Groteskai ir haiku I

Groteskai ir haiku I

***

Naktį vėjuotą skalijo šunes – mes ėjom per aikštę,
Draikės kraujuojantis rūkas, miestą apgaubęs didingą,
Sekė žyniai iš paskos mums ir orūs karaliaus maršalkos,
Dievas Anubis ir Motina Boska – nuo Čenstakavos.
Auštant Fakyrų gatve pasileidom. Čaižų trimitą
pūtė toks paikša glitus blyškiaveidis nuo Trojos atjojęs
(žirgas varganą kūną jo nešė ant balno draiskaliaus).
Uostan skubėjom: tenai galeonai laukė jau mūsų,
Vėjas irgi palankus – link Egipto. Prakaitas žliaugė,
tiško, burę iškėlę aukštyn, įsirėžę irklavom,
Ašaros skausmo į žydrą krito lagūną, regėjom:
Tolsta mums iš akių migla apsigaubę Atėnai,
Portikai rūmų apgriūvę, dabinti ragais minotauro,
Rūtų darželiai, kur kaulai mėtos tautos didžiavyrių,
Spirgių bidonas prėskų, alus ir skalbimo milteliai.
Žvelk! Atplūsta į aikštę praščiokų minia jau apgirtus,
Konsulams šlovę giedos – šitie davė duonos, žaidimų...
Šlėkta Klausutis nuo Švabiškių ant asilaičio atjoja –
Skamba prie balno jam trisdešimt kãpų gryno sidabro!

***

Tupi katinas
filantropo kišenėj –
toks pasipūtęs.