Džiumandži

- Riči, paduok vieną cukraus, - ši frazė grąžino mane iš vakarinio transo ir aš stengiausi neišsiduoti, kad buvau, bet nebuvau. Čia.
- Štai, prašom.
- Ačiū, Riči.
- Tu visada taip saldžiai?
- Seniau aš…

Nieko nebegirdėjau. Seniau ir mano namuose būdavo cukraus. Iki jos ligos. Paskui viskas pasikeitė. Nubaudžiau save, atsisakydamas bet kokio malonumo. Ne tik cukraus. Desertų. Saulėlydžių.

-... tai va šitaip, žinok, - ir jos juoko garsas nugriaudėjo aižiai, užliedamas visą kajutę.

Neišsidaviau, kad nesuprantu, ko ji juokiasi. Aš seniai nustojau juoktis ir užmiršau, kiek sveria laimė. Net keliaudamas kalnuose su didžiausia kuprine - su ja pavargsti mažiau nei visas kitais kartais.

Močiutė. Pagalvė. Iškrakmolytos servetėlės. Laimės pilnos gryčios. Skausmo pilni namai.
Gryžt. Gryžt.

Girdžiu, kaip laša vanduo.
- Ar tu dar ilgai? - ir ji panėrė.
Jachta susiūbavo nuo svorių kaitos. Mano kojos susisuko ir aš parkritau. Ji nematė, nes nardė tai iškišdama, tai vėl panardindama savo galvą.

Mane murkdantis gyvenimas. Vos spėdavau įkvėpti oro ir vėl gaudavau gurkšnį vandens.

Hard Rock Cafe maikutė… Amerikoje susiginčijome, nes ji užsispyrė mokėti. Ši dovana pergyvens ir mane - pamatysi.

Pergyveno.

Pergyvenu.

Plukdau ją palaidoti. Vandenims atiduoti, nes taip norėjo.
O Džeinė... Džeinė nieko nenumano.

- Riči! - ji sukliko nesavu balsu, - Banginis, Riči, banginis!! Prisiekiu, žiūrėk!!! - Greit pamojo ranka į laivo galą, o aš išsišiepiau per visą veidą.
- Ko vaipaisi, Riči?! Čiupk vairą, varyk!! Ir pripuolusi prie jachtos, skubiai į ją įsirioglino. Vaizdas buvo būtent toks - ji taip išsigando, kad net atsidūrusi saugioje erdvėje visa drebėjo.

Aš nesumojau, ką daryti, tik išgirdau, kaip atmintyje iškilo Džiulės balsas: ėj, mano mylimas bangini, tau įlipus į lovą, visuomet jaučiuosi kaip skruzdėlytė - palik vietos ir man!

Priėjau prie laivo galo ir akimirką įsivaizdavau kaip norėčiau, kad tas milžiniškas vandens gyvis dabar pat įsiveržtų į laivą. O aš. Gal tada aš pagaliau. Pagaliau gaučiau paguodos.

Norėjau dabar būti vienas.
Aš ir banginis.
Aš ir Džiulė.

Ar tai tavo ženklas man, Džiumandži? , - Vadindavau ją taip, nes dievino tą filmą ir buvo prisikrovusi pilnas kišenes nuotykių.

Nesitikėjau, kad Džeinė staiga taps mano kelionės balastu. Sutikau ją perplukdyti, nes maniau, kad norėsis kompanijos šitoje vienišoje kelionėje, o staiga… Staiga viskas pasikeitė.

Aš ir banginis.

Džiule, Džiule, mano mieloji Džiumandži, net pakeitusi formą tu siunti man nuotykius? - Pamerkiau akį slaptoje, bet mano žvilgsniui lengvai pasiekiamoje vietoje stovinčiai urnai, ir sušukau Džeinei, kad stipriau laikytųsi.

- Plaukiam! Matai, Džiumandži mums rodo kelią!
- Kas tas Džiumandži? - Jos balsas nuaidėjo per visą vandenyną, tik aš nieko nebeatsakiau.


2021 08 28 Preila. Kūrybinio rašymo stovykla “Deja Vu”