Apgultis. Antras Skyrius

– Sakau jums, tos mergos krūtinė tarytum Dievo siųsta. – Užsisvajojęs Vaiberto Hilio veidas nušvito plačia šypsena vos tik jis nusimaukšlino nuo galvos sunkų metalinį šalmą.

Prakaitas žliaugė per jo kaktą ir smarką, viliodamas iš už gūbrio nusidriekusios pelkės nesuskaičiuojamą aibę kraujasiurbių vabzdžių.

– Kaip aš nekenčiu šio prakeikto karščio.

– Kalbi apie Alvenos papus? Na ir nusišneki. – Priešais Vaibertą kiūtinantis Harperis Vutonas apsisuko ir apdovanojo jį paniekinančiu žvilgsniu. – Tą bobšę sunku rankomis aprėpti. Koks čia malonumas? Ne, man patinka kūdesnės.

Kaip ir likusieji, jis kentėjo nuo nepaliaujamo vabzdžių antpuolio ir plojęs sau per kaklą vienu smūgiu priplojo net tris zyzeklius.

– Pats tauški nesąmones, nes nesupranti tikros moters grožio, Šunie, – jam atšovė Vaibertas ir vėl užsimovė šalmą. Šis bent jau apsaugojo didžiąją jo galvos dalį nuo įkyrių uodų. – Manau grįžęs namo jai pasipiršiu.

– Teisingai, Vaibertai, – jam už nugaros nuskambėjo Bleiko Lintono balsas. – Sėk sėklą kol jaunas, vyruti ir neklausyk tokių niurzglių kaip Šuva.

– Sakiau tau taip manęs nevadinti, Bleikai! – Harperio tonas akimirksniu pasikeitė. Jo balsas ir šiaip nebuvo malonus, tačiau Harperis tiesiog nemokėjo užsičiaupti ir nuolat su visais dėl visko ginčydavosi. Bet Bleikas žinojo, kaip užlipti savo bendražygiui ant nuospaudos.

– Taip, sakei, – tarė Bleikas ir sukikeno. – Daug kartų. Bet yra kaip yra.

– Bleikai...

– Ir kalbant apie tai, kadangi jau palietei šią temą, manęs nė kiek nestebina tas faktas jog gavai būtent Šuns pravardę. Mes visi puikiai žinom tavo aistrą griaučiams.

– Bleikai, perspėju tave..... – Harperio veidas virto tamsiai raudonu, bet Bleikas nė neketino liautis, taip tik praskaidrindamas aplinkinių nuotaiką.

– Ir man įdomu, žinoma, jei galiu tamstos neįžeisdamas paklausti, bet kai lankaisi kapinėse, ar kartais nejauti geidulio? Na žinai, aistros, matydamas visus tuos besiilsinčius kaulelius?

Po šios Bleiko replikos vyrai pratrūko kvatoti.

– Bleikai, užsikišk! – Harperis sustojo ir apsisukęs atrėžė. – Man bent jau dar stovi, kitaip nei tau, senas kerėpla.

Šis apsižodžiavimas neliko nepastebėtas.

– Visiems užsičiaupt! – Staiga nugriaudėjęs įsakmus balsas privertė įsiaudrinusius karius nuščiūti. Osgaras Renartas nužvelgė aštuonis prieš jį išsirikiavusius vyrus ir susiraukė. Aplipę dulkėmis, prakaituoti ir apkandžioti vabzdžių šie išvargę kariai nė kiek nepriminė spindinčio patrulio, kuris auštant iškeliavo per Feirhelmo vartus. Šis žygis buvo jo pirmasis kaip patrulio vado išbandymas ir Osgaras stengėsi kaip išmanydamas palaikyti savo pavaldinių gretose drausmę. Jaunajam serui Renartui žūtbūt norėjosi pakilti pavaldinių akyse, bet reikėjo pripažinti, kad jam tai sunkiai sekėsi. Ir tai nė kiek nestebino, atsižvelgiant į jo kilmę. Osgaro tėvas buvo ne kas kitas, o pats garsusis Seras Emerikas Renartas.

Kaip Feirhelmo Rytinių vartų garnizono kapitonas, seras Renartas užsitarnavo tvirto, bet doro vado reputaciją. Jis buvo kilęs iš kilmingos šeimos, tačiau tai tikrai nepalengvino Osgaro padėties. Daugelis jo vadovaujamų karių buvo kilę iš prastuomenės ir amžiumi gerokai vyresni už jį. Jie matė  jaunąjį serą Renartą kaip privilegijuotą vaikpalaikį, kuris buvo paaukštintas tik dėl savo giminystės ryšių.

– Harperi! – Osgaras mostelėjo niurzgančiam kariui prieiti.

– Pats žinau savo vardą, – murmėdamas ir be jokio entuziazmo linktelėjo galva Harperis. Kaip veteranas jis nejautė jaunikliui nieko apart paniekos. Tačiau sero Renarto vienturtis sūnus dabar buvo jo seržantas ir Harperiui neliko nieko kito, kaip jam paklusti.

– Geras šunelis, – Harperiui išėjus iš rikiuotės jam pavymui sušnibždėjo Bleikas.

Per vyrų gretas nuvilnijo tylus kikenimas.

Harperis stabtelėjo, neapsispręsdamas kaip elgtis. Ar atsikirsti, o dar geriau, išmušti Bleikui dantis, ar visgi vykdyti vado įsakymą? Pastarasis sprendimas visgi atrodė protingesnis, tad, nurijęs kartėlį, Harperis lėtai nusliūkino link Osgaro, stovinčio už keliolikos metrų patrulio priešakyje. Jį guodė vienintelė mintis, kad visuomet galės pamokyti tą nepraustaburnį Bleiką vėliau.

– Kuo galiu padėti, pone? – prisiartinęs ir išsitiesęs žvaliai paklausė vado Harperis.

– O tu neskubėjai, Harperi, – tarstelėjo Osgaras, žvelgdamas kariui tiesiai į akis.

– Pone?

– Kitą kartą greičiau judink savo tingų užpakalį.

– Žinoma, pone! – atsakė Harperis, sunkiai tvardydamas grimasą.

– Noriu, kad judėtum priekin ir surastum Tatoną, – griežtai tarė Osgaras. – Jau temsta ir jis jau seniai turėjo parsirasti.

– Kodėl aš, pone? – Susiraukė Harperis. Jo išvargusios kojos maldavo poilsio, o ne dar vieno pasitrainiojimo po miškus. – Gal geriau siųskit Vaibertą? Jis daug jaunesnis ir trykšta energija. Visą dieną neužsičiaupia apie savo mergšę.

Prieš atsakydamas Osgaras giliai atsiduso. Vienas iš nedaugelio dalykų kurių jis negalėjo pakęsti buvo kario atsikalbinėjimas ir dvejojimas jo, kaip vado, sprendimais. Tokio elgesio toleravimas buvo silpnumo ženklas už kurį reikėjo griežtai bausti. Jaunuolis jau ruošėsi išsižioti ir apšaukti įžūlų išsišokėlį, tačiau prisiminė tėvo kadaise pasakytus žodžius: „tikrą pagarbą pelnysi per kartu išgyventus sunkumus, o ne per rykštę“.

– Nes esi labiau patyręs už jį ir rasi Tatoną greičiau? – tvirtai atsakė Osgaras, užtikrindamas, kad visi jį girdėtų. – Ir todėl, kad daviau tau įsakymą, Harperi. Ar tau tai nepatinka?

– Ne, pone. – Spręsdamas iš vado balso Harperis suprato kad bus geriau prikąsti liežuvį. – Tas niekam tikęs šunbezda. Tikriausiai kur nors miega....

Harperis nespėjo užbaigti sakinio. Netikėtai atskridusi strėlė perskrodė jo kaklą ir aptaškė Osgarą ryškiai raudonais purslais. Akimirką nei vienas iš jų nesuprato, kas vyksta. Tuomet Harperis garsiai atsikosėjo, springdamas savo paties krauju ir griebėsi už gerklės.

– Pasala! – Osgaras atsipeikėjo pirmesnis, čiupo Haperį už peties ir kone nusviedė jį į pakelę. Tuo tarpu aplink suzvimbė dar daugiau mirtį nešančių strėlių. Tik per plauką nei viena jų nekliudė, tačiau Osgarui vos spėjus iškelti skydą, keletas atsitrenkė į jo kietą paviršių.

– Kelkit skydus! – suriko Osgaras ir atsistojo priešais sužeistą karį, uždengdamas jį nuo pražūtingos krušos. Kitapus kelio augančiuose tankiuose krūmuose besislepiantys šauliai toliau beatodairiškai į juos pliekė.

Harperis sukniubo prie stataus pakelės šlaito. Žiopčiodamas jis gaudė orą, o tamsiai raudonas skystis čiurkšle veržėsi iš žaizdos kakle. Jo būklė sparčiai prastėjo.

Osgaras pažvelgė į tolėliau susibūrusius savo vyrus. Du iš jų jau gulėjo nukauti, o kiti slėpėsi nuo apšaudymo už savo skydų.

– Stokit į gynybinę liniją! – suriko kariams jaunasis vadas, bet apšaudymas liovėsi taip pat staiga kaip ir prasidėjo. Akimirkai aplink įsivyravo mirtina tyla. Tačiau tik akimirkai.

Laukite tęsinio.