nakties paukščiai: Hirohito

dzievas Vėlinas grūmojo baubų močiai Jadzei
perlų krantinę atliaubė tamsnakties Scilės žuvėdai
daugiagalviai kaklai įsisukę - - perlamutro blyškaus
kilo nuo saulės raudonos neprašomi migt nemigūnai
vaitojo niūnai jų ugniniai snapai lesė dirvą skardinę
vėlės jų kilo nuo žemės grubios ir atgal nebegrįžo
imperinės menės gūdžiai lopšinę trimitais praskelbė

- Hirohito! -  jie šaukė liūdėjo atgal nebegrįžę
- Hirohito! - jie tarė atitarė balsą myriop

šizo-afektiniai debesys gaubė atagaubė Vėlino grūmą
Jadzė močia liaubų suturėti nusprendė paliaubas
miriadai baubų lėkė šikšnių sparnais plunknų plukusių plūkt
blunkia’akiai skaidryn tuštumon kur skaidri tuštuma nebeplyti
plyti migla geltona krenkšli ten apkarsta širda
prašos mirt kuo greičiau nevalioja gyvent
ir tekiniai gyvybės neb’riedi.