Pažintis

Joną, bent jau iš matymo, pažinojo visi miestelio gyventojai. Kas dieną vis tas pats  maršrutas: su pilnu maišu surinktų butelių per  miestelį  ir su tuščiu maišu atgal, į  kaimą.  Gal dėl to jį ir pravardžiavo Bonkiniu Jonu.
Nuo Bonkinio Jono trobelės iki miesto - ilgas kelias. Per tiltą, per mišką. Vasara ar speigas, lyja ar svilina saulė – nesvarbu.  Galva nuleista, pečiai pakumpę. Metų metais tos pačios per trumpos kelnių klešnės, švarkelio rankovės irgi.
Kartais atrodydavo, kad Bonkinis Jonas per daugybę metų pavirto į robotą.  Žingsniuodavo nesižvalgydamas. Jo žydros, tyros akys nenorėjo sutikti nė vieno svetimo žvilgsnio. Lyg bijodamas kuo apsikrėsti per miestiečių akis, žmogus, per tiek metų tapęs nepastebimu ir neįdomiu vietiniams, eidavo sparčiai, lyg turėdamas daug reikalų.
Būdavo, kad  paerzina vaikigaliai. Tada plati šypsena, be krūminių dantų, rodėsi nušviesdavo visą gatvę. Nepykdavo. Aukštaūgis kadaise, pasirodo, buvęs gražus vyras.
  Per dieną net keletą kartų eidavo į miestą ir atgal. Atrodė, kad jis į namus nė neužsuka. Tik prieina, ir vėl atgal. Kiek save pamenu, tiek pat  ir Bonkinį Joną.  Vis ta pačia tamsiai pilka beretė ant galvos ir švarkelis.  Vyras visada atsisakydavo, siūlantiems jį pavėžėti.  Nepriėmė žmonių gerumo. Matyt jau buvo juo pasisotinęs.
  Gal būt  šis žmogus kasdieninius 15 kilometrų po kelis kartus per dieną eina tam, kad mums, patogiai gyvenantiems, ir prasilenkiantiems su juo, suteiktų malonę: leistų  bent trumpam negalvoti apie save.
Kartą  pastebėjau Bonkinį  parduotuvėje. Jis jau buvo pridavęs butelius, bet kažko vis lūkuriavo, stovėdamas kitapus kasos, prie išėjimo iš parduotuvės. Stebėjo žmones. Jį domino perkantieji  cigaretes. Pamatęs tokį, Jonas  prieidavo ir klausdavo:
- Gal turi rūkyt?
Vieni pavaišindavo,  kiti vydavo vargšą šalin. Kaip tik tuo metu stovėjau eilėje prie kasos. Nupirkau pakelį cigarečių, padaviau.  Žmogus nustebo, padėkojo.
Sakau jam:
- Mes, Jonai, dabar su tavim  būsim pažįstami. - pasisakiau jam savo vardą ir dar pridūriau: - Kai  mieste susitiksim, tai tu su manim, Jonai, nuo šiol  sveikinkis. Ir aš su tavim sveikinsiuosi.
O jis man:
- Gerai, ponia. Vardo tai neatsiminsiu, bet iš snukio pažinsiu, - nusišypsojo savo magiška šypsena ir  išklypusio aulinio bato nosimi ant šaligatvio  nubrėžė nematomą lanką. Tokį platų, kiek tik jo kojos lankstumas leido.