Ligoninė. Ketvirtas Skyrius

Kento gatvė
20: 01

– Linda, pasitrauk nuo nelemto lango, – suspausdamas kumštį burbtelėjo žmonai Denis Mensonas. – Nekvailiok. Jie tave pastebės!
– Dabar jų ten daugiau. – Linda dirstelėjo laukan pro užuolaidos kraštelį. – Matau bent septynis. Jie tiesiog stovi. Kažkas turi juos stebėti ir žinoti, kas vyksta....
– Linda, daugiau nekartosiu! – Denis buvo beprarandąs kantrybę. – Pakako, kad tas idiotas Džefersonas savo triukšmu pritraukė viso rajono dėmesį. Ir tu dabar elgiesi lygiai taip pat. Traukis nuo lango!
Jis turėjo omenyje jų kaimyną Džefersoną, prieš kelias valandas su ginklu bandžiusį ištrūkti iš savo apgulto namo. Bandymas nepavyko ir dabar apgraužti nelaimėlio palaikai drybsojo kelio viduryje kaip perspėjimas kitiems.
– Denai, atstok nuo jos, – tarstelėjo vyras, stovintis prie virtuvės kriauklės ir pripylė stiklinę vandens. – Kas nors pageidauja? – paklausė jis prieš ją ištuštindamas.
Tai buvo Maiklas Vyveris.
– Šiam košmarui reikia kai ko stipresnio už vandenį, – burbtelėjo Denis, be paliovos kinkuodamas kairę koją. Jis buvo akivaizdžiai susierzinęs ir net nebandė to slėpti. Tada nužvelgė erdvią svetainę, tapusią prieglauda aštuoniems baimės apimtiems žmonėms ir paklausė. – Tai kas dabar?
– Pirmiausia, apsiramink, Denai. – Vieno iš kaimynų nervai nebeišlaikė. Džeremis Fosteris buvo aukštaūgis vyras. Jis garsėjo ramiu, tvirtu charakteriu ir sugebėjimu tvardytis, bet nepernešė nepaliaujamo burbėjimo ir skundų. O Denis būtent taip ir elgėsi. – Tu per daug triukšmauji, be paliovos dejuodamas ir skųsdamasis ir, tiesą sakant, man tai jau įgriso.
– Nejaugi? – Denis pašoko, spoksodamas į Džeremį. – Ir koks gi tai tavo sumautas reikalas, dički?
– Abu atvėskit, – prabilo šeštą dešimtį perkopęs vyriškis vardu Dynas. Jis lėtai pakilo nuo savo kėdės, kad kalbant iš aukščiau, jo balsas padarytų didesnį įspūdį tiek Džeremiui tiek Deniui. – Tai būtų gera pradžia.
Maiklas atsidėkodamas linktelėjo Dynui už įsikišimą. Jis, kaip ir daugelis,  gerbė šį malonų vyriškį, gyvenantį už keturių ar penkių namų toje pačioje gatvėje. Daugelis gerbė jo amžių, o bendraamžiams tiesiog nekildavo noro veltis į ginčus. Jo išvaizda tarytum bylojo „Dynas šaunuolis. “
To pakako, kad Džeremis su Deniu grįžtų į savo vietas, vis dar žaibuodami vienas į kitą.
– Linda, prašau, prisėsk prie mūsų, – Maiklo žmona Emili kreipėsi į Lindą ir pasiūlė jai šalia savęs tuščią kėdę.
– Kodėl jie niekur neina? Ką mes dabar darysim? – Linda pagaliau paliko užuolaidas ramybėje ir atsisėdo. Kaip ir jos vyras bei visi kiti, ji siaubingai nerimavo. 
– Ką nors sugalvosim. – Maiklas labai stengėsi kalbėti ramiai. Tačiau jų pasirinkimas buvo ribotas. Būti įkalintiems namuose ir apsuptiems daugybės pamišėlių, be priemonių ir ginklų, neteikė daug optimizmo. Rajone pratrūkus smurtui, bėgantiems kaimynams jų namai tapo prieglauda. Maiklas džiaugėsi galėdamas padėti, tačiau įtampa ir stresas pradėjo veikti ir jį patį.
– Žvangindami ginklais iš čia tikrai neištrūksim, – kupinas sarkazmo ištarė Denis, prisimindamas nevykusį Džefersono bandymą.
– Tikrai, kad ne. – Maiklas linktelėjo ir patikrino savo revolverį. – Šešios kulkos. – Jis žvilgtelėjo į Bradlį ir Marša Šo, sėdinčius kitapus svetainės. Bradlis savo rankose laikė šratinį šautuvą.
– Turiu dešimt šovinių, – tarstelėjo jis nepaklaustas.
– Mažokai. – Papurtė galvą Denis.
– Visi per radiją girdėjom šerifą. – Nužvelgė visus Linda. – Jis patarė trauktis į ligoninę.
– Ką? Su tais padarais lauke ir sutemus? – Denis pažvelgė į žmoną, tarytum ji būtų pamišusi. – Tikriausiai juokauji?
– Ir kaip ilgai, tavo manymu, mes čia išbūsim? – atšovė Linda. Susierzinusi, ji vėl atsistojo ir grįžo prie lango.
– Atsižvelgiant į aplinkybes, turėtume likti čia ir laukti pagalbos, – prabilo Maiklas. – Turim užtektinai maisto ir vandens kelioms dienoms. Bet svarbu laikytis tylos ir nekibti vienas kitam į gerklę.
Aplink nušnarėjo pritariantys murmesiai, bet Maiklas jau abejojo, kad pavyks tai įgyvendinti.
Staiga kažkur lauke nuaidėjo šūvis. Tada suriko moteris. Maiklas, Denis ir Emili pašoko ir nubėgo prie lango. Būdama arčiausiai, Linda, žinoma, suskubo pirmoji. Užuolaidos sergėtojos vaidmuo jai puikiai tiko, tačiau ji atitraukė uždangą daugiau nei reikėjo.
– Tai Prestonai! – Ji žvilgtelėjo per tarpelį. – Jie bando bėgti!
– Užtrauk užuolaidas, moterie! – Denis truktelėjo užuolaidą atgal, palikdamas tik mažą tarpelį. Gatvėje jis pastebėjo vyrą, jo žmoną ir jų paauglį sūnų, bėgančius nuo persekiotojų grupės. Pyteris Prestonas nusitaikė į artimiausią padarą ir šovė. Kulka perskrodė sutvėrimo krūtinę, bet šis tik susvyravo ir rėžėsi į Pyterį. Nuo smūgio abu nugriuvo priešais jo klykiančią žmoną ir verkiantį sūnų. Keikdamasis Pyteris suriko jiems liepdamas bėgti. Tuo tarpu supuolė likę persekiotojai nepalikdami jam jokių šansų. Keletas padarų griebė jo dvejojančią žmoną ir parvertė ją žemėn, kandžiodami ir draskydami.
– Bėk, Saimonai! – spėjo sušukti berniuko mama prieš tai, kai vienas iš gyvių išplėšė jai gerklę ir susigrūdo sau į burną. Šoko apimtas vaikas pakluso ir nulėkė tiesiai link Maiklo ir Emilės vienaaukščio namo. Jis spėjo pastebėti Denį prieš šiam užtraukiant užuolaidą. Užsiėmusi jo tėvų dorojimu, išbadėjusi minia nekreipė dėmesio į Saimoną, kol jis nepasiekė verandos.
– Įleiskit mane! – Pradėjo kumščiais belsti į duris Saimonas. – Aš jus mačiau! Prašau, įleiskit! – Jo riksmas netruko patraukti dėmesį. Keliolika infekuotųjų atsistojo ir puolė paskui jį. Durys atsidarė ir kažkieno ranka įtraukė Saimoną vidun prieš pat pirmam gyviui rėžiantis į jas.
– Ką tu darai!? – užsipuolė Lindą Denis, jai užtrenkiant duris. Po akimirkos pasigirdo įnirtingas beldimas.
– Jis tik vaikas, tu, beširdis asile! – Linda pastūmė savo vyrą atgal. – Jis ką tik neteko savo tėvų!
– O dabar tie padarai mus pastebėjo! – Atsargumas Deniui jau buvo nė motais. Juolab, kad vis gausėjanti minia dabar bandė įsiveržti vidun pasiimti savo nemokamos vakarienės ir triukšmas lauke tik augo.
– Turim bėgti! – Maiklas griebė Emilės ranką. – Greičiau! Per galinį kiemą! – Jam nereikėjo kartoti, nes visi jau buvo ant kojų.
Buvo akivaizdu, kad girgždančios ir virpančios lauko durys ilgam užpuolikų nesulaikys. Staiga sudužo lango stiklas ir aštrios šukės suplėšė užtrauktas užuolaidas. Sutvėrimai pasiekė virtuvės langą ir plonas stiklas neatlaikė spaudimo.
– Greičiau! – Maiklas paragino Emilę skubėti link stiklinių terasos durų, tuo tarpu kai pirmasis infekuotasis įsiropštė pro langą vidun. Vyras, vilkintis siuntų tarnybos uniformą, į šukes susipjaustė rankas, kojas ir veidą, bet jam tai nerūpėjo. Stenėdamas ir kriokdamas jis vėl pašoko ant kojų.
Netardamas nė žodžio, Bradlis žengė prieš kitus, nutaikė savo šautuvą į siuntų išvežiotoją ir nuspaudė gaiduką. Nugriaudėjo kurtinantis triukšmas. Kulka sudraskė užpuoliko kaklą ir nutaškė sienas bei užuolaidas tamsiai raudonai, prieš lavonui nukrentant ant grindų.
– Bėkit prie tvoros ir šokit kitapus! – Maiklas parodė į komposto konteinerį. – Štai ten! Mes juo sulaikysim!
– Kaip suprasti? – Stabtelėjo Emili ir pažvelgė į savo vyrą. 
– Emile, prašau, nesiginčyk ir bėk. Aš tuoj prisijungsiu, – ištarė Maiklas kaip įmanydamas švelniau. Tuo tarpu antrasis padaras įvirto vidun ir, peršokęs per lavoną, puolė. Bradlis vėl nuspaudė gaiduką ir užpuolikas išsitiesė vidury kambario.
Denis, Linda, Saimonas ir Džeremis jau bėgo kiemo viduriu kai lauko durys nebeatlaikė ir rėkiančių monstrų gauja įsiveržė į namą. Kiti kabarojosi per langą, krisdami ir trypdami vienas kitą.
– Bėk, Marša! – Bradlis pažvelgė į savo žmoną, stovinčią jam už nugaros.
– Aš tavęs nepaliksiu, senas kvaily! – Ji atsisakė paklusti.
Bradlis neturėjo laiko bartis. Jis vėl nuspaudė gaiduką kaip tik tą akimirką, kai pusnuogė sužalota moteris taikėsi jį sugriebti. Šūvis nusviedė ją atgal į minią, suteikdamas jiems kelias papildomas akimirkas.
– Dėl dievo meilės, bėk! – Maiklas neteko kantrybės ir išstūmė Emilę per duris.
– Saugokis! – suriko ji. Maiklas suspėjo laiku iššauti ir sutvėrimas negyvas griuvo jam po kojomis.
– Daryk kaip liepiu! – Maiklas sušuko atsisukęs į Emilę.
– Prašau, paklausyk jo. – Dynas pagriebė Emilės ranką ir patraukė ją laukan. Galiausiai ji pakluso. Maiklas linktelėjo kaimynui, nusitaikė ir dar kartą iššovė. Tuo tarpu jaunas vyras sukruvinta palaidine išvengė Bradlio kulkos ir suleido dantis jam į kairį petį.
– Tu, niekše! – sustugo Bradlis, atstūmė skriaudiką ir ištaškė jam smegenis.
– Turim nešdintis! – Maiklas paleido dar du šūvius į artimiausius užpuolikus, tačiau vis daugiau jų veržėsi į namo vidų. Dar vienas infekuotasis įsirėžė į Bradlį, priremdamas jį prie sienos. Padaras jau taikėsi įsikniaubti Bradliui į gerklę, kai staiga sunki kėdė trenkė jam į galvą. Tai Marša atskubėjo savo vyrui į pagalbą.
– Palik jį ramybėje, išgama! –sušuko ji, vėl iškeldama kėdę.
– Abu laukan! – Bradlis griebė Maršą už peties ir išsviedė į kiemą, tuomet prišoko prie Maiklo ir padarė tą patį. – Vesk ją iš čia! – ištarė jis prieš uždarymas duris.
– Ne! Bradli! – Marša pašoko ir metėsi prie namo. – Savanaudi šunsnuki! Nepalik manęs!
– Jam nebepadėsim, Marša! – Maiklas susitaikė su neišvengiama Bradlio žūtimi. – Viskas baigta! Turim bėgti! – ištarė jis, tempdamas Maršą šalin. Tuomet abu nuskubėjo per nepjautą žolę tolyn nuo namo ir nuo Bradlio šauksmų, pakvaišusiai miniai draskant jį į skutus. 

Laukite tęsinio