Birželio vidurys, ugnis krosnelėj,
taigi, ne vasara, falsifikatas,
dejuodama ugniakure pliauska tas
mintispatvirtina, jos profesionaliai
vaidybai gest prilygsta... gesto
toks nuovargis priešpaskutinėje sekundėj
dėl dėmesio nusekusio, paskundei
mane, kad sąžinėj neliktų nesuėsto
likučio... kokio nors likučio,
tuo tarpu akys valgo tamsiai pilką kičą
žemųjų kamuolinių nelaiku čia,
gal nelaiku, tačiau ir ne netyčia,
pakibusių virš durų šalia lango,
birželio vidurys visur aplinkui
iki vidaus ribų ribas tik lanko,
kas ir būdinga šalčiui keliauninkui.