Tamsos apsupta. Aštuntas skyrius.

Nors man iš pradžių ir atrodo, kad niekas mano baimių ir nerimo nepriima kaip fakto, galbūt mano, kad mane ištikęs potrauminis stresas ar tiesiog visų įvykių sukelta paranoja, bet apsauga, kaip ir buvo sakiusi karalienė, labai suintensyvėja. Nors prieš tai maniau, kad ir Deimonas nelabai manimi tiki ir gal net iš tiesų nieko nematė, bet pastarosiomis dienomis jis man atrodo daug nervingesnis ir beveik visuomet įsitempęs žvalgosi į visas puses, lyg grėsmė galėtų užklupti iš bet kurios pusės. Naktimis už sienos girdžiu jį neramiai vaikščiojant po savo kambarį, žingsniuojant iš vieno galo į kitą. O aš po to vieno karto daugiau nepastebiu nieko įtartino, nors baimė ir nerimas mano širdies vis tiek neapleidžia.

Man daugiau daugiau beveik nebeleidžiama išeiti į lauką, todėl dažniausiai savo magiją treniruoju kokiame nors nenaudojamame rūmų kabinete kartu su Deimonu arba muzikos kambaryje kartu su Mildred, kuri irgi dabar visuomet atrodo labai sunerimusi bei irgi nuolatos lyg kažko labai bijodama žvalgosi sau per petį. Man net keista dėl tokio visų rūmų sujudimo ir susijaudinimo. Kartais man net kyla nežinia iš kur atsiradusios mintys - galbūt visi žino ką nors daugiau, nei man sako? Galbūt visi nuo manęs slepia tai, koks išties pavojus man kilęs, kad aš per daug nesijaudinčiau ir kad nuo to tik dar labiau nepasilpnėtų mano magija?

Vieną rytą pačiame mano meditacijos įkarštyje mano miegamojo durys atsidaro ir pro jas įeina karalienė. Nustebusi atsisuku ir atsistoju iš sėdimos pozicijos. Karalienė atrodo labai pavargusi, išbalusi, jai po akimis boluoja juodi maišeliai, jos veido išraiška niūri.

- Jūsų didenybe, ar viskas gerai? - šiek tiek išsigandusi klausiu.
Karalienė liūdnai nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

- Mieloji, kai kas nutiko... Man reikės tavo magijos... Reikia, kad man padėtum...

Vieną akimirką netikėdama savo ausimis tiesiog spoksau į ją.

- Bet, jūsų didenybe, jūs juk žinote, kad mano magija...

Matau, kaip karalienė stipriai užsimerkia ir vėl atsimerkia. Tai ji daro skausmingai lėtai.

- Žinau, bet tu esi mano vienintelė viltis, Kalipse. Reikia, kad padėtum man surasti kelis labai svarbius žmones. Turiu įtarimų, kad juos pasigrobė Tamsusis, bet tikiuosi, kad tau pavyks bent aptikti jų pėdsakų...

Sunkiai nuryju seiles. Kažkas giliai mano širdyje man sako, kad man nieko nepavyks padaryti. Bet nedrįstu ginčytis. Tik linkteliu, pasiimu savo baltą šydą ir nuseku paskui karalienę. Lauke jau stovi viena dviem žirgais varoma karieta, be karietos dar pabalnoti keturi žirgai su geriausiais karalienės sargybiniais. Vienas iš jų - Deimonas. Mūsų žvilgsniai akimirką susiduria. Jo veidas neįskaitomas. Tada aš įlipu į karietą. Karalienė atsisėda priešais mane ir man baisu matyti, kokia ji susijaudinusi ir išbąlusi.

- Važiuosime iš rūmų teritorijos, - karietai riedant aiškina man karalienė. - Tie žmonės dingo iš vieno miško, kuris labai aiškiai buvo paveiktas tamsiųjų jėgų. Neprašyčiau tavęs jų surasti, jei tai nebūtų labai svarbu, mieloji Kalipse...

Noriu jai pasakyti, kad kažin ar sugebėsiu jai kuo nors padėti. Bet nesugebu to padaryti. Vietoje to pažadu:

- Taip, jūsų didenybe, aš pasistengsiu.

Miškas, prie kurio sustoja mūsų karieta, atrodo lyg būtų išdegęs. Medžiai be lapų, pajuodą ir apanglėję, visa miško paklotė padengta pilkšvais pelenais. Einu į priekį per mišką, bet jaučiu, kaip man už nugaros eina karalienė su penkiais sargybiniais. Tokius dalykus turiu daryti viena. Bet žinau, kad viskas dėl saugumo. Jaučiu vibruojančias tamsumas. Jaučiu, jog tai, kas čia nutiko, nebuvo atsitiktinumas. Sustoju, pajutusi stiprią galią sau po kojomis. Esu apsupta tamsių šakų, kurios atrodo kaip išblukę ir susilieję šešėliai. Žinau, kad dabar geriausias laikas, o čia geriausia vieta pradėti. Bet kažkodėl delsiu. Atsisuku ir pažvelgiu į už manęs stovinčių žmonių pusę. Mano akys pačios nevalingai susiranda Deimoną, kuri stovi šalia mane nervingai stebinčios karalienės. Deimono akys tuščios. Svarstau, ar jis supranta, kas čia vyksta. Ar jis kada nors yra matęs į mirties vietą atėjusį šventąjį, besitengiantį panaikinti tos vietos blogį. Abejoju.

Nusisuku ir vėl žvelgiu į juodą mišką priešais save. Lėtai atsiklaupiu ant kelių ir nusiimu šydą. Įbedu abu savo delnus į žemės pelenus. Ir užsimerkiu. Mane apsupa tamsa. Girdžiu stiprų vėją, bet jis ne čia, ne šiame miške, jis mano galvoje. Oda jaučiu ugnie karštis, bet pati ugnis manęs nedegina. Nes ji irgi ne čia. Prieš akis man sušmėžuoja vaikiškos akys, plaukai, mažos rankos ir neįprasta jų aura. Matau, kaip jie įžengia į čia atsivėrusią tamsos bedugnę. Ir pranyksta joje amžinai.

Aiktelėjusi atsimerkiu ir atitraukiu rankas nuo žemės degėsių. Sunkiai alsuodama šiaip ne taip atsisuku į karalienę. Mano akys išsiplėtusios ir pilnos ką tik patirto šoko.

- Negi yra dar šventųjų? - netikėdama paklausiu. - Tai juos Tamsusis ir pagrobė?

Matau, kaip dar labiau pabąla karalienės veidas. Jos balsas tylesnis už negyvų šakų šnarėjimą.

- Ką tu matei, Kalipse?

Nesugebėdama atsakyti nieko rišlaus pažvelgiu į šalia karalienės stovintį Deimoną ir matau, kaip iš baimės išsiplečia jo akys, o lūpos kietai susispaudžia į tiesią liniją. Karalienė žengia žingsnį į priekį link manęs, bet staiga į jos krūtinę trenkiasi šešėlis ir karalienė griūva ant nugaros. Trys šalia jos buvę sargybiniai išsitraukia kardus, bet šešėliai ima plūsti ir juos. Aš stengiuosi sutelkti visas savo jėgas ir pagaliau mano rankose pasirodo šviesa. Keletas spindulių trenkiasi į vieną iš šešėlių ir jis išsisklaido, bet tik akimirkai, nes tuoj pat jo vietą užima kitas. Tuomet jaučiu, kaip tas šešėlis, ta tamsa vis artėja manęs link ir aš imu trauktis atatupsta, vis giliau į mišką.

Staiga pajuntu kažkieno tvirtas rankas sau ant liemens. Pasuku galvą ir pamatau Deimono veidą prie pat savo. Jis tvirčiau mane apkabina ir ima tempti į priešingą pusę.

- Ne, mes negalime jų palikti... - bandau sakyti, tačiau mano sargas mane nutraukia.

- Mes negalime delsti ir rizikuoti tavo gyvybe, - piktai ištaria pro sukąstus dantis.

- Bet karalienė...

- Karalienei viskas bus gerai. Ji pati gali savimi pasirūpinti. Truputis šešėlių dar nieko nepražudė.

Noriu jam paprieštarauti, bet mes jai atsidūrę prie karietos. Trys iš keturių žirgų pasibaidė ir pabėgo, turbūt išsigandę šešėlių, liko tik vienas. Karieta suniokota taip, lyg į ją būtų trenkęs žaibas. Deimonas trumpam mane paleidžia ir už vadelių paima vienintelį likusį žirgą. Tuomet padeda man ant jo užlipti, o pats užlipa į priekį ir suima vadeles. Paragina žirgą ir jis ima joti į visai priešingą pusę, negu yra karalienės rūmai.

- Kur mes jojame? - drebančiu balsu paklausiu. Tik dabar suvokiu, kad virpu visu kūnu. Tvirčiau įsikimbu į Deimoną, bijodama nukristi nuo žirgo.

- Ten, kur saugu, - paprastai atsako jis.

Nors ir neaišku, kur saugu.

Jojame labai ilgai ir aš net pradedu manyti, jog Deimonas pats nežino, kur yra ta saugi vieta, kur mes galėtume sustoti ir likti. Reikėjo grįžti į rūmus. Tačiau dabar jau per vėlu. Bet aš nepratusi taip ilgai joti ant žirgo ir po kelių valandų man ima skaudėti visą kūną.

- Kada mes pagaliau sustosime? - tyliai paklausiu pastebėjusi, kad lauke vis labiau temsta. Nors ir bijau sustoti nepažįstamoje vietoje, joti visą naktį man atrodo nepakeliama. Jau dabar atrodo, kad tuoj nukrisiu.
Jaučiu, kaip Deimonas atsidūsta.

- Jau tuoj, - sako.

Jojame dar geras dešimt minučių, kol pasiekiame įkypą proskyną. Saulė jau seniai nusileidusi. Sudrebu nuo nakties vėsos, kai Deimonas sustabdo arklį, nulipa nuo, o tada padeda nulipti ir man. Jis nusivelka savo sargybinio uniformos švarką ir uždeda jį man ant pečių. Keista, bet esu jau taip pripratusi prie jo prisilietimų, kad manyje net nebeliko to balso, kuris nuolat sako, kaip visa tai neteisinga.

- Palauk čia, gerai? - paprašo Deimonas, o aš linkteliu. Jis išeina į mišką ir grįžta po geros minutės su šakų krūvą. Padeda šakas į proskynos vidurį. Ir vienu paprastu rankos judesiu uždega jas.

- Oho, - nejučia ištariu. Deimonas klausiamai pažvelgia į mane. - Dar nemačiau, kaip... valdai stichiją, - paaiškinu.

Mano sargas tik gūžteli pečiais.

- Eik prie ugnies. Aš pastatysiu palapinę.

Išpūčiu akis.

- Turi palapinę? - klausiu.

Jis tik šypteli puse lūpų.

- Aš viskam pasiruošęs. Kažkodėl žinojau, jog tai geruoju nesibaigs.
Prieinu prie ugnies ir ištiesiu rankas, bandydama sušilti. Stebiu, kaip Deimonas stato palapinę.

- Tamsusis paėmė kelis šventuosius. Jis juos surado ir pagrobė. O aš net nepajutau, - kalbu. - Net nesugebėjau jo sustabdyti.

Deimonas pažvelgia į mane. Jo žvilgsnis neįskaitomas.

- Gaila vaikų, - tepasako jis, o balsas neišduoda jokios emocijos.
Spoksau į ugnį.

- Bet aš nesakiau, kad jie vaikai, - tariu. Deimonas prieina prie manęs ir įdėmiai įsižiūri man į veidą. - Ar tau kažką sakė karalienė?

Deimonas linkteli.

- Ji man viską sako.

Pakeliu į jį akis ir tai, kaip jo juodame žvilgsnyje atsispindi laužo liepsnos, užgniaužia man kvapą. Jo veidas prie pat manojo.

- Tu negali visų išgelbėti, - taria man Deimonas. Kažko ieško mano akyse. Nežinia ko. Iš jo susierzinusio veido suprantu, kad neranda. - Niekada negalėsi.

- Bet galiu pabandyti, - sumurmu.

Deimonas giliai atsidūsta.

Ir tada mane pabučiuoja.