Apie kristalus ir jų chemiją

Kaip pats įsivaizduoju, fenomenas prasidėjo vieną gražią vasaros dieną. Saulė ryškiai švietė tiesiai virš galvos ir beveik neprojektavo šešėlio žmogaus, kuris tą dieną išėjo pasivaikščiot po savo sodybos pievą. Turėjo būt daug pienių tokiu oru, visa geltona pienių jūra, bet šis žmogus augino ant tos pievos daug karvių, kurios visas ko gero suvalgė. Bet labai gražu ir be pienių, pagalvojo jis.
  Šis žmogus buvo trisdešimt septynių metų amžiaus. Truputėlį žemas, bet ne per daug pastebimai. Reliatyviai kalbant tai buvo laimingas žmogus, gyvenimas tvarkoj, šeima, veikla, pakeliamas kiekis problemų. Jis buvo ramus ir paprastai vaikščiojo taip pat ramiai ir lėtai. Jis kas rytą eidavo po tas pievas pasivaikščiot. Bet šį ryt jis vaikščiojo ne taip ramiai, eisena greitesnė, kas penktas žingsnis vis už kažkur užkliūdavo, jo veidas buvo išbalęs, paakiai pajuodę, mintys nevaldomos, chaotiškos ir nesusijusios viena su kita, kai kurios kartojosi po dešimt kartų iš eilės. Nepabaigus rato aplink savo teritoriją jį ištiko epilepsijos priepuolis. Kiekvienas jo raumuo pradėjo nevaldomai traukinėtis.
  Įvykio vietos nelabai buvo galima matyti, dėl vaizdą užstojančių ir kamufliažuojančių karvių. Jis iškentėjo tokioj būsenoj dešimt minučių ir dar valandą gulėjo, kartais krupteldamas, kaip ištiktas komos. Tada, lyg niekur nieko, jis atsikėlė, apsišluostė ir nukreipė savo žvilgsnį į dienos senumo karvės išmatas. Šis žmogus paėmė slyvos dydžio jų gabaliuką, parsinešė į kiemą ir padėjo jį lauke saulės akivaizdoj truputėli dar padžiūti. Saulei nusileidus, jis nusinešė tą gabaliuką į pavėsinę ir padėjo ant medinės lentelės. Tada paėmė plaktuką ir sukalė jam tryliką kartų. Tai išgirdusi atėjo jo žmona ir pamatė, ką jos vyras veikia.
  - Ką tu čia darai!? – Suriko ji su pasišlykštėjimu.
  - Moterie, atnešk mano mikroskopą ir kitus matavimo reikmenis iš mano darbo kambario! – Su išsipūtusiom akim atsakė jis skubiai, neatsisukdamas.
  - Durnas gal tu? Ką tu su tuo šūdu ketini veikt?
  - Nesiginčyk bliat, daryk ką liepiu! – atsisukęs sušuko jis ne savu balsu.
  Ji nutilo ir pradėjo lėtais ir mažais žingsneliais trauktis atbulomis. Savo vyro veide ji pamatė nė karto gyvenime nematytą veido išraišką. Išraišką pilną ugnies, pilną neapsakomai stiprios energijos, astronominės skalės užsibrėžimo, absoliutaus apsėdimo išraišką. Ji pradėjo trauktis, nes kartu pamatė ir pavojų, kurį tokios būsenos žmogus gali kelti. Ji pamatė tai, ko joks mirtingasis neturėtų pamatyti. Jos vyras kvėpavo labai retai, labai giliai ir labai garsiai. Jis negalėjo atplėšti savo akių nuo tuščio taško begalinėje erdvėje. Atrodytų, lyg jis matė kartu ir absoliučiai viską savo periferiniame lauke ir gal net, savo šeštuoju pojučių šiek tiek už jo, bet kartu ir absoliučiai nieko. Atrodytų, lyg panorėjęs, galėtų visą visatos eigą sustabdyti.
  Ji suprato, kad bus daug neįtariau, jei tiesiog suvaidins, kad eina daryt kas liepiama. Taip ir padarė, nusisuko ir ramiai nuėjo, tada skubiai pakėlė savo vaikus ir su jais pro galines duris nubėgo pas kaimynus. Vyras tai suprato, nors ir nieko nepamatė ir neišgirdo, bet tai suprato iškart. Todėl pasiėmė tą lentelę su skaldytomis išmatomis, plaktuką, įėjo į namus ir juos užbarikadavo. Prikalė lentas ant durų ir langų, spintas sustumdė prie jų ir jas pačias prikalė prie jų. Jis metodiškai išnaudojo viską, kas neprikalta ir tai strateginėse vietose prikalė, kad gautų kuo daugiau laiko savo projektui.
  Taigi, dabar šis žmogus liks vienas su savo projektu, be jokių kliūčių ir distrakcijų. Nieko nelaukdamas jis nusinešė jį į antrą aukštą, kur jokių ir bandymo užmegzti kontakto garsų neturėtų būti. Su neutralia, be jokių prieskonių, emocija jis žvilgtelėjo į muštas išmatas ir paėmęs plaktuką, be menkiausios pertraukos, sukalė jam dar šešis šimtus penkiasdešimt tris kartus. Tuo momentu jis išgirdo kažkokio benzininio įrankio burzgimą. Jis kaip stirna atsigręžė atgal į spintą, gulinčią ant vienintelio patekimo į antrą aukštą ir kalną kitų baldų, lyg įsitikintu ar visa tai vis dar egzistuoja.
  Įsitikinęs, tęsė savo darbus. Kalė metodiškai, nenuilsdamas, nesustodamas, nevalgydamas, negerdamas, nemiegodamas. Praėjo savaitė. Giminaičių šauksmai ir verksmai ir maldavimai sklido iš apačios, buvo net keletą nesėkmingų mėginimų įsilaužti, bet šitam žmogui tai neturėjo jokios įtakos. Praėjo dar dvi savaitės. Kalimo garsas šitam žmogui toks įprastas ir ritmingas tapo, kad jo, kaip savo širdies dūžių, tiesiog nebegirdėjo.
  Po mėnesio, vieną vakarą, dingo paskutinis, ne plaktuko, garsas, pasiekiantis jo ausis. Tai buvo jo žmonos atsisveikinimo kalba, žodžiai iš pradžių buvo švelnūs, bet neatitraukę dėmesio, tapo šiurkštūs, bet paskutinis žodis buvo, vos valdomai, normalaus tono, bet garsas paskutinis, tai buvo moters verksmas, kuris vis tolo ir tolo ir galiausiai tyla. Jis viską girdėjo, viską suprato, nebuvo transe, tiesiog labai labai labai buvo susikaupęs. „Kas tos pasekmės, palyginus su tuo, ką galiu sukurti? “ samprotavo jis. Jo žmona po mėnesio pasikorė, nes jos abu vaikai susirgo tuberkulioze ir numirė.
  Tas raminantis ritmingas kalimo garsas tęsėsi. Jis tą dėmę ant lentos kalė jau du mėnesius ir savaitę. Iš lentelės liko tik smirdantys trupiniai. Čia ir bus ta diena, kada jis sustojo bandyti prasikalt į tryliktą dimensiją pro tą šūdiną lentelę, atrodytų. Jis tvarkingai padėjo plaktuką, su gergždėsiu atitraukė kėdę ir atsistojo. Iš apačios pasigirdo didžios nuostabos šurmulys. Pasirodo po juo sekta įsikūrė. Ten visokie fanatikai laukė būtent to momento, kada tas žmogus sustos, išeis ir paskelbs pasauliui begalinės išminties žodžius, kurie bus tobulai atsiminti visam gyvenimui kiekvienam kas juos išgirs. Jie bus platinami iki visi sąmoningi padarai šioje žemėje juos žinos atmintinai, apie juos tik bus ir kalbama, tol kol žmonija gyvuos ir pagal tuos žodžius gyvens. Bet tai neivyko, Nebebuvo jokio garso iš viršaus, jų dievas tiesiog nutilo. Nebebuvo nei ritmingo kalimo garso, nei, tik su modernia įranga išgirstamo, kvėpavimo. Kai kuriem sektantam kilo idėjų, kad jis tiesiogine ta žodžio prasme išėjo į dangų. Bet ir tai nebuvo tiesa.
  Šis žmogus tiesiog pradėjo spoksoti. Ir spoksojo jis į tuos supuvusius šūdinos lentelės trupinius su savo supuvusia veido išraiška keturiasdešimt tris dienas. Nieko nevalgė ir negėrė, paskutinį kartą sumirksėjo prieš tris valandas kai musė jam įskrido į akį. Bet ir šioj stadijoj nebuvo jis transe, viskas jam buvo aišku, tiesiog labai labai labai susikaupęs jis buvo. Ir jis pilnas gyvybės buvo, bet priešingai nei įprasta kitiems žmonėms, jei jį vis dar galima būtų vadinti žmogumi, tai jo kūne buvo išreikšta visiškai atvirkščiai. Spoksojo jis dar ilgai. Metus. Du. Tris. Jam nereikėjo nei šikt, nei valgyt, nei gert, nieko jam nereikėjo. Kad ir kas jį apsėdo, kartu ir aprūpino viskuo, ko žmogui reikia.
  Staiga jis leido savo regėjimo fokusui nuklysti kur tas fokusas nori nuklysti. Tada pakėlė savo galvą, pasirąžė savo stuburą, nušluostė dulkes nuo savo plaukų ir ramiai nuėjo į kambario kampą. Iš apačios nusklido dar garsesni išsigandimo ir nuostabos garsai. Čia prieš porą metų pilna sektantų nusižudė paimdami plaktukus ir kaldami į grindinį tol, kol išseks iš nuovargio ir mirs iš troškulio, mat labai į dangų irgi norėjo. Daug sąmyšio čia buvo, bet į viršų nieks nenorėjo eit. Visas miestelis žinojo apie šitą pastatą ir apie jį plepamus gandus. Praėjus kiek laiko, čia pasidarė vėl tylu ir nuo to laiko čia lankytis pradėjo tik pasiklydę narkomanai ir vaiduoklių medžiotojai, kurie net jei ir norėtų, negalėtų prasibraut į viršų. Jie tuos išgąsčio garsus ir paskleidė. Jie su kraupu klausėsi kaip porą kartų sukrebžda senos lentos, skiriančios viršų ir apačią, kaip kažkas viršuje ramiai paima dėžę pilną kažkokių, judant žvangančių, instrumentų ir pradeda juos dėliot ant stalo ir aplink jį. Visi baltais veidais išbėgo. Vaiduoklių medžiotojai bėgo greitai, bet ne taip greitai, kaip narkomanai, mat jie apie vaiduoklius išmanė daug daugiau.
Antrame namo aukšte gyvenantis žmogus, pro mikroskopą pradėjo tirt tuos šudinos lentos trupinius. Kiekvieną trupinį išmatavo, aprašė jo formą, aprašė jo spalvą, konsistenciją, iš esmės viską, ką galėjo išmatuoti apie tuos šudgaliukus, tą ir išmatavo. Jis kiekvienam net po unikalų vardą davė. Kiekvienam trupiniui skyrė po valandą. Ši stadija užtruko apie dešimt metų. Visą surinktą informaciją jis suorganizavo ir pradėjo joje ieškoti paternų, sąsąjų, panašumų, ir šiaip apdoroti visomis žmogui žinomomis matematinėmis priemonėmis, apie kurias informaciją, atrodytų, implantuotas tiesiai jam į smegenis internetas teiktų. Tai truko dar trylika metų ir septynis mėnesius.
Jo egzistensija jau labai seniai buvo pamiršta. Nuo fenomeno pradžios praėjo labai nemažai laiko, beveik dvidešimt septyni metai. Bet kai šis žmogus pabaigė savo projektą, praėjusio laiko nesigailėjo, nes jis nebuvo laike. Jis gyveno erdvėlaikyje kaip svečias iš aukštesnių dimensijų. Jis atrodė toks dabar, kaip ir prieš dvidešimt septynis metus. Kiti žmonės augo, seno, mirė, o jis ne. Bet nemirtingas jis vis dėlto netapo, pasibaigus jo darbui, žmogus grįžo į gyvenimą, pradėjo vėl augt ir sent. Ir ši kelionė į ateitį tikrai nebuvo pigi. Jai pasibaigus, dešimtmečiai entropijos jam kirto vienu metu. Per minutę jis prarado dalį motorinių funkcijų, gebėjimą skaičiuoti, rišliai kalbėt ir širdis pradėjo plakti nebe ritmingai.
  Bet galbūt vertėjo, visgi jis parašė knygą trylikos tomų, kiekvienoje po dešimt tūkstančių puslapių mažo šrifto aprašų apie šūdų dinamiką ir jų simetrines savybės, pakankamai plačiai pažiūrėjus būtų ko gero galima ir visko teoriją ten atrasti. Jis su drebančia ranka, tušinuku, ant kiekvieno tomo labai atsargiai užrašė po pavadinimą „Kristalų chemija“. Tada su paskutiniais savo vidinės liepsnos žiūpsniais, užsilikusiais nuo laikų, kada į jį buvo pastoviai pilama lava paimta iš žemiausio pragaro aukšte esančio katilo, šis žmogus užkeikė savo kūrinį:
  - Tebūnie kažkas užtinka mano ginklą, kurio kulkos į smegenys sulenda giliau nei kalašnikovo! Tegul pasinaudoja juo, kad atakuotų jo aukų patį norą gyventi, jų laimę ir psichologinę sveikatą, jų miegą, kad ir jų sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio! Tegul pasinaudoja šita, tobulai tam sukonfiguruota informacija, ir blokuoja šimtui žmonių kelią ir su viena kopija numeta kopečiomis belipančią auką! Tegu priverčia savo aukas ją skaityti ir išmokti atmintinai ir jei per patikrą neišmoks pakankamai gerai, turės kitą kartą išmokti dar geriau! Jei ir tada nesugebės tai trečią tobulai, tada po pertraukos ketvirtą, penktą ir šeštą. Kiekvieną tomą! Tegul ši informacija trukdo daryti bet ką kitą, tegul sukelia pyktį, neapykantą, kančią ir pasibjaurėjimą tais, kurie tomis kopiočiomis sėkmingai užlipo ir patys mėto tuos mano tomus, padarydami juos privalomais! Tegul visi netikėliai vemia, kraujuoja iš nosies ir apsišika besistengdami išplaukti iš mano chaosu pripildyto baseino! Tegul jame paskęsta ir tampa psichiniais ligoniais! Eik nachui, pasauli! Tebūnie visi tavo gyviai prieš išdvėsdami patiria kuo daugiau kančios! Tebūnie chaosas užgožia tvarką ir niekada nebeleidžia jam atsibusti iš galutinio miego! Girdi?? Pasauli? Eik tu nachui!
  Tai buvo paskutiniai jo žodžiai, savo kūrinį jis transportavo į artimiausią universitetą, sudėjo knygas tvarkingai prie jo durų, šlubuodamas grįžo į savo namus, užlipo į antrą aukštą ir ten pasikorė.