Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







A Kuopos, 3-iojo bataliono, 2-osios brigados, 84-osios pėstininkų divizijos priešakio bazė, 15 mylių į pietus nuo Hamlio
21: 50

– Suprantu, tamsta. – Kuopos vadas majoras Viljamas Konvėjus išliko ramus, tačiau patraukė telefono ragelį atokiau, kad apsaugotų savo ausų būgnelius.  Balsas kitame laido gale, priklausantis pulkininkui Romanui Vestui, vadovaujančiam antrajai Brigadai, be paliovos šaukė. Konvėjui buvo sunku girdėti viską ką jam sakė vadas, jau nekalbant apie bet kokią galimybę įsiterpti.

– Taip, tamsta..... jei tik galėčiau pasitikslinti...... puikiai suprantu įsakymą, tamsta... – Majoras buvo beprarandantis kantrybę, tačiau jis gerbė aukštesnį rangą ir laukė kol pulkininkas Vestas išsikvėps.

Konvėjus puikiai žinojo vado temperamentą ir kaip su juo bendrauti.

– Gerai, majore, tikslinkit, – pavargusiu balsu pagaliau ištarė Vestas.

– Ačiū, tamsta. – Konvėjus pasinaudojo proga. – Aš vis dar nesulaukiau prašyto pastiprinimo. Turiu mažiau nei šimtą karių saugoti bazei ir patruliuoti aplinkines teritorijas. Pusė mano pajėgų dalyvauja nuolatinėje rotacijoje tarp trijų patikros postų. Mums trūksta žmonių kontroliuoti civilių eismą, jau nekalbant apie nuolat augantį infekuotųjų skaičių. Žinau, ko iš manęs tikimasi ir jūs puikiai mane pažįstate. Visada vykdau įsakymus, bet tam man reikia karių ir ginkluotės. Šiuo metu miestui užimti pajėgų neturiu ir be tinkamo užnugario nesiūsiu savo vyrų į garantuotą žūtį.... taip, tamsta. Kiek? Taip, tamsta. Kai tik jų sulauksiu. Ačiū, tamsta. – Konvėjus padėjo palydovinio ryšio telefono ragelį ir atsiduso.

– Na? – paklausė pirmajam būriui vadovaujantis Antrasis leitenantas Akira Brodis.

– Rytoj ryte, – trindamas akis tarstelėjo majoras. – Vestas pažadėjo auštant atsiųsti dar du būrius.

– Vade, su visa pagarba, – pagaliau į pokalbį įsitraukė antrojo būrio vadas kapitonas Džordžas Kroulis. – Kalbam apie miestą su dešimt tūkstančių gyventojų. Pats matėt oro žvalgybos filmuotą medžiagą. Ten tikra skerdykla. Susidursim su tūkstančiais tų padarų. Kelių šimtų vyrų nepakaks.

– Aš puikiai žinau kas mūsų ten laukia, kapitone, – atsakė majoras, sudribdamas į savo kėdę. – Pritariu tamstos nuomonei, tačiau tai viskas ką gausime ir teks verstis. Taip pat sulauksime penkių „M1126 Stryker“ šarvuočių ir papildomą „MQ-P Reaper“ droną priedangai iš oro.

– O kaip dėl „Apache“, ar „A-10“? – paklausė Kroulis.

– Nėra laisvų.

– Vis tiek. Dviejų būrių nepakaks. Mums reikia gausesnių pajėgų.

– Žinau, kapitone. Visgi tai geriau nei nieko.

– Be didesnio pastiprinimo tai bus savižudybė. Bet taip, darysim ką galim. – Kapitono Kroulio balsas buvo pilnas abejonių. – Ar tai viskas, vade? – Jis akivaizdžiai troško pasišalinti.

– Taip, kapitone. Kol kas. Pasirūpinkit, kad jūsų kariai pailsėtų. Rytoj laukia sunki diena. – Linktelėjo Konvėjus.

– Vade. – Kroulis atidavė pagarbą ir išskubėjo iš palapinės.

Klausydamasis nutolstančių kapitono žingsnių, majoras nužvelgė vadavietę prigrūstą įvairia ryšio įranga bei taktiniais ekranais, vaizduojančiais teritoriją išmargintą įvairiaspalviais ženklais. Keturi žvalgybos karininkai sėdėjo susigrūdę ir sukišę veidus į ekranus. Staiga Konvėjui toptelėjo, kad neskaitant kelių vizitų į lauko tualetą jis praleido čia jau aštuonias valandas. Jam reikėjo nors trumpam ištrūkti.

– Jis įsitempęs, bet atlėgs, – užsisegdamas šalmą tarė leitenantas Brodis. – Majore, jei man daugiau nieko neturit, ir aš eisiu patikrinti saviškių.

– Žinoma, leitenante. Aš netrukus prisijungsiu, – atsakė majoras ir palaukęs kol Brodis išėjo, paėmė į rankas naujausių įvykių suvestinę. Beveik visoje šalyje išjungus internetą bei telekomunikacijos tinklus, kariniai kanalai vis dar veikė be priekaištų. Konvėjus nepritarė kariuomenės vadovybės sprendimui palikti civilius nežinioje. Jei žmonės būtų buvę laiku perspėti, jiems būtų pavykę išgelbėti begales gyvybių. Tačiau masinės panikos pavojus buvo per didelis ir jis galėjo tai suprasti. Galų gale, majoras džiaugėsi, kad tai nebuvo jo sprendimas.

Paskutinė ataskaita atrodė ilgesnė už prieš tai buvusią ir su mažiau gerų žinių. Tiesą sakant, be gerų naujienų. Situacija regione kas valandą tik blogėjo.

Čikagą ir Delaverą įtraukė į prarastų miestų sąrašą po to kai Nacionalinė Gvardija buvo priversta trauktis su didžiuliais nuostoliais, palikdama įkalintus gyventojus numirėlių malonei. Beveik visa vakarų pakrantė, įskaitant Los Andželą ir San Franciską atsidūrė priešo teritorijoje.

Kariuomenė traukėsi iš aplinkinių kaimų ir miestelių iki pat Nevados sienos. Rytų pakrantėje situacija buvo geresnė, bet atsirandant naujiems infekcijos židiniams visoje šalyje, jis neturėjo iliuzijų, kad reikalai greitu laiku pasitaisys.

Konvėjus pasitrynė pavargusias akis ir priėjo prie vieno iš ekranų, vaizduojančių bazės žemėlapį. Pastatyta tiesiai ant greitkelio lengvesnei civilių eismo kontrolei, bazė užėmė dviejų futbolo aikštynų teritoriją. Iš viršaus ji buvo beveik tobulos kvadrato formos ir Konvėjaus nuomone tai buvo vienintelis teigiamas aspektas. Jis protestavo prieš sprendimą įsikurti vidury lauko be jokio gynybos privalumo, tačiau taip nusprendė tie nususę biurokratai Pentagone, pavesdami Konvėjui pasirūpinti viskuo, ką jis ir padarė.

Išorinį perimetrą supo spygliuotos vielos barjeras su kas penkiasdešimt metrų įrengtais „M240“ ir „M249“ lengvųjų kulkosvaidžių taškais bei aibe patrulių. Majoras taip pat įsakė sustatyti cementinius blokus prie abiejų įvažiavimų bei pastiprinimui nusiuntė po „Humvee“ automobilį ginkluotą „M2“ sunkiuoju kulkosvaidžiu. Kol kas tik pavieniai užkrėstieji ir nedidelės jų grupės buvo užklydę prie perimetro ir gynyba be vargo su jais susidorojo. Bet majoras jautė, kad sėkmė nuo jų anksčiau ar vėliau nusisuks. Taip jau būna su sėkme: ji elgiasi kaip jai į galvą šauna ir ji tikrai nebuvo majoro draugė. Intuicija jam šnabždėjo, kad vėjas netrukus pasisuks į blogąją pusę ir su savimi atneš nepageidaujamą dvoką.

Kitame ekrane matėsi rytinė stovyklos dalis, skirta pabėgėlių registracijai. Ten šeimininkavo federalinė ekstremalių situacijų valdymo agentūra. Konvėjus pastebėjo kad civilių automobilių parkas kitapus perimetro tvoros per dieną išsiplėtė daugiau nei dvigubai.

– Ir jiems vis galo nematyti. – burbtelėjo majoras stebėdamas ilgą automobilių juostą, išsirikiavusią prie rytinio įvažiavimo. Rūpintis šiais žmonėmis buvo Konvėjaus pirminis įsakymas. Jis turėjo užtikrinti teritorijos apsaugą ir remti agentūrą kurios užduotis buvo atskirti sužeistus individus nuo sveikų, o ne pulti stačia galva prieš negailestingas ir šimtus kartų gausesnes priešo pajėgas.

Oficiali protrūkio versija vis dar buvo mutavusi pasiutligės atmaina, tačiau žmonės netruko išsiaiškinti, kad tai buvo tik dar vienas vyriausybės paskleistas melas. Jie turėjo reikalą su kur kas rimtesne grėsme nei saujelė besiputojančių bepročių.

– Yra naujienų iš teritorijos žvalgybos? – paklausė Konvėjus vieno iš ryšio karininkų.

– Ne, vade. – Jaunuolis dar kartą patikrino duomenų išklotinę. – Visos komandos pranešė, kad neturėjo jokio kontakto.

– Tikėkimės taip ir tęsis, – tarė majoras. Kokia situacija Hamlyje?

– Nepasikeitusi, vade. Miestas atrodo apleistas.

– Taip tik atrodo. – Konvėjus pamasažavo maudžiantį kaklą. Jam buvo įsakyta užimti už penkiolikos mylių į šiaurę esantį miestą ir majoras žinojo, kad tai brangiai kainuos. Ir dabar jo galva ūžė nuo minčių kaip kuo labiau sumažinti tą kainą. – O kaip dėl ligoninės? – Jis vėl pažvelgė į ekranus.

– Žvalgybos dronas praskris virš jos po dešimties minučių. Paskutiniais duomenimis, jie vis dar laikosi.

– Ir panašu, kad jiems teks laukti iki ryto.

Majoras grįžo prie stalo ir pakėlė į kėdę atremtą „M4“ šautuvą. Visiems buvo griežtai įsakyta be ginklų nevaikščioti. Tai lietė ir jį.

– Einu įkvėpti gryno oro. Praneškit jei kas pasikeis, – burbtelėjo jis ir išėjo iš palapinės.

Vėsus vakaro oras maloniai gaivino ir Konvėjus trumpam pasimėgavo šia ramybės akimirka.

Einant į pakalnę pro kareivių palapines link greitkelio ruožo, du patruliai atidavė jam pagarbą. Majoras taip pat trumpam stabtelėjo prie keturių „M224“ šešiasdešimties milimetrų minosvaidžių pozicijos, stebėdamas kaip kariai baigė nešti dėžes su šaudmenimis. Kapitonas Kroulis ištraukė juos bala žino iš kur, bet majoras tam tikrai neprieštaravo. Jis kaip tik norėjo persimesti su kapitonu keliais žodžiais ir paspartino žingsnį.

***

Leitenantas Akira Brodis išgirdo šurmulį gerokai anksčiau nei pastebėjo piktą minią spaudžiant vieną iš sargybinių ir du agentūros atstovus prie tinklinės tvoros, šalia įvažiavimo į bazę. Jo kariai tik šįryt aptvėrė stovyklą tam, kad civiliai nevaikščiotų po karinę teritoriją. Mažiausia ko jiems dabar reikėjo tai atsitiktinių mirčių nuo saviškių ugnies.

– Kareivi, kada pamatysiu savo žmoną? –paklausė senyvo amžiaus vyras, spoksodamas eiliniam Erikui Diuvitui tiesiai į akis.

– Nežinau! Kalbėkit su FEMA darbuotojais. – Diuvitas žengė atatupstas, neturėdamas jokio noro veltis į ginčą. – O dabar atsitraukit!

– Tai kad jie stovi tau už nugaros! – Vyriškis bakstelėjo pirštu į du išvargusius pareigūnus, besislepiančius už kareivio nugaros. – Paklausiau jų, bet jie tyli. Jie išsivedė ją prieš kelias valandas ir net nesako kur! – Beveik remdamasis Diuvitui į krūtinę neatlyžo vyras.

– Paskutinis perspėjimas! Traukis atgal! – Eilinio nervai pakriko ir jis kilstelėjo ginklą.

– O kaip dėl visų mūsų? – Kitas vyriškis prasispraudė į priekį. – Kodėl laikot mus čia uždarę kaip gyvulius? Kiek dar čia tupėsim? Aš turiu mažamečių. Geriau...

– Eilini, kas čia vyksta? – įsiterpė tvirtas ir skardus Brodžio balsas ir antrasis leitenantas, nekreipdamas dėmesio į civilius, prisiartino prie perimetro sargybinio.

– Tamsta! Civiliai nerimauja. Stengiuosi jus sutramdyti. – Eilinis Diuvitas akimirksniu pasitempė prieš vadovaujantį karininką.

– Žinoma jie nerimauja, sūnau. – Leitenanto balsas nė trupučio neatlėgo. – Ar tau patiktų sėdėti anapus tvoros, eilini? Ne, nelabai patiktų. Ir ar būtum patenkintas, jei tau prieš nosį mojuotų ginklu? Labai tuo abejoju. Žinoma jie turi klausimų ir kai kitą kartą ims kamantinėti, pakviesk ką nors iš viršesnių su jais pasikalbėti. Aišku?

– Taip, tamsta, – atsakė sutrikęs Diuvitas.

– Džiugu girdėti. – Brodis žengė arčiau ir paklausė tylesniu balsu: – Tu vienas iš kapitono Kroulio vyrukų?

– Taip, tamsta.

– Taip ir pagalvojau. Štai ką siūlau, eilini. Eik, atsipūsk. Aš pasikalbėsiu su žmonėmis. Pasakyk savo seržantui, kad susirastų mane, jei jam kils klausimų.

– Klausau, tamsta! – Eilinis Diuvitas atidavė pagarbą ir atsitraukė nuo vartų.

– Žmonės, paklausykit! – Leitenantas Brodis pasisuko į minią. – Suprantu jūsų nerimą, tačiau šios tvoros skirtos jūsų apsaugai. Priešas gali užpilti bet kada ir jei vienas iš infekuotųjų atkreips į jus dėmesį, būsit dėkingi kad esat anapus.

– Kodėl negrąžinat mums ginklų, kad galėtume patys apsiginti?

– Pone, negalime leisti ginkluotiems civiliams vaikščioti bazės teritorijoje. Tokia tvarka, – atsakė Brodis. – Ir kam griebtis ginklų, jei yra efektyvesnių priemonių?

– Ir kam naudoti taip vadinamas efektyvesnes priemones, jei turim ginklus? – paklausė kažkas su ironija. – Jų puikiai pakako anksčiau.
– Pasitaisysiu. – Leitenantas nė kiek nesutriko. – Jeigu taip puikiai sekėsi, ką veikiate čia, ieškodami mūsų pagalbos ir apsaugos?

To užteko, kad neturėdamas kaip atšauti, šmaikštautojas užsičiauptų.

– Kiek laiko mus čia laikysite? – kažkas paklausė.

– Kadangi FEMA komanda visus jus patikrino, – Brodis mostelėjo link agentūros atstovų, – kai tik atvyks transportas, pervešime jus į pabėgėlių stovyklą.

– O kaip mano žmona? – Senyvas vyriškis žengtelėjo arčiau. – Ką jai daro? Reikalauju kad man paaiškintų. Mes nebuvome išsiskyrę keturiasdešimt devynis metus!

– Ar ji kontaktavo su infekuotais?

– Taip, bet jai tik įdrėskė. Ji jautėsi gerai.

– Apgailestauju, tačiau tokia tvarka. Visi sužeisti individai be išimčių uždaromi į karantiną. Jeigu tam prieštaraujate, aiškinkitės su valstijos gubernatoriumi. Žinau tik tiek, kad geriausi mūsų mokslininkai bando išsiaiškinti, su kuo turim reikalą. Neabejoju, jog jiems pavyks rasti sprendimą, kad vėl galėtumėte būti kartu su savo artimaisiais. – Leitenantas padarė pauzę prieš tęsdamas. – Nesu mokslininkas ir negaliu atsakyti į visus jūsų klausimus. Norėčiau, bet negaliu. Mano darbas yra užtikrinti jūsų saugumą ir tepadeda man dievas, taip ir padarysiu. Tam reikalingi jūsų bendradarbiavimas ir kantrybė. Taigi prašau laikykitės tvarkos, nekelkit neramumų ir visi elkimės pagarbiai.
Jo žodžiai padarė deramą įspūdį ir minia pradėjo skirstytis.

– Šauni kalba, Brodi, –  stebėdamas, prie palapinių aptvertoje teritorijoje grįžtančius žmones, ištarė majoras Konvėjus.

– Žmonės įsitempę. – Leitenantas išsitraukė pakelį cigarečių. – Majore? – Jis pasiūlė vieną savo vadui.

– Ačiū, bet bandau mesti, –  mandagiai atsisakė Konvėjus.

– Pačiu netinkamiausiu laiku, jei galiu taip išsireikšti. – Brodis spragtelėjo žiebtuvėlį.

– Mane stebina, kaip galit šitaip šaltakraujiškai suteikti jiems melagingą viltį. Puikiai suprantate kad jie niekada nebematys savo artimųjų, – tarė majoras, įkvėpdamas gaivaus oro gurkšnį.

– Tik viltis jiems ir beliko. Kaip manote, kas bus kai paaiškės tiesa? Kad nėra jokių vaistų?

– Spręsim problemą, kai su ja susidursim. Visada taip darom. Tuo tarpu turim malšinti bet kokias maišto užuomazgas mūsų svečių tarpe.

Staiga tylą nutraukė kažkur, prie šiaurinio perimetro, nuaidėjusios dvi trumpos šūvių serijos. Brodis akimirksniu nuspaudė savo nešiojamą raciją.

– Čia leitenantas Brodis. Kas vyksta? Klausau.

– Du priešai. Abu nukauti. Klausau, –  sekė atsakymas.

– Į maišus ir užregistruoti. Ryšio pabaiga, – ištarė Brodis ir patraukė dūmą. – Jie užklysta vis dažniau.

Prieš Konvėjui atsakant, jo paties racija staiga atgijo. – Majore, šis tas vyksta. Grįžkite į štabą. Klausau.

– Jau pakeliui, – atsiliepė Konvėjus ir atsisuko į Brodį. – Štai ir baigėsi ramybė. Paskui mane.

Laukite tęsinio
2022-07-29 09:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-30 09:04
Klemensas
O kaip gi be kruopų? Visko bus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-29 12:23
gogo
2 avansu 1 minty 3-ia kuopa negavo kruopų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą