Miškas, kaip sakoma, tai medžių jūra –
viršūnės viena šalia kitos lyg bangos iš viršaus
žiūrint, be jų yra
srovės giliau, charakterio aršaus
ir srovės krypčių minkštojo būdo,
minkštojo retsykiais,
tai lajos, kurių šešėliai snaudžia, vėjo gūsis, pabudo,
vėl užmigt neturėtų, ryte pasikeis
jų keliai į kryžkelių kryptį,
į ten pat ir dieną tekės,
krantai statyn ir statyn kils, ir nebus kur išlipti,
nužiūrėtam blogos akies,
gerosios nužiūrėtieji ir nepastebėtieji
mėgausis tuo metu sodais ir parkais
kitaip sakant – ežerais žalumos paletėje,
kol ateis metas ir chlorofilas perkais,
tai spygliuočiams nė motais,
nors, kaip žinia, spygliai byra, byra,
byra viskas laikais šarmotais.
Net ir geriantiems eliksyrą.