Alkis. Cecilija (2)

Karlo nebuvo jo įprastoje vietoje. Pastarąsias dienas sėdėjęs ant primontuojamų knygų spintos kopėtėlių, šiandien jis apleido savo stebėjimo postą.

Atsidusau. Nežinau kiek laiko truko ši katatoniška būsena, bet ėmiau ilgėtis voro. Greičiausiai buvau sukrėsta ir pasiilgusi kiekvienos gyvos būtybės, su kuria teko praleisti ilgiau nei penkias minutes, o galbūt - galutinai išsikrausčiau iš proto.

Kažkodėl pastarasis variantas skambėjo daug logiškiau.

Dienos slinko vienodai - su nesibaigiančiomis ašaromis ir tuščiu žvilgsniu į nieką. Retkarčiais pradėdavau monologą su Karlu apie hobius ir knygas, kurias jis privalėtų perskaityti. O Elena, savo ruožtu, vis užsukdavo nešina raminančiomis arbatomis, kuriomis dosniai dalinausi su klozetu.

Atsisėdus, kaktą išpylė karštai šaltas prakaitas, perštėjo išsausėjusias lūpas, ne mažiau išdžiūvusi buvo ir gerklė. Rodos, jei būčiau bandžiusi ištarti bent žodį, garsas būtų nutrūkęs staiga, kaip seno smuiko stygos.

Pasukusi vonios link įjungiau šviesą. Ryškios lempos badė prie prieblandos pripratusias akis, atsukusi vandens čiaupą, ėmiau godžiai gerti. Patenkinusi visus gyvybę palaikančius poreikius, grįžau atgal į lovą, virtusią agonijos guoliu.

- Panele Cecilija?

Prisiekiu, ši moteris savo poilsio kambarį iškeitė į miegojimą prie mano durų.

- Aš miegu.

- Atleiskite, nenorėjau pažadinti, bet ponia Lidija norėtų jus matyti valgomajame.

- Kiek valandų?

- Aštuonios ryto. Už pusvalandžio bus patiekti pusryčiai. - pravėrusi duris patikslino Elena.

- Pranešk Jai, kad nenoriu.

- Ponia perspėjo, kad tai svarbu.

Žvilgtelėjau į tuščią Karlo vietą.

- Aš pagalvosiu. - išlemenau.

Galvos linktelėjimu pritarusi Elena išėjo.
***

Mano išėjimas iš kambario Elenos akyse prilygo nacionalinei šventei. Išvydusi mane persirengusią ir susišukavusią, ji plačiai nusišypsojo.

Nusileidusi laiptais žemyn, trumpam stabtelėjau prie plačių terasos durų. Stiprus lietus pliekė jų stiklus, juntama vėsuma šiurpino pliką rankų odą. Oras, kaip šis, buvo įprastas Rytų Anglijai, tačiau ne gegužės mėnesiui.

- Arbata atvės, Ce-cilija. - vos įžengus man į valgomąjį, caktelėjusi liežuviu papriekaištavo motina.

Įprastoje tėčio vietoje patogiai įsitaisius, ruošėsi pusryčiauti šių namų ponia. Prisėdus į vieną iš kėdžių, mano dėmesį sukaustė nepadoriai baltas jos kostiumėlis.

- Cecilija, aš kalbuosi su tavimi?

- Ką? - nukreipiau žvilgsnį į jos nepriekaištingai padažytą veidą, kuris mane dar labiau stebino - nei vienos naujos raukšlės ar juodų paakių, kurie bylotų apie prarastą vyrą ar nemiegotas naktis. Rodos, motina liūdėjo labiau dėl vėstančios arbatos, nei šeimą sukrėtusios nelaimės.

- Manau, kad visam šitam gedului atėjo galas. - kalbėjo toliau. - laikas grįžti į normalų gyvenimą. - rankose laikytą bandelę pradėjo plėšyti į mažus gabalėlius. - Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. - atsainiai tarusi įsidėjo kąsnelį tarp preciziškai padažytų lūpų. - Gerk arbatą.

Iki pat paauglystės stengiausi pateisinti jos atsidavimą darbui, kol vieną kartą, visiškai atsitiktinai, nugirdau pokalbį telefonu: „Labai tavęs pasiilgau, sūneli. Myliu tave, greit pasimatysim. Bučkiai“ - Nežinau kas tuomet mane labiau įžeidė - tai, jog turiu slaptą brolį, ar kad ji garsiai pripažino mylinti kitą vaiką. Paklausus, ką ji pavadino savo sūnumi, motiną išvydau kitomis spalvomis. Skaudžiai sugriebusį mane už rankos, įsakė, kad nebandyčiau prasitarti niekam, nes kitu atveju ji prisiekė - išsiųs mane į Italiją su visam ir apie pasimatymą su tėčiu galėsiu tik pasvajoti.

Yra dalykų, kurių žmonės bijo, bet yra ir tai, ko privalome bijoti. Lidija Moretti buvo mano viso pasaulio siaubas.

Tikiu, kad mano ir motinos ryšys nutrūko tada, kai gimdymo namuose perkirpo mus jungusią bambagyslę. Ji sąmoningai nenorėjo manęs, o aš jutau motiniškos meilės alkį.

- Skambinau į tavo universitetą. - atsikrenkštusi pradėjo šnekėti. - Papasakojau jiems viską. Kodėl tau teko taip staiga grįžti į Angliją. Tie italai... gan sunku buvo juos įkalbėti, kad tu galėtum pasilikti čia visai vasarai. Be abejonės, turėjau paaukoti nemažą pinigų sumą, bet tu nesijaudink, mieloji, rudenį galėsi tęsti savo studijas, o iki semestro pabaigos tau reikės tik keletą kartų prisijungti kompiuteriu prie paskaitų. - išspaudusi dalykišką šypseną, siurbtelėjo kavos. - Gerai?

- Aš maniau, kad su Italija viskas baigta. Man ten nepatiko. - sausai atsakiau.

- Tavo tėvas būtų norėjęs, kad baigtumei. O ir prisimink, kodėl buvai išsiųsta mokytis į užsienį... Viskas tik dėl tavo gerovės, mieloji. Ar klystu?

- Ne. - mechaniškai atsakiau.

Viskas vardan mano saugumo, viskas, kad išvengti viešumos. Tėtis nuolat kartojo - viešo asmens gyvenimas yra lyg neturėjimas jokio gyvenimo. Laikui bėgant teko su tuo susitaikyti. Vien dėl šios priežasties, neprisirišdavau prie žmonių greitai. O ir draugystės ilgumas visada priklausė nuo to, kiek ilgai laiko praleisdavau su draugais.

- Dar kai kas, apie ką norėjau su tavimi pasikalbėti.

- Taip?

- Už keletos savaičių, holdinge bus rengiamas pobūvis, o ta proga būtų gražu jei ir tu dalyvautum. Tik keletai minučių. Dėl žurnalistų gali būti rami - be mano sutikimo jie neišspausdins nei vienos nuotraukos. - nenuleisdama akių motina kalbėjo toliau. - Tau tereikės šypsotis, palaikyti pokalbius. Šis renginys bus pirmas ir paskutinis, kuriame pasirodai po tėvo laidotuvių. Nors tu ir nesupranti, bet holdingui tai svarbu. - pusės lūpų šypsniu užbaigė savo tiradą.

Nepajutau, kaip sviestinis peilis atsidūrė mano rankose. Jei motina būtų tarusi bent dar vieną žodį, būčiau šokusi per stalą ir praplatinusi jos šypseną dvigubai.

Pradedu manyti, kad ne aš praradau sveiką protą, o motina. Nuo stipriai suspausto įrankio pabalo krumpliai.

Motinai atsikrenkštus, pasukau galvą jos pusėn. Iš rūgščios jos veido išraiškos, suprantau, kad ji laukia mano komentaro.

- Tavo suknelę pristatys kitą savaitę. - po pauzės tarė ir žvilgtelėjusi į rankinį laikrodį, ėmė stotis. - Jei kils klausimų, perduok juos Elenai.

Jai išėjus keletą akimirkų sėdėjau spoksodama į nieką. Greičiausiai tą patį matė ir Karlas. Visus tuos kartus kol buvo mano kambaryje, jis matė nieką, o kai vaizdas jam galiausiai pabodo - patraukė savais keliais.

Atsistojau taip greitai, kad net apvirto kėdė. Šaižus, dūžtančio stiklo garsas nuaidėjo per valgomąjį. Iki šiol delne spaustą peilį paleidau į priešais esantį langą, o kartu su juo išskriejo mano nuolankumas ir baimė motinai.