Apgultis. Pirmas Skyrius

Į pietvakarius nuo Bruk pelkės

Tatonas Hydas trumpam stabtelėjo, tuomet atsargiai peržengė per priešais gulinčias kelias sausas šakas. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido kaip kariuomenės žvalgas ir galiausiai šis perdėtas atsargumas virto įpročiu, net kai tai nebuvo būtina. Tatono įsitikinimu aplink netūnojo jokie gyvūnai, o juo labiau priešai. Patyręs žvalgas puikiai mokėjo susilieti su jį supančia aplinka ir nors jam nebuvo pagrindo vengti kiekvieno akmenėlio ar šakos, jis tai darė instinktyviai. Kai kurių įpročių atsisakyti neįmanoma.

Matuodamas kiekvieną savo žingsnį Tatonas toliau atsargiai sėlino priekin. Daugiametė tarnyba išmokė jį atskirti žmonių ir gyvūnų skleidžiamus garsus iš toli, tačiau aplink tvyrojo keista tyla. Netgi įprastai nenuščiūvanti paukščių balsų kakofonija buvo gerokai prislopusi.

„Labai keista“.

Tatonas vėl sulėtino žingsnį ir įtraukė pilnus plaučius gaivaus ir kvapnaus miško oro. Jis dievino mišką ir jo skleidžiamą ramybę. Tiesą sakant, Tatonui būti gamtoje patiko daug labiau už kitų žmonių kompaniją. Gal todėl bendražygiai ir praminė jį Atsiskyrėliu. Vyrukai nepraleisdavo progos patraukti jį per dantį, tačiau žvalgui tai buvo nė motais. Būdamas miške jis visuomet atsigaudavo ir mėgaudavosi kiekviena akimirka. Tai buvo puikus būdas prablaškyti mintis nuo kasdienių rūpesčių, kurių, laikui bėgant, tarytum tik daugėjo. 

Tatonas dabar mielai būtų prigulęs nusnūsti, tačiau jis vykdė įsakymą. Ir pareigos jausmas, giliai įspaustas į pačią jo sielos esybę, vertė seną karį vėl judėti pirmyn.

Ji atsargiai apėjo sudžiūvusių lapų krūvą ir sustojo gurkštelėti vandens iš gertuvės.

Uodai jo nevargino, tačiau tvyrantis karštis buvo tikras kankintojas. Nors vyras ir vilkėjo tik ploną medvilninę liemenę bei kelnes, prakaitas žliaugė nuo jo upeliais. Jis užjautė vargšus bendražygius, kurie pėsčiomis kėblino už pusės mylios atgalios, tempdami ant pečių savo sunkius šarvus.

Jo būrys išvyko dar prieš aušrą patikrinti pranešimus apie aplinkiniuose kaimuose šeimininkaujančius plėšikus. Tačiau praleidę visą dieną žygiuodami, jie neaptiko jokių niekdarių pėdsakų.   

„Kokie dar plėšikai? Jau senokai nei vieno neregėjau. „

Tatono šis faktas nė kiek nestebino. Aplinkiniai miškai, besiribojantys su pelke, buvo atokiau nuo prekybinių kelių ir retas juose klaidžiodavo. Joks save gerbiantis plėšikas negaištų laiko tykodamas šiose apylinkėse aukų. O keli aplink išsimėtę kaimeliai buvo per daug vargani, kad apsimokėtų su jais terliotis. 

„Netrukus ims temti. „ Dingtelėjo Tatonui.

Jis atsirėmė į senos tuopos kamieną ir patrynė sopančias pėdas. Perkopęs jau penktą dešimtį žvalgas giliai atsiduso. Su amžiumi nuovargis darė savo ir jam žūt būt reikėjo atsipūsti. Tačiau iki artimiausio kaimo, kur jų galbūt laukė šiltas srėbalas ir šiaudų krūva prigulti, buvo dar kelios mylios kelio.

Murmėdamas sau po nosimi Tatonas pėdino toliau, vis tikėdamasis ką nors išgirsti, tačiau bergždžiai. Tau jau ne juokais kėlė jam susirūpinimą. Aplink buvo per daug tylu, ypač vidurvasariui. Paprastai šie miškai galėjo pasigirti gyvybės gausa, tiek mažos tiek didelės, o dabar, per visą dieną, jis nepastebėjo nieko stambesnio už triušį ir net šie ilgaausiai buvo retas vaizdelis.

– Kažkokia velniava, – tarė sau Tatonas. Jis puikiai prisiminė, kad dar pernai šios apylinkės knibždėjo elniais ir šernais, kurie čia jautėsi kaip namie. Savo ruožtu žinduoliai priviliodavo tokius plėšrūnus kaip vilkai ir lokiai, tačiau ir šių nebuvo matyti net su žiburiu.

Valstiečiai retai čia užklysdavo, ypač iš Ferhelmo ir aplinkinių gyvenviečių ir tik patys atkakliausi medžiotojai bastydavosi po šiuos šabakštynus ieškodami laimikio. Bet jie tikrai nebūtų išnaikinę net mažos dalies čia gyvenančių gyvūnų. 

Tiesa, keliaudamas Tatonas pastebėjo keletą stambesnių žvėrių paliktų pėdsakų, tačiau šie buvo bent keliolikos dienų senumo. Ir nei vieno lavono ar apgraužtų palaikų.

„Tikrai labai keista. „

Svarstydamas, kodėl taip galėjo atsitikti, Tatonas perlipo per jo kelią pastojusią išvirtusią didžiulio klevo šaknį. Staiga jo dėmesį patraukė kažkas ant žemės.

– Kas čia dabar? – Jis priklaupė ir apžiūrėjo iš arčiau. Tai buvo pėdsakas, tačiau tikrai ne gyvūno. Jis labiau priminė žmogaus kojos įspaudą, bet buvo daug didesnis už pėdą. Šis padaras ėjo basas ir sprendžiant iš pėdsako gylio buvo sunkus. Tatonas pakėlė žiupsnelį žemės ir pauostė. Ji dvokė pašvinkusiu vandeniu ir išmatomis. Gyvis tikriausiai atkeliavo iš netoliese esančios pelkės ir ne per seniausiai. Tuomet netoliese jis pastebėjo dar keliolika pėdsakų. Vieni buvo gilūs ir akivaizdūs, o kiti vos įžiūrimi, tarytum juos būtų palikę vaikai. Tačiau visi vedė viena kryptimi – link keliu artėjančio patrulio. Šie padarai kažkokiu būdu prasprūdo pro jį nepastebėti.

Tatonui toptelėjo šiurpi mintis ir jis skubiai atsistojo. Staiga už nugaros trakštelėjusi sausa šaka privertė jį apsisukti.

– Mėšlas.