Rašyk
Eilės (77875)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1205)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







KAS TAS NUOTYKIS
 

      Ir vėl visą naktį lijo. Lijo ir lijo. Net pradėjo varvėti Veronikos senos varnalėšos stogas ir jai teko truputį pasislinkti į šoną.  Bet kai karvytė nubudo, pilki debesys jau sklaidėsi, jų vietą užėmė balti lengvučiai debesėliai, o pro tarpus vis drąsiau rodėsi saulės spinduliai.
  „Vėl bus graži diena. Skrisiu pas Alių. Bet juk pas ežiuką skrisčiau ir negražią dieną”- pagalvojo sau Veronika.
    Veronika kaip visuomet užsiropštė ant aukšto jau brandaus kraujažolės žiedyno ir, tyliai pakalbinusi savo vėjelį, pakilo. Ji smalsiai dairėsi ir į kairę, ir į dešinę. Ir aukštyn į saulę ir debesis, ir žemyn į savo vešlią pievą.
  -Oi, koks nuotykis, koks nuotykis! Kas ką tik nutiko! – visai greta išgirdo karvytė. Tai trys praskrendantys drugeliai kopūstinukai linksmai krykštavo.
  -Nuotykis? Kur buvo nuotykis? Koks nuotykis? – norėjo ką nors daugiau užklausti Veronika, bet nuskrisdami drugeliai tik greituoju šūktelėjo:
    -Nuotykis – juk mes ką tik išsiritome! Oho, kaip mes išsiritome! Mes tokie vieninteliai!
  Ir daugiau nieko nepaaiškinę Veronikai, kopūstinukai nuskrido.
  Veronika dar net nespėjo apmąstyti drugelių žodžių, kai išgirdo dviejų nepažįstamų kiškiukų pokalbį:
  -Eisim šiandien nuotykių ieškot, - pilkąjį kišiuką kalbino jo baltakaklis brolis.
  -Reik skubėt, kad tik mama nepastebėtų. O tai bus kaip vakar – parsives namo pamačius, kas mes dingom ir tada jau prasidės kiti nuotykiai.
  -Ei, kiškiukai, kur jūs skubate? Pasakykit, kokių čia nuotykių visi randa? Gal ir mane priimsit į draugiją  - kartu paieškotume, - užkalbino pilkuosius brolius Veronika.
  Kiškiukai tik nepatikliai susižvalgė ir nuskuodė pirmyn, tyliai burbtelėję:
  -Turbūt išdavikė, dar viską mamai papasakos, - nuskrisdama išgirdo karvytė.
  Dabar jau karvytė Veronika visai susirūpino – visi turi kažkokius nuotykius. Arba jų ieško, jeigu tų nuotykių neturi – o ji nieko nežino. Ji niekad nematė jokio nuotykio. Gal jis labai mažas, todėl jo nepastebėjo? O gal kaip tik – didžiulis? Įdomu, kokios jis spalvos? O gal jis skanus?
  Veronika taip įtemptai galvojo, taip galvojo, kad net nepastebėjo prieky styrančio nudžiūvusio žilvičio ir visu kūnu į jį atsitrenkė. Tik bumbt, šlumšt – ir tiesiai į balą, atsiradusią po naktinio lietaus. Ojėj, Veronikai dar niekad nebuvo taip nutikę. Vanduo, pasirodo, buvo šaltas ir labai šlapias – tikrai šlapesnis už lietų. Karvytė bandė atsistoti, bet ji buvo mažutė ir savo trumpomis kojelėmis nepasiekė dugno. Veronika ne juokais išsigando ir iš išgąsčio  pradėjo greitai greitai judinti kojeles, uodegą ir net ausis. Būtų galėjus – turbūt ir ragais mojuotų. Ir ką gi – Veronika pradėjo plaukti. Pradžioje lėtai kapanojosi vietoje bet labai greitai raguotoji pamatė, kad sparčiai iriasi link kranto. Ir Veronikai patiko plaukti! Vietoj to, kad irtųsi prie kranto, ji apsisuko ir pradėjo plaukioti ratu, greitai išmoko vartytis vandenyje ir, džiugiai šūkaudama “Ei hei hei”, mėgavosi vasariškomis maudynėmis. Bet, pasirodo, vanduo tikrai labai šlapias ir šaltas ir sušąlusiai  karvytei teko lipti į krantą – šildytis saulytėje. Nespėjus apdžiūti iki galo, Veronika pakilo ir nuskrido pas Alių. Skristi sekėsi kiek sunkiau, o nuo uodegos galo kapsėjo vanduo – kap kap kap. Skruzdės žolėje kėlė galvas, ir stebėjosi – kaip čia taip, lyja iš giedro dangaus.
    Alių Veronika rado šalia jo kiečio.
  -Aliau Aliau! Kiek aš visko tau papasakot noriu!
  -Pirmiausia, sveika, Veronika, - nusišypsojo Alius.
  -Žinoma – labas labas. Aš taip skubėjau pasidalinti naujienomis, kad su tavim pasisveikinau jau skrisdama – mintyse. O gal tu, ežiuk, žinai kas yra  nuotykis? Visi jų ieško, randa, džiaugiasi. O kiškučiai net iš namų pabėgo paskui tuos nuotykius. O aš niekad nesu jų sutikusi. Ir neragavusi, ir neuosčiusi. O tu kada nors matei nuotykį?
  -Žinai, Veronika, nuotykis turi nutikti. Štai ima ir kada nors staiga nutinka. O kartais būna, kad vis nutinka ir nutinka. Vieni nuotykiai – nespėji skaičiuoti.
  - Sakai, nutinka? O jeigu visą naktį lijo – tai buvo nuotykis? O kad saulė šviečia – nuotykis?
  -Nemanau, Veronika. Tai ne nuotykiai – tai lietinga naktis ir saulėta diena.
  -Gaila. Reikės paieškot drugelių ir paklausinėti jų ko nors daugiau. Geriau, Aliau, aš tau papasakosiu, kaip  išmokau sraidyti baloje. Buvo labai linksma, tik šiek tiek šalta.
  Ir karvytė papasakojo, kaip ji šlumštelėjo į balą, kaip judino judino kojeles ir  net išmoko vartytis vandenyje
  -Veronika! Juk tu ne baloje skraidei, o išmokai plaukti ir patyrei patį tikriausią nuotykį!  Ir pavojigą, ir kartu linksmą. Patikėk, tau labai pasisekė. Juk tu labai laiminga skraidanti karvytė.
  Veronika sėdėjo žolėje ir šypsojosi – taip, ji labai laiminga karvytė. Ji turi patį geriausią ežiuką Alių. Ji patyrė  pavojingą ir labai linksmą nuotykį, išmoko plaukti, o dabar su ežiuku stebės rainą musę ramunėje ir ilsins savo raguotą galvelę – kad joje būtų švaru švaru.
    -O žinai, Veronika, koks pats didžiausias tavo gyvenimo nuotykis?
    -Koks?
    - Jis nutiko tą stebuklingą naktį, kai tu palikai Nėmulį ir atskridai į Žemę...
Ilsėkimės.
    Temo, kilo Mėnulis. O už jo kilo ir Nėmulis, tik jo niekas nematė. O pievoje prie didelio kiečio  gulėjo nedidukas ežiukas ir labai maža oranžinė karvytė. Jie tyliai žiūrėjo į rainą musę ramunėje, kuri prieš miegą ropinėjo kairėn ir dešinėn, aukštyn ir žemyn. Ir vėl kairėn ir dešinėn. Ir vis garsiau griežė žiogai, pranešdami apie vasaros vidurį.
2022-06-21 18:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-21 18:20
Kormilecaitė
Suklydau - 7-ta dalis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą