Tirados (po 105-os mėnulio tabletės)

Sutampa viename taške šviesa jau su
tamsa. Prieš tai ištįso,
po to dingo

šešėliai, vienas kitą mylintys iki ausų,
lig pat giliausio dugno viso,
to didingo,

to dugno dumblo, kvepiančio dangaus
vidiniu atspindžiu melsvu,                                                     
staiga

išsineriant iš nerangaus
akimirksnio be nuosavų
rodyklių įrašo, stoka

kitų, tai mačiusių paliudyti teisme,
šešėlio, piktnaudžiaujančio prasme
nepasivyti,

su bėgančiu nuo jo stulpu,
taigi, tamsoj yra tuščių talpų,
ta kiekviena tuščia erdvytė –

žaltvykslės apatiniai marškiniai
su iškirpte į nei
kur nors kitur, o

į melodiją aplink krūtis –             
tik prisiliesk ir nukratys
lyg rankena įsielektrinusių durų

į paslaptingą kambarį, kur po baldakimu
balsai dejuoja, kol ore kimu,
o kraujyje aidingas gausmas,                                 

kaip tik ir grįžtama prie linijoj taškų,
kuriems blogai, kai neryšku,
ir jeigu ne šešėliai, kitkas pasigaus mus.