsitiko ir profesoriui Rajanui.

– Tiesiog sumautai nuostabu, – išsprūdo Kordelui, tačiau jis neturėjo pagrindo netikėti merginos žodžiais. Ypač po to, kas ką tik atsitiko Džeimio komandai apačioje. – Ką tiksliai turite omenyje?

– Spėju, kad tai kažkoks užkratas, kuris perduodamas tiesioginio kontakto su užkrėstuoju metu. Be nuodugnių tyrimų sunku pasakyti.

– Taigi atidarėt prakeiktą Pandoros dėžę, – ironiškai konstatavo Kordelas.

– Bijau, kad taip, – kiek uždelsusi atsakė Enda. ir pridūrė: – klausykit, pone Beretai. Diskutuoti apie moralines viso šio įvykio pasekmes galėsime vėliau, tačiau dabar privalote kuo skubiau izoliuoti visus sužeistuosius. Kol neišsiaiškinsime kas iš tikro vyksta, jie gali būti pavojingi.

– Apie kokį pavojų jūs kalbat? – paklausė Kordelas, ir dėl viso pikto davė ženklą operatoriui. – Siųskit antrą komandą į medicinos punktą.

– Nesu tikra, bet atsižvelgiant į tai ką mačiau, spėju kad jie gali pradėti elgtis panašiai kaip Deimjenas. Tai kažkoks virusas. Dėl viso pikto siūlau skelbti visuotinę evakuaciją.

– Panele Artez, palikite su evakuacija susijusius klausimus man. Kur šiuo metu profesorius Rajanas?

– Jis pabėgo iš medicinos punkto, – atsakė Enda.

– Nuostabu. Tik to betrūko.

– Privalome jį kuo greičiau rasti, – tęsė Enda. – Beje, ar pavyko sulaikyti profesorių Bretoną? Viskas prasidėjo nuo jo. Jį būtina izoliuoti.

– Panele Artez, bijau, kad profesorius Bretonas ką tik buvo nušautas, – lėtai atsakė Kordelas.

– O Dieve, kaip? Kodėl? Kas atsitiko? – merginos balsas suvirpėjo.

– Ir aš norėčiau žinoti, – sausai atsikirto apsaugos viršininkas. – Prieš kelias akimirkas netekome kontakto su paieškos komanda apačioje. Panašu, kad užpuolikų buvo bent keletas.

– O ne, tai prasidėjo, – išsprūdo Endai. – Turim kuo greičiau rasti ir sulaikyti Orsoną. Pone Beretai, evakuokit medicinos punktą!

– Ir be jūsų žinau ką daryti, panele Artez. Nepamirškit, kad tai jūs užvirėt šią košę, – piktai atšovė Kordelas ir akimirksniu susitvardęs, daug ramesniu balsu pridūrė: – Apsaugos komanda jau pakeliui. Atiduokite komutatorių Rojui. – Tuomet, nieko nelaukdamas jis pasisuko į operatorių. – Patikrinkit profesoriaus Orsono Rajano implanto koordinates.

– Jis juda link kosmouosto, pone, – perbraukęs pirštais per klavišus, kone akimirksniu atsakė jaunas pareigūnas.

– Nieko nuostabaus. Kaip žiurkė bėganti iš laivo. Tik  vienas pats jis niekur neišskris, – burbtelėjo Kordelas ir nuspaudė komutatoriais ekraną. – Rojau, kaip mane girdi?

– Klausau jūsų, pone.

– Kartu su panele Artez skubėkit į kosmouostą ir sulaikykit jį. Jeigu jis priešinsis, neutralizuokit.

– Kaip suprasti neutralizuoti? – suglumo Rojus. – Turite omenyje....

– Būtent tai ir turiu omenyje, – pertraukė jį Kordelas. – Jei priešinsis, nušaukit. O paskui jau aiškinsimės. Ir informuokit apie eigą.

– Supratau, pone, - sutrikusiu balsu atsakė Rojus ir išjungė komutatorių.

– Parodyk man medicinos punktą, – tuo tarpu operatoriui paliepė Kordelas. Endos žodžiai apie galimą užkrato protrūkį šią akimirką kėlė jam rimčiausią susirūpinimą. Vos pasikeistus vaizdui ekrane Kordelas tyliai ištarė: – Skelbkit visuotinę evakuaciją. 

***

Dar prieš kelias akimirkas buvęs Arlonu Hiliu, dabar jo kūną užvaldęs padaras liuoktelėjo ant jam padėti bandančio gydytojo. Be ceremonijų parbloškęs mediką ant grindų jis pervėrė nelaimėlio krūtinę. Šis net nespėjo aiktelėti. Tuomet gyvis nužvelgė palatoje susirinkusius apstulbusius centro darbuotojus ir šoko ant arčiausiai stovinčios seselės. Ši suspiegė iš siaubo ir pabandė užsidengti rankomis, tačiau užpuolikui tai buvo nė motais. Jis be didesnio vargo parvertė ją ant grindų ir vargšę moterį ištiko jos bendradarbio likimas.

Tai matydami aplinkiniai pagaliau atsipeikėjo ir strimgalviais puolė iš palatos. Nieko nelaukęs padaras nusitaikė į sekančią auką ir jos paralyžiuotas kūnas žnektelėjo ant grindų. Staiga savo lovose sukruto kiti du triukšmo pažadinti gyviai. Perėmę savo buvusių šeimininkų kūnų kontrolę sutvėrimai veltui laiko negaišo. Palatos orą pervėrė čaižus spiegimas. Nieko nelaukdami grobuonys prisijungė prie medžioklės ir išsivijo į medicinos punkto priimamąjį sprunkančias aukas.

Darbuotojų sausakimšame priimamajame užvirė tikras pragaras. Draskydami ir žalodami visus kas tik pasitaikė jų kelyje, gyviai tiesiog pašėlo. Siaubo ištikti žmonės plūstelėjo link išėjimo kaip tik tuo metu, kai vidun įgužėjo keturi ginkluoti apsaugos darbuotojai.

– Iš kelio! – suriko vienas iš jų ir nusitaikęs į arčiausiai išdygusį užpuoliką nuspaudė gaiduką. Bet vietoj taikinio, šūvis kliudė prieš vamzdį netikėtai išdygusį personalo darbuotoją ir sukruvinta galva vyras griuvo ant grindų.

– Mėšlas! – nusikeikė apsauginis ir vėl nusitaikė, tačiau padaras šovė artyn greičiau, nei jis spėjo sureaguoti. Pajutęs skausmingą dūrį vyras sukniubo vietoje. Tuo tarpu virš jo iškilusį užpuoliką pervėrė jo komandos narių paleisti šūviai. Monstras sustugo, bet dar nebuvo linkęs pasiduoti. Nekreipdamas dėmesio į žaizdų suvarpytą kūną jis nusitaikė į arčiausiai stovintį šaulį, tačiau pakirstas kulkų krušos sukniubo pusiaukelėje.

Šūvių aidas patraukė kitų gyvių dėmesį. Jie akimirksniu įvertino ginkluotų žmonių keliamą pavojų  ir nėrė priedangon anksčiau nei apsaugos darbuotojai spėjo juos nukauti. Panikuojantys vyrai pradėjo beatodairiškai pliekti užpuolikų pusėn. Jų kelyje pasitaikė dar keli sprunkantys nelaimėliai ir buvo negailestingai sušaudyti.

– Velniop visa tai! – galiausiai suriko vienas iš apsauginių ir išbėgo pro duris. Jo nervai nebeišlaikė.

Per kelias akimirkas priimamasis ištuštėjo. Ant grindų gulėjo tik keletas lavonų ir užpuolikų sužaloti personalo darbuotojai. Tuo tarpu abu gyviai sutelkė visą dėmesį į priimamojo tarpduryje vis dar stoviniuojančius apsaugos darbuotojus. Slėpdamiesi už baldų bei kolonų jie įmantriai išsisukinėjo nuo jiems skirtų kulkų ir vis labiau artėjo. 

Ginkluoti vyrai supanikavo. Susižvalgę ir netarę nė žodžio abu pasekė savo draugo pavyzdžiu ir nėrė laukan. Jų kontraktuose nebuvo įtrauktas punktas apie kovą su nežemiškais sutvėrimais ir nei vienas nedegė noru papildyti ir taip sparčiai augantį aukų sąrašą.

***

Lifte su užpuoliku įkalinti laboratorinio modulio darbuotojai bei jiems ką tik atvykę padėti gelbėtojai neturėjo jokių šansų. Padaras be didesnio vargo neutralizavo visus septynis. Į kampą įsprausti žmonės dar bandė priešintis, tačiau gyvio poodinėse liaukose be paliovos gaminamas stiprus toksinas veikė akimirksniu, paralyžiuodamas aukų centrinę nervų sistemą. Jų pagalbos šauksmai ir aimanos truko tik keliolika sekundžių.

Užbaigęs savo kruviną darbą sutvėrimas lėtai apsižvalgė aplink. Kaip ir jo aukos jis buvo įkalintas šioje ankštoje kabinoje. Jis jautė kylančio lifto vibracijas. Stovėdamas ant grindų sukniubusių kūnų padaras pabandė atidaryti lifto duris savo kaulėtais pirštais, tačiau nesėkmingai. Jam neliko nieko kito tik laukti. Ir ilgai laukti neteko.

Po trijų minučių liftas pagaliau sustojo. Vos atsidarius durims užpuoliko žvilgsnis iš karto užkliuvo už koridoriuje stoviniuojančios ir nieko neįtariančios žmonių grupės. Pasiruošę pasitikti sužeistuosius medikai iš pradžių net nesuprato, kas vyksta. O tuomet jau buvo per vėlu. Gyvis žaibiškai liuoktelėjo į grupės vidurį ir pirmiausia puolė nespėjusius susivokti du ginkluotus apsaugos darbuotojus. Padaras labai greit mokėsi ir nusitaikė į didžiausią grėsmę keliančius individus.

Staiga stotyje nuaidėjo pavojaus signalas skelbiantis visuotinę evakuaciją ir likę gelbėtojai išsilakstė į visas puses. Padaras be vargo pasivijo ir paralyžiavo dar kelis iš jų.

Tuo tarpu sirenų pažadinti žmonės pradėjo būriuotis koridoriuose net nesuvokdami apie jiems iškilusį pavojų. 

***

Orsono jėgos seko daug sparčiau nei jis to tikėjosi. Mokslininkas jautė kaip žaibišku greičiu plintantis užkratas sekino jo organizmą.

– O ne, to negali būti! – pakėlęs marškinius ir pažvelgęs į žaizdą gailiai suriko jis. Vos per kelias minutes tamsiai pilkšva dėmė spėjo išplisti iki krūtinės ląstos. Infekcija pasiekė plaučius, versdama Orsoną vis dažniau stabtelėti ir ramstytis į sieną, kad nepargriūtų ir atgautų kvapą. Jis panikavo, tačiau noras gyventi buvo stipresnis už blaivų protą.

Sukaupęs likusias jėgas Orsonas vėl pajudėjo, kai orą sudrebino sirenos.

– Tik to betrūko. – Mokslininkas pakėlė ašarojančias akis ir pažvelgė per koridoriaus langą žemyn į apačioje stūksantį kosmouosto terminalą. Iki lifto kuris nuleistų jį į žemesnį lygmenį buvo likę mažiausiai du šimtai metrų koridoriumi, tačiau Orsonui jau buvo aišku, kad savo jėgomis šio atstumo jis neįveiks. Pabandžius žengti dar kelis žingsnius jo virpantys keliai atsisakė paklausti ir vyras suklupo.

– Profesoriau Rajanai! – staiga už nugaros jis išgirdo pažįstamą balsą. Tai buvo Enda. Orsonas nebeturėjo jėgų stengtis ir sukniubęs atsirėmė nugara į sieną.

– Profesoriau, Rajanai, sustokit! – bėgdama artyn vėl šūktelėjo mergina.

Sunkiai alsuodamas Orsonas pakėlė į ją akis. Merginą lydėjo vienas iš ginkluotų apsaugos darbuotojų.

– Nesiartinkit..... – tyliai sušvokštė jis ir iškėlęs ranką davė ženklą sustoti. – Neikit artyn.

– Profesoriau..... mes jūsų ieškojome. Jums reikalinga pagalba. Bijau kad..... 

– Pats viską suprantu. Vienaip ar kitaip man jau galas, – nutraukė ją Orsonas ir tyliai sudejavo. Su kiekvienu atodūsiu darėsi vis sunkiai kvėpuoti. Jam svaigo galva ir temo akyse.

– Girdit sirenas? Tai reiškia, kad džinas ištrūko iš butelio, tad siūlau jums nešdintis iš čia, kol dar ne vėlu, – pridūrė jis ir parodė pirštu į apsaugos darbuotojo ginklą. – Tik padarykit man paslaugą ir pribaikit mane.

– Profesoriau....

– Paklausyk manęs bent kartą, – vėl nukirto ją Orsonas. – Tu nematei, kas atsitiko Deimjenui, o aš mačiau. Nenoriu, kad mane ištiktų jo likimas.

– Profesorius Bretonas negyvas – kone kūkčiodama tarė Enda. – Jį nušovė.

– Gal taip ir geriau, – atsakė Orsonas. – Visgi kišti nagus prie to daikto buvo blogas sumanymas. – Jis pabandė šyptelėti, tačiau jį staiga supykino. Griuvęs ant šono jis ištuštino skrandžio turinį ant grindų, palikdamas kraujo ir tulžies balą.

Enda instinktyviai žengė artyn, bet Orsonas vėl iškėlė ranką ir piktai suriko: – Nesiartink! Kad ir kas tai būtų, šis mėšlas plinta per kontaktą, tad laikykitės atokiau nuo sužeistųjų. – Jam vėl užspaudė gerklę ir jis pradėjo kosėti. 

– Profesoriau, bet mes negalim palikti jūsų likimo valiai, – neatlyžo Enda. Draskoma baimės ir pareigos jausmo savo kolegai ji blaškėsi, tačiau vidinis balsas jai šnabždėjo, kad Orsonas buvo teisus. Jie nebegalėjo jam padėti, bet dar galėjo išsigelbėti patys.

Tuo tarpu Orsonas sukniubo. Dar kelis kartus žioptelėjęs jis galiausiai nugrimzdo į komą.

– Profesoriau? – pastebėjusi, kad mokslininkas neteko sąmonės Enda delsė. Tuomet koridoriuje pasigirdo šūksniai ir link kosmouosto plūstelėjo pirmieji personalo darbuotojai. Pro šalį bėgantys sutrikę ir baimės apimti žmonės galiausiai privertė ją apsispręsti ir čiupusi Rojui už parankės ji nusitempė jį skubančiai miniai iš paskos.   

Laukite tęsinio
2022-08-16 08:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-26 16:19
Klemensas
Dekui už komentarą. Toks jau tas mano rašymo stilius. Pats nemėgstu "lėto" veiksmo, tad rašau taip, kaip pačiam patinka skaityti. Daliai skaitytojų to per daug, kitiems kaip tik. Visiems neįtiksiu, bet svarbiausia kad pačiam būtų malonu tai ir toliau daryti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-14 13:16
Aihara
Panašu, kad pačiam labai smagu rašyti šį kūrinį, o tai svarbiausia :)

Vis dėl to siūlyčiau sulėtinti veiksmą. Kai viskas vyksta labai greitai, tik kraujai ir žarnos taškos į šalis, nelieka įtampos, ir viskas pasidaro daugiau juokinga nei baisu. Nei vieno veikėjo nebuvo gaila. Jei tai būtų filmas, perjunčiau kanalą. Dabar tiesiog nebaigiau skaityti, nes nei vienas veikėjas neprivertė dėl jo jaudintis, o kraujo fiestos be prasmės irgi nevilioja.

Bet jūs rašykit, rašykit :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą