Rašyk
Eilės (77876)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1205)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







PRIEŠ SEPTYNIS MĖNESIUS.

Buvo daugybė dalykų, kuriuos norėjau padaryti kitaip, tačiau padariau juos taip, kaip sugebėjau. Iš rūmų vieną gūdžią man pavyko pabėgti šiek tiek pakeitus savo išvaizdą - ilgus baltus plaukus pakeitus trumpais rudais, ryškiai rožines akis pakeitus tamsiai rudomis ir siauromis, o odos blyškumą pakeitus bronziniu atspalviu beveik niekas nepastebėjo, kaip išsmukau pro duris. Be savo baltos suknelės ir šydo ant veido atrodžiau kaip dar viena rūmų ragana. O joms, kitaip nei man, buvo leidžiama keliauti kur panorėjus. Jos, kitaip nei aš, buvo įgavusios karalienės pasitikėjimą. O aš visuomet buvau saugoma ir stebima. Tą lemtingą naktį ne taip intensyviai kaip visas kitas. Pagaliau atsirado proga apsivilkti pilkšvą suknelę ir rusvą mantiją, kurias buvau nugvelbusi prieš gerą mėnesį.

Nepaisant visko, ką man darė rūmuose, aš dar buvau pakankamai galinga, tad pakeisti savo išvaizdą man buvo visai nesunku. Sudėtingiau buvo išvaryti savo baimę, kad išeidama lauk niekam nesukelčiau įtarimo, nes net ir atrodydama kitaip fiziškai aš vis tiek elgiausi taip, kaip įprastai, mano veido išraiškos taip pat buvo vienodos. Bet ties tuo irgi dirbau jau keletą mėnesių. Pabėgimas buvo ilgas ir sudėtingas planas, kuriam aš nuoširdžiai ruošiausi, nes tai buvo vienintelis dalykas, dar palaikantis man gyvastį. Man buvo dvidešimt vieneri, o aš jau buvau tokia išeikvota, kad kažin ar likusi rūmuose būčiau sulaukusi trisdešimto gimtadienio.

Kelyje buvau jau šešiolika dienų ir gerokai atitolau nuo tos vietos, į kurią niekad nebenorėjau sugrįžti. Visą tą laiką praleidau keliaudama kuo toliau nuo ten, tai pėsčiomis, tai raita ant žirgo, tai išnuomotoje karietoje; kartais visai viena, kartais su vienu ar dvejais pakeleiviais, o dar rečiau su grupe keliaujančių vadinamųjų Adelanijos karalystės klajoklių - žmonių, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, kurie nuolat judėjo iš vienos Adelanijos vietovės į kitą.

Šešioliktos bėgimo dienos vakarą keliavau karietoje kartu su dviem vyrais - jie abu buvo prie sienos keliaujantys vampyrai - ir motina su dukra - abi buvo raganos ir ieškojo saugesnės vietos, nei karalystės centras, kur jų prigimtis ir rūšis nepritrauktų tiek dėmesio. Aš prisistačiau taip pat esanti ragana, visą gyvenimą praleidusi centre, o dabar užsimaniusi ramybės. Tai buvo beveik tiesa. Kelionė truko nuo pat ryto, bet mes persimetėme vos keletu žodžių. Karieta sustojo prie smuklės ir aš įdaviau vadeliotojui dešimt grašių už savo vietą.

Įėjau į smuklę. Ten buvo šilta ir visai nedaug atsidavė alkoholiu, prakaitu bei senu krauju. Ketinau čia išsinuomoti kambarį bent dviem naktims, nebent nesužinosiu to, ko man reikia, nors šiaip smuklės yra geriausia vieta nepavojingu būdu gauti informacijos. Priėjusi prie baro sumokėjau smuklės šeimininkui už dvi naktis į priekį ir jis nuvedė mane apžiūrėti manojo kambario. Jis buvo paprastas (viena lova, vienas stalčius, vienas langas) ir, dėkui deivėms, nepurvinas, tik oras kiek priplėkęs. Pasidėjau savo antrą rūbų pamainą ant lovos ir atidariau langą.

Tuomet, palikusi kambarį, grįžau į apačią ir užsisakiau vakarienę. Už viską mokėjau netikrais pinigais. Išeidama iš rūmų turėjau tris grašius, bet savo magijos dėka galėjau juos padauginti begalybę kartų. Dabar, kai nebuvo kitos išeities, taip ir dariau. Tad turėjau daug pinigų ir niekas man nieko negalėjo prikišti. Prisėdau prie stalo atokiau nuo kitų, nes vis dar vengiau žvilgsnių ir tikėjausi nepastebėta ką nors nugirsti, tačiau prie manęs staiga prisėjo du vyrai, su kuriais kartu važiavau karieta.

- Ar čia laisva? - paklausė vienas iš jų, paprastą rudą švarką ir priderintas, tačiau nudėvėtas kelnes vilkintis jaunas, nors ir barzdotas vyras. Jo akys buvo tamsios, bet švietė jaunyste, o jo kompanionas - taip pat nesenas šviesiaplaukis vyriškis - rankose nejaukiai gniaužė savo skrybėlę.

Linktelėjau ir stengiausi atrodyti draugiška. Jie man nepasirodė pavojingi. O aš savo išvaizda buvau panaši į paprastą mirtingą merginą. Gal raganą. Bet nieko labiau įtartino.

Jie atsisėdo abipus manęs ir vyras, kuris prabilo pirmasis, užsakė sau bei savo partneriui ugninės degtinės. Aš mandagiai atsisakiau, alkoholio man dabar mažiausiai reikėjo. Privalėjau išlikti rami ir susikaupusi. Lėtai valgiau, o vieną po kitos taureles lenkiantys vyrai niūriai žvalgėsi aplinkui.

- Aš Džo, - prisistatė rudaplaukis, tuomet parodė į savo draugą. - Čia Laris. Mes kartu.

Supratau, ką reiškia kartu ir jam daugiau aiškinti nebereikėjo.

- Mes abu esame žemesnieji vampyrai, - pridūrė pirmą kartą prabilęs jo pakeleivis.

Supratau ir tai, ką reiškė žemesnieji vampyrai. Tai vampyrai, kurių motinos yra raganos, vadinamieji negrynakraujai vampyrai, kuriuose magija nepasireiškė.

- Aš vardu Lėja. Ragana, - pasakiau jiems tą patį, ką sakiau ir karietoje, bet jie nepriekaištavo ir neprašė pasakyti daugiau.

Persimetėme keliomis mandagiomis frazėmis. Abu vyrai priešais mane vis girtėjo, tad galiausiai susierzinusi ir aš užsisakiau taurę vyno. Pasiūliau sumokėti ir už juos, kadangi žinojau, jog pinigų tikrai turėjau daugiau, nei jie. Vakaro pabaigoje prie mūsų prisijungė ir smuklės šeimininko dukra, kuri turbūt pamatė mane ir manė, jog pakliuvau į bėdą, o gal tiesiog manė, kad turiu daug pinigų, ir jei ji prie mūsų prisijungs, aš jų čia išleisiu dar daugiau. Jos suknelė buvo rusva, kiek vilkosi pažeme, tada apačioje jau buvo purvina. Merginos veidas buvo apvalus ir linksmas, o gėrimus nešančios rankos kiek kaulėtos. Jos vardas buvo Lorelė. O gal Laura. Po dviejų vyno taurių jau nebeprisiminiau. Ji vis žvalgėsi į abu mano kompanionus, turbūt irgi manydama, jog galės kurį sužvejoti. Ji matyt nesuprato, ką reiškia kartu.

- Ar girdėjote, kad iš rūmų dingo karalienės sancta Calipse? - paklausė Laura. Arba Lorelė.

Giliai įkvėpiau. Žinojau, kad ateis šiai temai laikas. Privalėjau išlikti budri.

Laris papurtė galvą.

- Ne, negirdėjom. Mes jau ilgai ant kojų.

Laura Lorelė pavartė akis.

- Tai va, ji dingo. Visa karališkoji kariuomenė dabar jos ieško. Žmonės sako, kad kažkas pagrobė...

Džo aiktelėjo.

- Negi Tamsusis?

Laris švelniai kumštelėjo jam į pašonę.

- Nepaistyk niekų, Džo.

Aš per ilgai išbuvau tyli.

- Kodėl ją kažkas turėtų grobti? - paklausiau. Labiau merginos.

Ji gūžtelėjo pečiais.

- Visi nori šventosios, miela Lėja. Įsivaizduok, ji turi tiek galios, kiek kelios pačios stipriausios karalystės raganos kartu sudėjus. Argi tu nenorėtum jos pagrobti ir panaudoti visą tą galią sau?

Žiūrėjau į ją ir svarsčiau.

- Nemanau, kad galėčiau taip išnaudoti kitą žmogų, - paprastai pasakiau.

Laura Lorelė vėl pasipurtė ir išlenkė stiklą degtinės.

- Na, o aš galėčiau. Vardan geresnio gyvenimo.

- O man jos gaila, - pridūrė Laris. - Jei šventąją tikrai pagrobė, tai ji tikriausiai labai išsigandusi. Kad ir kas tai padarė negali būti vedinas gerų kėslų...

Atsikrenkščiau.

- Galbūt ją suras ir išgelbės. Jei ji tikrai pagrobta.

Laris pritariamai linktelėjo.

- Taip, ji juk labai gerai atpažįstama... Balti plaukai, rožinės akys... Tiesiog neįmanoma nepastebėti...

Aš taip pat entuziastingai linktelėjau. Tikrai taip. Neįmanoma nepastebėti to, kas tau tiesiai prieš akis.

Džo:

- Jei aš teisus, ir tai Tamsusis ją pagrobė, tuomet jau niekas jos nesuras...

Laris:

- Kodėl?

Laura Lorelė vėl pabaleno akis.

- Todėl, kad ji Košmarų karalystėje. Niekas nežino, kur ta karalystė. Niekas nėra ten buvęs, o jei ir yra, tai gyvas negrįžo...

Džo:

- Girdėjau, kaip ten patekti... Reikia susirasti seniausią ąžuolą, apeiti septynis ratus ir...

Iš karto suklusau.

Laris:

- Tai pasakos vaikams, Džo. Niekad nėra pavykę to padaryti.

Aš iš karto juos pertraukiau:

- Ką ten sakei, Džo? Kaip patekti į Košmarų karalystę?

Džo pažvelgė į mane ir šelmiškai nusišypsojo.

- Kiek girdėjau, Košmarų karalystėn patenkama ne fiziškai, o dvasiškai...

- Reiškia tai neįmanoma, - nusižiovavo Laura arba Lorelė

- Palauk, palauk, - ranka į ją mostelėjo Džo. - Tam reikia didelės magiškos galios, o neįmanoma tik tam, kad jos neturi...

Lorelė:

- Reiškia, neįmanoma visiems.

Džo:

- Palauk, palauk. - Jis vėl atsisuko į mane. Jo apgirtusios rudos akys žibėjo smuklės patamsiuose. - Kad patektum į Košmarų karalystę reikia susirasti seniausią karalystėje ąžuolą, atsisėsti prie jo ir nugara atsiremti į jo kamieną. Tada užsimerkti. Ir... na, kaip toliau, nežinau. Nes niekas daugiau nepasakojo.

Žvelgiau jam į akis ir supratau, kad jis tikrai nieko daugiau nepasakys.

- Gal tada reikia panaudoti visą savo magiją? - paklausiau.

Džo palingavo galva.

- Na, aš to tikrai nežinau. Bet gal. Galbūt?

Laris nusijuokė apgirtusiu juoku.

- Negi tu nori į Košmarų karalystę? Ko ten? Kad Tamsusis negyvai nukankintų?

Aš nusišypsojau.

- Žinoma ne, aš tik šiaip klausiu. Man visuomet įdomios legendos, ypač apie neįmanomus dalykus.

O iš tiesų aš nebeturėjau kur dėtis. Galiu bėgti visą gyvenimą, kol galiausiai mane vis tiek suras ir, pasigrobę visą mano magiją, užmuš iš lėto. Arba rizikuoti mirti staigia ir ne tokia kančių kupina mirtimi su sąlyga, kad galbūt man daugiau niekad nebereikės slapstytis.

Nes niekas nėra patekęs į Košmarų karalystę ir net nežino, kur ji yra.
Niekas nėra patekęs į Košmarų karalystę ir net nežino, kur ji yra.

Nežinau, kodėl maniau, kad aš sugebėsiu. Ar dėl to, kad esu šventoji? Bet aš tokia ne vienintelė. Per amžių amžius buvo daugybė šventųjų. Tai, jog turiu milžinišką galią, dar neįrodo, kad man įmanoma tai, kas dar niekam niekada nepavyko.

Bet aš pabandysiu. Arba mirsiu bandydama. Tai vis tiek geriau nei tai, kas manęs laukia to neišmėginus.
2022-07-08 15:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-09 05:25
gogo
kombikormškai pašariška
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-08 15:25
zmogus_du
Filmo scenarijui gal ir sueitų. Bet. Turi būti veiksmo vieta kažkiek apipaišyta, tipo pro langą į mane žiūrėjo mėnulis ir man suspaudė širdį ar pan., ne vien veiksmas. Taip nesiskaito.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą