Dvi tylos kitų tylų apsuptyje

Buvo dvi tylos, viena paprasta,
kita spengianti tolybe klampia.
Pirmoji – tarp dviejų žvilgsnių brasta,
antroji buvo užaugus kampe.

Viena buvo aksominė. Su pūkeliu.
Savo stovėsena teigė – tuojau,
po akimirkų kelių,
antroji gūžėsi, tarsi rodė – tavęs bijau.

Neužilgo pradėjo rinktis kitos. Čia,
pasirodo, vyko tylų karnavalas,
o ten, manyje, liko vieta tuščia,
kuri ligi šiol pati nuo savęs valos.

Paskui tai – kaip viskas visados –
pasibaigė. Prasidėjo laukimas kol kas
nors į ką nors kuo nors kažkaip suduos
ir pamaitins klausas pilkas.