ar tu tas kanibalas?

Ištiesiu savo mėgstamiausią pirštą prie jo burnos, labiau prie sučiauptų lūpų, už kurių slepiasi tuzinas, gal daugiau, mažyčių smailių dantų. Visada jį, vos palaikiusi, atitraukdavau. Vengdavau akistatos su smailiais juodaakio ašmenimis. Šįkart, trumpai pagalvojusi, nusprendžiau, kad nebeverta bėgti nuo likimo. Bus kas bus. Netrukus paėmė toks vaikiškas juokas, nes nieko nebuvo.
Jau kelis pastaruosius savo gyvenimo metus kaupiu atsakymus. Laukiu, kada bus užduoti klausimai. Įsivaizduoju, kaip į juos sąmojingai atsakau, nes, žinoma, tam aš ruošiausi. Bet juokinga, ar ne, labai retai, kada jų sulaukiu. Atsakymų mano tuščioje, žvaigždžių svajonių, sudilusių rudeninių žodžių, nesurimuotų eilių, pilnoje galvoje, vis daugėja sulig nauja diena. 
Bet juokinga, ar ne, vieno klausimo turimam, ilgai nešiotam, ir kruopščiai paruoštam atsakymui, aš sulaukiau. Iš Tavęs. Na, nevisai tokio klausimo, kokio laukiau, bet atsakymas tas pats.
Atsakykit man, mielieji ponai ir ponios, bei kiti žmogiškieji organizmai, koks jūsų nemėgstamiausias pirštas? Kokio piršto jums nereikia? Nebandykit meluoti, visi turim bent po vieną,, papildomą“. Aš visad maniau, kad žmonės turi per daug pirštų, kam jų tiek?
Man asmeniškai, gyvenimo kokybę drastiškai mažina dešinės rankos mažiausiasis pirštas. Jokių funkcijų jam negaliu surasti, kai pradedu galvoti. Manau, tai manasis,, papildomas“.
Kartais, tie atsakymai, pradeda galinėtis su manimi. Jiems aš tik baltas gana apglamžytas popieriūkštis, skirtas taškytis, sklaidytis ir niokoti sveiką protą. Būtent tai jie ir daro. Ir tada aš nebeiškenčiu. Sustoju, atsisuku į Tave ir klausiu:,, Koks tavo nemėgstamiausias pirštas? Kokio piršto tau visai nereikia? Nebandyk meluoti, visi turim bent po vieną,, papildomą“.
Tada nesulaukusi atsakymo apsisuku, pagauta perdėto smalsumo išgąsčio, lyg vaikas, pagautas boružėlių fobijos, ir nurūkstu į mėgstamiausią vietą savo galvoje. Ten tyliai diskutuoju su savo mėgstamiausiu pirštu, ir vis užklausiu savęs, velniai rautų man tie pirštai? Vien bėdos ir galvos skausmai per juos.
Štai kaip vis dažniau ir dažniau imu ir kišu juos prie burnų, pilnų aštrių dantų, kurių veiksmų aš nuspėti negaliu. Štai kaip vis dažniau, nesulauksi staigaus skausmo, aš džiaugsmą ir palengvėjimą į liūdesį keičiu. Nuvylė, nuvils ir dar kart. Ir taip tol, kol kažkas nukąs tą nelemtą mažąjį dešiniosios rankos pirštą ir suteiks man ilgai lauktą išganymą nuo pirštų pertekliaus, vienos ir baisiausių pasaulio nuodėmių. Gal jums niekas taip ir nepasakys, tai pasakysiu aš, kad čia ir yra ta viena gimtoji nuodėmė, su kuria gimstame visi, tik,, papildomi“ pirštai skirtingi. Atrask ir Tu savąjį, jei išganymo meldi. O tada, daryki ką sugalvojęs.