Tamsos apsupta. Vienuoliktas skyrius.

Bandau išsilaisvinti iš manęs supančiojusių geležinių blogio gniaužtų, bet viskas veltui. Jo akys veria mane kiaurai ir žinau, jog kad ir ką daryčiau, jis manęs nepaleis. Jis trukteli mane į save, bet šiaip ne taip nukreipiu į jį savo rankas ir mano delnuose pasirodo šviesa.

- Net negalvok apie tai, - grėsmingai sušnabžda jis, o akys svaido žaibus mano pusėn. - Manęs nenugalėsi.

Su siaubu stebiu, kaip iš jo rankų sklindantys tamsos tumulai praryja mano šviesą ir man daugiau nebepavyksta išgauti nė spindulio. Jis tvirčiau suima mano riešus ir stumteli mane į priekį, kambario durys pačios nuo tamsumos galios atsidaro ir mes išeiname į koridorių. Mildred kūnas lieka gulėti savo kraujo baloje.

- Ką su manimi darysi? - tyliai klausiu, nors neatpažįstu savo balso, bet jame negirdėti baimės. Bent jau tikiuosi, kad jis jos negirdi.

- Ką galėsiu, - paprastai atsako. Nesuprantu, ką tai reiškia. Jo balsas tamsus, visai kaip jo galios, ir aš imu svarstyti, kaip galėjau būti tokia kvaila ir anksčiau to nepastebėti.

Galvoju apie tai, kaip nemokšiškai pasidaviau jo apžavams. Ir kaip už tai per amžių amžius nenusipelnysiu atleidimo.

Jis šiurkščiai veda mane koridoriumi tolyn, prie rūmų išėjimo ir atrodo, kad visai nejaučia mano pasipriešinimo. Sargybinio uniforma jam netinka. Visai netinka.

Staiga jis sustoja ir aš sustoju kartu. Jis tyliai ištaria:

- Nuleisk rankas, Fojis, kol dar neparodžiau, kaip jomis naudotis. - Jo balse girdėti grasinimas, bet tai ne visai grasinimas. Draugiškas įspėjimas.

Girdėdama savo širdies plakimą ausyse, pasuku galvą ir staiga labai aiškiai suvokiu, kad mano veido nedengia šydas. Norisi pasislėpti. Už mūsų stovintis aukštas juodu apsiaustu vilkintis žmogus pamažu nuleidžia rankas. Tada nusismaukia gobtuvą, pasimato trumpi auksiniai plaukai, rusva oda ir tvirtas stuomuo. Žmogus įsižiūri tai į mane, tai į Tamsųjį.

- Šūdas, maniau, kad tu vienas iš jų ir bandai ją išgabenti, - Fojis mosteli galvą į mane ir ima eiti prie mūsų. Atsistoja prie Tamsiojo šono, o jis, ir toliau tempdamas mane su savimi, eina prie rūmų durų. Tada palenkia galvą ir pasižiūri į mane. - O tu atrodai siaubingai. Kas nutiko?

- Nekalbėk su ja, - sako Tamsusis. - Ji tavęs nepažįsta.

Fojis dar pasižiūri į mane ir kilsteli antakius, bet aš tegaliu atsakyti baimės ir šoko kupinu žvilgsniu. Žinau tik tai, kad baisiai susimoviau. Ir dabar mirsiu.

- Kas dar čia yra? - klausia Tamsusis.

- Meivė ir Rianonas . Mes išsiskyrėme kažkur kieme. Nežinau, kur jie. Bet kalės čia nėra. Jau tikrinau.

- Žinau, - atsako Tamsusis. Mums priėjus galines rūmų duris jis ištiesia ranką ir jos atšoka nuo vyrių. Mes lauke. - Ji sužinojo planą. Ir pabėgo.
Jis sustoja. Lauke šalta ir tamsu. Bet keistai tylu. Čia nesimato kovos.

- Turėtume jų palaukti, - tariau Tamsusis.

- Nėra laiko, - sako Fojis. - Turime ją, mums reikia grįžti. Jie patys susiras kelią.

Tamsusis pažvelgia į Fojis ir linkteli. Tada pasuka galvą į mane ir prisitraukia mano kūną prie savo krūtinės. Nuo jo radijuojanti tamsa apsvaigina man galvą. Ir tada ji mane praryja.

Jaučiuosi skęstanti.

O tada nebe.

Iš pradžių nieko nematau, vien tamsą, tuomet po kelių sekundžių įžiūriu link mūsų bėgančios figūros kontūrus ir pamažu iš tamsos išskiriu melsvus, pilkšvus ir violetinius atspalvius. Atrodo, kad stovime prie milžiniškų geležinių vartų. Jie iš lėto atsidaro, o kai pažvelgiu po kojomis, matau purpurinę liniją. Bėgančio žmogaus figūra priešais vis artėja prie mūsų, matau, kaip grėsmingai jis it ginklus į mus nukreipęs savo rankas, lyg būtų pasirengęs atakai.

Kai jis jau visai prie pat mūsų, pamatau, kad tai tamsiaodis vyras, vilkintis lasivai krintančius juodus rūbus. Jo tamsiai rudų akių žvilgsnis švyti purpurinių atšvaitų šviesoje. Jis pažvelgia į Tamsųjį, tuomet į mane, tada į Fojis ir įtampa iš jo veido pranyksta.

- Ak, tai jūs, - iškvepia jis. Jam už nugaros matau atbėgant dar vieną figūrą. - Maniau, kad atsivedėt nepageidaujamų svečių. - Jis nužvelgia Tamsųjį nuo galvos iki kojų ir suraukia nosį. - Fu, šita apranga tau visai netinka. Atrodai kaip paprastas mirtingasis. Kuris visai neturi skonio.

Girdžiu Fojis juoką. Man pašiurpsta oda.

- Skaitai mano mintis, - sako.

Tamsiaodis pažvelgia į mane ir sunkiai atsidūsta. Jis žengia žinsgnį prie manęs. Aš bandau atsitraukti, bet atsitrenkiu į Fojis. Vyras mane apkabina ir sušnabžda į ausį, kol aš paniškai bandau išsivaduoti. Skaičiuoju, kiek žmonių šiąnakt jau liečiau. Per daug. Gerokai per daug. Visa tai taip neteisinga.

- Maniau, kad tave praradome, - šnabžda man į ausį vyras. Tuomet pajuntu, kaip kažkas šiurkščiai jį atitraukia nuo manęs.

- Neliesk jos, Dimianai, - sako Tamsusis. - Ji tavęs neprisimena.

Diminianas netikėdamas pažvelgia į mane, o aš bandau dar toliau nuo jo atsitraukti. Jaučiu, kad drebu visu kūnu, kai iš juodųjų rūmų, kurie yra prie pat tvoros, prie mūsų ateina dar viena figūra. Tai liaunas juodaplaukis, vilkintis mėnuliais ir žvaigždėmis išdabintą mantiją ir ausyse segintis ilgus sidabrinius auskarus. Vėliau pastebiu ir daugiau sidabrinių papuošalų. Jo akys tamsios ir įkypos, o oda šviesi.

- Ilgai užtrukote, - tyliai sako jis. Jo balsas tylus ir melodiškas. - Kur Meivė su Rianonu?

- Grįš vėliau, - atsako Tamsusis ir vėl sugriebia mano ranką. - Eime į vidų.

Beveik akimirksniu atsiduriame juoduosiuose rūmuose. Kambarys, į kurį patenku, atrodo panašus į svetainę, bet jis taip menkai apšviestas, kad nesu tuo įsitikinusi. Matau sofų, stalų, kėdžių kontūrus.

Čia taip tamsu. Man darosi silpna.

Košmarų karalystė.

- Kaip laikosi vaikai, Hezra? - liaunojo vyro paklausia Tamsusis.

Vyro, pavadinto Hezra, veide atsiranda nepaaiškinamo liūdesio išraiška.

- Mergaitė neišgyveno. Ji buvo per silpna, kai ją čia atvedei. Dariau viską, ką galėjau, bet... - Vyras pažvelgia į mane ir jo skausmas persiduoda man. - Man labai gaila... Tu tikriausiai nori pamatyti berniuką...

- Nieko ji nepamatys, - nukerta Tamsusis. Jis vis dar laiko sugniaužęs mano ranką, o žvilgsnis, kuriuo mane perveria, verčia pašiurpti odą.

- Nužudei tą mergaitę... - negalėdama tuo patikėti sušnabždu. - Tu pabaisa...

Tamsiojo veidas net nesudreba.

- Aš jos nežudžiau. Tavo mieloji karalienė tai padarė. Būtum jai išdavusi juos abu, jei nebūčiau tavęs sulaikęs.

Netikiu nė vienu jo žodžiu. Tuomet Tamsusis staigiai mane paleidžia. Dimianas ir Fojis sėdi prie stalo ir įdėmiai stebi mane. Aš traukiuosi atatupsta, kol nugara pajuntu sieną.

- Tai tu tikrai mūsų neprisimeni, Kalipse? - klausia Dimianas. Aš nieko neatsakau. Fojis pavarto akis.

- Aišku, kad ji neprisimena, juk tau jau sakė, - priekaištingai sako Fojis. Tada klausia Tamsiojo, - Ar išbandei bent vieną iš savo metodų?
Tamsusis stovi nusisukęs į langą. Pro jį akies krašteliu pastebiu, kad manęs labai aukštai pilyje.

- Išbandžiau viską. Niekas nepadėjo.

Fojis kilsteli antakius.

- Galiu lažintis, kad to vieno dalyko dar neišbandei, - sako.

Tamsusis atsigręžia ir grėsmingai nužvelgia Fojis. Girdžiu Dimianą aiktelint.

- Ji tam dar nepasirengusi, - taria jis.

Jaučiu į save įsmeigtą Hezros žvilgsnį. Vis labiau susigūžiu į save, bandydama nuo jų apsisaugoti.

- Man ji atrodo visai sveika. Atgauti prisiminimai gal dar labiau padėtų.

Tamsusis lėtai atsigręžia į mane ir ilgą akimirką tiesiog tiriamai žvelgia kiaurai per mane savo juodomis akimis. Mano baimė tokia didelė, kad jos jau nesugebu justi. Aš jau nebesu aš. Tik kūnas. Tik kažkas, iš ko jie nieko neišgaus. Kad ir kaip norėtų.

- Kalipse, ateik pas mane, - sako Tamsusis. Jo balsas akimirką daug švelnesnis ir per daug skausmingai primena Deimono balsą. Bet tai ne Deimono balsas. Deimono niekada nebuvo. Tik aš buvau per daug kvaila ir tuo patikėjau.

Nepasijudinu iš vietos. Nė neketinu klausyti jo nurodymų. Stoviu it prikalta prie sienos, tik staiga pajuntu, kaip tamsos galia mane per prievartą išjudinu ir aš imu ne savo noru artėti prie Tamsiojo. Jo akys nė akimirkai nepalieka manųjų.

Mes abu paliekame kambarį, kuriame lieka visi kiti. Koridorius dar tamsesnis, nes čia beveik nėra jokios šviesos. Tamsusis eina priekyje manęs, o aš, kad ir kaip nenorėdama, seku iš paskos. Netrukus patenkame į kitą kambarį. Patamsyje įžvelgiu lovos, dar vieno židinio kontūrus, eidama į kambario vidurį užkliūvu tikriausiai už stalo. Visa patalpa ilaminuota purpurinių atšvaitų. Šiaip ne taip prieinu ir pažvelgiu pro langą, bet už jo tepamatau vien tamsą. Atsisuku į Tamsųjį, jusdama skausmingai plakančią savo širdį. Jis mosteli ranka ir jo sargybinio uniformą pakeičia visiškai juoda apranga. Tamsusis vis artinasi prie manęs. Lėtai. Grėsmingai.

- Tu man tai padarei, - šnabždu. - Tu sumaišei man protą, atėmei atmintį...

Jo veidas išlieka akmeninis.

- Ne aš, - tyliai taria. - O tu pati tai sau padarei.

Jis stovi prie pat manęs, jo veidas virš manojo, jo krūtinė beveik liečiasi su mano. Ištiesiu rankas ir įremiu jas jam į krūtinę. Bet nieko neįvyksta. Jei sugebėčiau, galėčiau iškristi pro langą. Tik dar šiek tiek... Bandau atidaryti langą, tačiau jis neatsidaro.

- Net negalvok apie tai, - dar kartą, tik tyliau sako Tamsusis.

Jis sugriebia mane už pečių, jo juodos akys patamsyje žiba kaip prigesę žiburiai. Bandau išsisukti iš jo rankų, bet nepavyksta. Mane supykina, kai jis pasilenkia prie manęs.

- Prašau, ne... - maldauju.

Gal man tik pasivaidena, tačiau jo akyse pasirodo begalinis skausmas.
Jis palinksta; jo lūpos prie pat mano mano ausies.

- Privalau pabandyti, - sušnabžda jis.

Tada pajuntu veriantį skausmą kakle, jaučiu, kaip jo aštrūs iltiniai dantys įsminga man į odą.

Ir staiga viskas pasidaro aišku. Aš ir vėl esu aš. Aš esu tai, kas buvo prieš tai. Prisimenu. Tai gražūs, nuostabūs prisiminimai. Mylimi žmonės. Ūmai viskas turi prasmę. Mane apsupta tamsa, bet ji maloni, paguodžianti ir jauki. Joje aš esu saugi.

Maždaug tą akimirką prarandu sąmonę ir susmunku Tamsiojo glėbyje.