Ji ir jos kova

Tuomet Harieta išgirdo tai ko mažiausiai tikėjosi‒tylų murkimą. Tai buvo storas katinas besitrinantis į merginos kojas. Mergina pakasė jam galvą. Šis tingiai klestelėjo šalia merginos ir dar garsiau užmurkė.
‒O jūs ir katiną čia turite? ‒ susižavėjusi paklausė mergina.
‒Šitas storulis įlipo į mūsų vežimą po vieno pasirodymo. Kai jį pastebėjome buvo pervėlu jį sugražinti. Tai ir liko, ‒ paaiškino barzdotasis artistas.
‒O kaip jį vadinate? ‒ pasidomėjo Harieta.
Tuomet vienos po kito pasipylė:
‒Pelenuku,
‒Kibuku,
‒Katinuku,
‒Na, mums vis dar nepavyko išrinkti jam vardo, ‒nusijuokė vienintelė moteris vežime, ‒bet viedėlto manau, kad katinui labiausiai tinka Kibukas.

Važiuojant vežimas šokčiojo ant nelygaus kelio. Arkliai kartais pasileisdavo greičiau, po to vėl sugrįždavo į žingsnį, kad pailsėtų. Taip tęsėsi kol galop sustojo.
‒Arkliai pavargo sustosime čia, ‒sušuko artistas nuo vadeliotojo kėdės.
Harieta pirmą vakarą praleido padedama artistams įvairiuose darbuose. Tad neliko laiko apklausti jaunuolį, tačiau šiaip ar taip jis miegojo. Proga pasitaikė kitą dieną išvykus iš nakvynės vietos. Visi buvo išsimiegoję, žvalūs. Harieta bemastydama kaip paklausti jaunuolio į jį įsispoksojo. Ir netyčia išsprūdo:
‒Miramijus.
Jaunuolis atsisuko.
‒Kažką sakei? ‒pasiteiravo.
Harieta rausdama papurtė galvą.
‒Ne, bet tu kažką sakei, ‒ Vėl tarė jaunuolis.
‒Ne, ‒ vėl užginčijo Harieta.
‒Sakyk, ‒neatstojo jaunuolis.
Mergina supratusi, kad neišsisuks atsakė:
‒Sakiau Miramijus, tai vardas.
‒Gražus vardas, man jis patinka, ‒paskendęs mintyse tarė jaunuolis.
‒Tai gal nori būti Miramijus? ‒su viltinga gaidele balse pasidomėjo mergina.
Jaunuolis nustebęs pažvelgė į Harietą ir lėtai atsakė:
‒Gerai.
Kelionė su artistais buvo smagi ir maloni. Tačiau ilgainiui Harieta ėmė nuobodžiauti. Šie žmonės daug stodavo kaimuose pasirodymams, todėl į priekį judėjo ne per greičiausiai. Ir kartą mergina sugalvojo.
‒Gal galėtum ir mane pamokyti ką ten išdarinėjai su tuo daiktu, ‒ paklausė Harieta rodydama į karda kabantį Miramijui prie šono.
‒Daiktą? ‒ paklausė sutrikės MIramijus, ‒ A, tai kardas.
‒ Tai kaip? ‒ nepamiršdama tikslo paklausė megina.
‒Na, galiu, ‒sutiko jis.
Pirmą kartą kai Harieta paėmė į rankas kardą, ši nusistebėjo kaip išvis įmanoma jį atkelti nuo žemės. Ką ir kalbėti apie mosavimą juo. Praėjus kelioms sekundėms kardas jau gulėjo ant žemės. Bet Harieta nenuleido rankų, ji ir toliau stengėsi. Ir ji tobulėjo.