Sakmė apie ąžuolą

9. Paskutinis pavasaris

Tos nedidelės šakelės, kurios vasaromis dar žaliuodavo ir atkakliai laikėsi įsikibusios į kamieną, vis sunkiau ir sunkiau begalėdavo išsprogti. Daug medžio sulčių dabar sugeria vabalai ir grybai, o vasaromis išsausina saulėtų dienų vėjai. Trumpėja ir takai, kuriais sultys pakildavo į ąžuolo šakas. Juos užkišo grybų ir pelėsių šaknys, nuo medienos atšokdindama žievę, uždžiovino saulė... Po truputį pradeda apmirti ir dar žaliuojančių ataugų galūnes. Kai gyvybė užgęsta, jų plona žievelė greitai susproginėja, sutrupa ir nubyra. Jau daug kur baltuoja tokiu nudžiūvusių šakelių voratinklis. Tas džiūvulys vis apkerpa ir apkerpa žaliąjį medžio vainiką ir valkus gyvybės judėjimas — didžioji žemės jėga — po truputį virsta ramybe, nekaltu dūlėjimu, pinasi ir aidi skambiu ir trapiu išnykimo akordu.
Kaip ir kitais metais miško atkalnėje aušo pavasaris. Ir kai jau jis įsibėgėjo, kai pilnomis rieškutėmis žarstė po mišką žalumą, visokių žiedų atspalviais dažė atkalnes ir lygumas, miško tankumynuose ir laukuose dūko paukščiai, ieškojo ir kariavo dėl geresnės vietelės lizdui, kvietė pasidžiaugti pasauliu ir pavasariu vienas kitą, ąžuolo kelios stipresniosios šakelės dar praknabino savo pumpurus. Pasirodė saulėje rausvi ir gležni lapeliai. Iš žiedinių pumpurų, nors kiek ir vėlėliau, dar išsiskleidė žiedynų šluotelės. Kaip ir ankstesniais metais jos nuraudo ir nugelto pavasario auksu. O po to viskas sustojo ir apmirė, užgeso visiems laikams. Į vasarą pumpurai visai sudžiūvo ir vėjai, kaip kokius pūkus, jų sausas liekanas išnešiojo ir išbarstė po mišką.
Šaknims dar atrodė, kad ir tas pavasaris bus toks, kaip ir kiti. O kai atšilo orai, šaknų traukiamoms sultims nebebuvo kur dėtis — saulės pakaitinti nutrūko paskutiniai vandens takai. Šaknys dar traukė drėgmę, siurbė iš žemės vandenį, ieškojo pabudusio pumpuro, bet nutrūkę takai viską sustabdė. Po tuo užsistovėjusiu vandeniu pradėjo tilžti dar likusios gyvos šaknelės ir greitai visai apmirė. Vietoje traukiamo vandens į šaknelių vidų pradėjo skverbtis mažieji žemės gyvūnai ir maitintis čia dar likusiomis maisto medžiagomis. Šaknelės pradėjo pūti ir visai suiro…
Praeis dar keletas metų ir visos ąžuolo šakos po truputį nupliks, nubirs nuo jų žievė. Paskui laiko ir paukščių knibinėjamas nusilups ir visas kamienas. Baltai ruda ąžuolo mediena skeryčiosis žalio, į vakarus kylančio kalno pagairėje. Kelioliką metų kietas ąžuolo kamienas, tarsi bažnyčios bokštas, baltu, nusmailintu aštrumu kyšos iš žalia gyvybe apklėstos žemės. Ir viską, ką medis per daug metų iš dangaus ir žemės buvo paėmęs į savo glėbį, jiems ir sugrąžins...