Rašyk
Eilės (77875)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1205)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Staugimas, bjaurus monotoninis staugimas kaip buka surudijusi adata įsiskverbė į mano mieguistą sąmonę. Neatsimerkdamas staigiai atsikėliau ir ėmiau ranka naršyti po suolu. Vieną iš vyžų radau iškart, kita tikriausiai bus įspirta kažkur į kampą. Laiko paieškom nebuvo, tad basas išbėgu laukan.
Ledinių sustingusio purvo aštrių gumulėlių subadyti kulnai privertė galutinai atsibusti. Lauke buvo gan rūškana nors pakraščiai jau ryškėjo oranžine šviesa. «Tikriausiai penkta valanda. Arba devinta», -pagalvojau aš. Laikrodžio neturėjau, niekas mūsų kaime jų neturėjo, bet vis dar iš įpročio matuojame laiką valandomis ir minutėmis. Nors kam visą tai- bet kurio atveju ryte pažadins oro pavojaus signalas, o vakare saulei nusileidus ir sutemus visi eis miegoti. Oro pavojaus signalas nutilo ir aš apgraibomis įlindau atgal į savo žeminę. Vis tiek jau neužmigsiu, reikia rasti vyžas, pasrėbti dilgelių srėbalo ir ruoštis į darbą.
Taip, taip-jums nepasigirdo, -į darbą! Aš iš tų laimingųjų kuriems pavyko įsidarbinti. Na kaip įsidarbinti, greičiau įdarbino pagal partijos protekcija. Kažkada dar laukinių dvidešimtųjų metais įstojau į Jaunąją Gvardiją, kur ištikimai tarnavau didžiojo vado ir Tėvinės labui. Kovojau su „penktąją kolona“, rašiau skundus apie nesąžiningus piliečius ir panašiai. Galiausiai, dabar, 2028 metais, partija rekomendavo mane  kaimo tarybos pirmininkui kaip ištikimą, savo žmogų kuri reikia įdarbint „pagal partijos linija“.  Pirmininkas Semionyčius įdarbino mane savo padėjėju ir paskyrė gigantišką atliginimą -15 milijardų rublių kas mėnesį. Tai nesuvokiami pinigai šiais laikas- vos už pusės metų galima sutaupyti ant kinų gamybos sportbačių arba telogreikai1 nupirkti. Taigi pastaruoju metu reikalai mano pajudėjo. Klausiate kuom užsiiminėju darbe? Tai kad niekuo- Semionyčius paskyrė mane kasėjų prižiūrėtoju. Reikia pripažinti-darbelis nuobodus: visą dieną vaikščioji paskui mužikus ir bobas ir žiūri, kaip jie kasa žemę, karučiais veža ir pildo 20 tonų konteinerius.
Kur vežame žemė, paklausite? O aš nežinau. Niekas nežino. Vienas gudrutis paklausė Semionyčiaus, kur, sakai, tuos konteinerius veža? Į tai Semenyčius atsakė: „Tave knisa, ar kas? “-paskui ištraukia rimbą ir vožė gudručiui tarp ragų. Daugiau Semionyčiaus niekas neklausė, kas ir kur, bet sklinda gandai, kad žemė vežama į Kinija.
Bet ar yra skirtumas, kas ir kur? Svarbiausiai, kad darbo turime- ačiū už tai vadui. Jis dar laukinių dvidešimtųjų metais žadėjo sukurti 20 milijonų darbo vietų, bet tada nieko nesigavo- tais laikais tęsėsi didysis kraugeriškas karas už „Rusų pasaulį1“ Sirijoje ir Ukrainoje. Tais rūsčiais metais supuvę Vakarai visais būdais stengėsi sunaikinti Rusiją, nes vakarų pederastai negali ramiai gyventi, kada mes, rusai, laisvai kvėpuojame savo pravoslavų pasaulyje. 

1. Telogreika (rus.: телогрейка) - dygsniuota paminkštinta striukė, prikimšta vatos, kitaip dar vadinama vatinka.
2. „Rusų pasaulis“ (rus.: „Русский мир“) - tarpdisciplininė sąvoka, naudojama įvairiomis reikšmėmis ir konotacijomis. Mokslinėje literatūroje susiformavo trys pagrindiniai teoriniai požiūriai – kultūrinė ir civilizacinė, geopolitinė ir religinė. Pats terminas „rusų pasaulis“ neturi teisinio apibrėžimo, leidžiantis įvairiems autoriams juo apibrėžti integracijos projektą, diasporos strategiją, civilizacijos centrą, „rusišką idėją“, politines technologijas, ideologiją ir kt.

Ak, laikai... O kadais galima buvo įkvėpti pilna krūtine, dabar taip neišeis. Giliai įkvėpsi ir užsikosėsi. Nešvarus oras patapo. Būna ir nieko, o kitą kartą iš rytų atneš degėsių- net akis bado. Semionyčius sako, kad tai pindosai3 mus nuodija, bet vienas išprotėjęs senis, kuris aną rudenį priklydo į  mūsų kaimą, sakė kad rytuose 30 dienų kelio nuo mūsų stovi kinų gamykla, kur lydomi kažkokie sunkieji metalai.
Bet Semionyčius jį tada išjuokino ir botagu išplakė kaip reikiant. Taip ir mirė tada tas senis. O tiesą sakė, ar melavo-niekas nežino. Trisdešimt dienų pėsčiomis - tai be proto daug, tai ne vieną vyžų porą sutrinsi kol pūškuosi.
Kažkaip išblaškė mane tos mintys  skandalingos4. Matyt tiesą sako Semionyčius -laikas bažnyčion į miestą nueiti, nes velniai mano protą apima ir pradedu aš abejoti tuo, kas yra mūsų priedermė, o abejoti tuo niekaip negalima.
Galiausiai, mūsų dydis vadas 2025 metais ištesėjo pažadus ir apdovanojo mus dvidešimčia milijonų darbo vietų ir kiekvienas norintis ir nabagas galėjo uždirbti duonos kąsneliui ir skaniam maistingam srėbalui. Kažkas kaip mes, kasa juodžemį  į konteinerius, kažkas kasa metalus ten, kur kadaise miestiečių sąvartynai buvo. Žodžių, visi užimti.
Kol velniškos tos mintys valdė mano  sąmonę ir abejojau mūsų puikaus pasaulio idealais pasirodė saulė ir jo spinduliai įsiskverbę pro gleizotą langelio stiklą apšvietė  mano busto žemių senas ir šiaudinį gultą ant suolo. Po suolo matėsi vyžos, aš staigiai sugrėbiau juos padėjau ant suolo ir pradėjau vynioti aplink pėdas drėgnus autus.
Vyžos... Na ir brangus tas malonumas, Bet be jų tokiu oru visas kojas iki kraujo sutrinsi į suledėjusį purvą. Niekur nedingsi- du milijardus rublių reikt traukt ir pirkt vyžas. Arba pats eik į mišką lupk karnas ir pink. Aha, lengvai pasakyti, tačiau licencija karnoms lupti kainuoja 40 milijardu ir galioja vos dvi savaites, taip kad pigiau išeina vyžas nupirkti. Buvo čia pas bus pats protingiausias, Fedka vardu, sugalvojo be licencijos prilupti karnų, už dyką kaip sakant. Tai jį kinų bepiločiai per dvi minutes aptiko, o po penkių minučių būrys kinų jėgerių sugrėbė tą škirką  ir į miško gilumą  nutempė. Mes visu kaimu ausis užkimšę laikėm kaip tas Fedka rekė, -ką su jo tie jėgeriai padarė, nežinau. Bet daugiau jo niekas nematė. Yra gandų, kad kinai už savo mišką gyviems brakonieriams odą lupa, o kai kas sako, kad ne velnio ne lupa, o veža nusikaltėlius į musių fermas, kur migdo ir perdirba į maistingą faršą kuriame augina lervas. Musių ferma nuo mūsų netoli, jei su patogiom vyžom-trys dienos kelio, jei basam -tai ir penkias dienas šlubuoti  galima. Nors, apie ką aš čia?...

3. Pindosai- paniekinantis JAV piliečių pavadinimas
4. Originale: „бузотёрские“. (rus.: бузотёр, buzotior) -tiesioginis vertimas: tas kuris trina buzą (rus.: буза- lengvas alkoholinis gėrimas iš įvairių grudų). Reiškia paniekinantį skandalingo žmogaus, kuris kursto skandalus, pyktį, pavadinimą. 

Žodžiu, Fedka lindo į mišką karnų vyžoms vogti, kinai jį pagavo ir nubaudė jį savaip, kiniškai. Gali būti mes po to Fedjką ir valgėm, nes duoną, kuria mes gaunam už talonus, daroma iš lervų miltų, o lervas augina musių fermoje iki kurios tris dienas jei su patogiomis vyžomis žingsniuoti. Taip jam ir reikia, gudručiui.
Vyžas pirkti patogiau, bent jau saugiau, tuo labiau, mes patriotai tiesiog privalome palaikyti mūsų nacionalinį gamintoją. O aš tai apie kinietiškus sportbačius svajoju. Seniai svajoju, bet niekam nesakau, kad nenužiūrėtų, nes negalima apie savo slaptas svajones kalbėti -velniai gali išgirsti ir nužiūrėti, po to vaikščiok į bažnyčias, pirk žvakes, kad velnius nubaidyti. O žvakelės vienos kaina-nei daug, nei mažai -du šimtai milijonų.
O jų mažiausiai penkias reikia uždegti jei jau į bažnyčia atėjai. Ak Rusijėlė mano, pravoslavų! Reikia būtinai Velykom į bažnyčią nueiti ir žvakelę už mūsų vadą dydį uždegti.  Kai gausiu atliginimą, tada ir nukeliausiu, pačią didžiausią žvakę nupirksiu, už milijonų kokių gal aštuonis šimtus! Bažnyčia netoliese, jei prieš saulėtekį išeisi tai temstant jau miestą pasieksi. Svarbu iki tamsumos spėti, sutemus mieste skelbiamos komendanto valandos, - kazokai gali pagauti, botagais iki mirties sukirsti, nes be reikalo šlakstaisi.
O dar svajoju apie naują telogreika, visą  pastarąją žiemą šalau suplyšusiame bušlate5, kurį paveldėjau iš prosenelio. Pats kaltas, idiotas, praeitais metais visus talonus šakaliams prakūrom rinkti  Semionyčiui kortomis pralošiau. Šiais metais, kai tik gausių talonų-bėgsiu miškan šakalių rinkti.
Kol galva galvojau ir mintis mąsčiau kojos atnešė mane į kaimo vidurį, kur jau rinkosi rytiniam patikrinimui kaimiečiai. Tokios tradicijos pas mus Rusioje, kas rytą patikrinimus rengt, kur skaičiuojama kas mirė per naktį, kas spruko, kad tokiam srėbalo ne virti ir produktų negadint veltui. Na ir į regiono centrą pranešti, nes jei kas spruko, iš ten turi būrį kazokų gaudyti pabėgusio išsiųsti ir pagavus, jį pagrindinėje aikštėje botagais  išplakti, kad kitiems nesinorėtų.
Ačiū dievui, šiandien niekas nei mirė, nei pabėgo. Todėl Semionyčius visus suskaičiavo per du kartus ir tarė garsiai:
-Gerbiamieji skrepnešiai6, Aukštutinio Skolenovstanovo7 kaimo gyventojai! Rytoj švęsime didelę šventę – mūsų protėvių Didžiajame Tėvinės kare didžiosios Pergalės sukakties diena! Rytoj jūs, didžių senolių šaunūs palikuonys, gausite savo šventinius 100 gramų spirito ir papildomą „blokadinio Leningrado“ maisto davinį-125 gramus duonos. Bet mes, kaip tikrieji patriotai privalome padaryti dovana mūsų didžiajam pergalingam vadui ir pagal dekretą numeris 127, padidinti juodžemio išgavimo normą nuo 10 iki 14 konteinerių. Todėl dabar mes, visi kaip vienas dirbame be pietų pertraukos ir baigiame valanda vėliau.

5. Bušlatas (rus.: бушлат) - dažniausiai karinio siuvimo dvieilis puspaltis ar striukė
6. Originale: „скрепоносцы“, autoriaus sukurtas naujas terminas, reiškiantis tuos, kurie neša savyje pagrindinę Rusijos liaudės identiteto jungtį („скрепa“). Pagal Rusijos patriarchą Kirilą bažnyčia buvo visose Rusijos istorijos laikotarpiuose jungtimi, kuri jungia Rusijos liaudį: - “Tai dvasinė jungtis, tai mūsų nacijos savęs identifikavimo linija“ https: //www. youtube. com/watch? v=IxQoeJ8Ch9A
7. Kaimo pavadinimas - sudurtinis žodis, kuris yra nuorodą į dažnai Rusijoje naudojamą „kėlimosi nuo kelių“ posakį, reiškianti Rusijos progresą Putino valdymo metais: „Putinas pakėlė Rusija nuo kelių“.

Aišku čia Semionyčius biški surietė - valanda, dviem nors 75-iomis valandomis vėliau- laikrodį gi tik Semionyčius turi. Todėl dirbsime iki saulėlydžio, nes tamsoje daug juodžemio į karutį  neįkrausi.
-Į darbą, į darbą. Ko išsivėpę muses gaudote? Kastuvus į dantis ir į lauką, tuoj aš jums staigiai davinį sumažinsiu! -pradėjo rėkti Semionyčius, ir atsigręžęs į mane  tarė: -Ei, tu! Stovėk kur esi, šnekėsim!
Semionyčius nuolat vadino mane „Eitu“, iš esmės, jis visus vadino „Eitu“, čia turi matyti kur jis žiūri, -jei į tave, reiškia tu esi „Eitu“, jei į varną- reiškia varna „Eitu“.
Žodžių, aš atsikėliau, Semionyčius, papūtęs į mane skaniu, apetitą keliančiu pagirių kvapu iš burnos, priėjo ir tęsė:
-Karoče, tuoj duosiu tau raštelį, pakovosi jį kuo giliau taip, kad net kazokai patikrinimo punktuose nerastų, duosiu tau dviejų dienų atostogas, lėksi bezdalų garų pagalba iki miesto iki vietinio deputato. Sakysi kad nuo manęs, atiduosi raštelį, gausi dėžutę ir staigiai atgal. Pagavai?
Aš, aišku, pagavau, bet Semionyčiui tariau:
-Semionyčiau, kokį šūdą man čia trini, kokiam amžiuje gyveni? Namuose gi ir elektros turi ir čeburnetą8, ir specialų ryšį skrepafone9 . Tas tavo deputatas turi visą tai irgi, tai parašyk jam, arba paskambink, kokio velnio turiu vyžas trinti?
-Negalių per čeburnetą rašyti, tai slaptas raštelis, o čeburnetą gali pindosai nulaužti ir specialų ryši skrepafone pasiklausyti gali. Tu gi protingas skrepnešis, pats viską puikiai supranti. Nori kad tave NATO kareiviai sutreškintų?
-Ne, -sakau, -nenoriu.
-Na ir viskas, raštelį slėpk ir lėk. Nors pala, aš tau komandiruotpinigių duosiu, 500 limonų, mieste iki soties apsirisi . Ten RosSkrepProdMag‘e9 galima geresnio ėdalo nupirkti.

8. Čeburnetas -Rusijos internetas, visiškai kontroliuojamas slaptų tarnybų ir atskirtas nuo likusio pasaulio laisvo interneto.
9. Skepafonas -originale „скрепофон“, naudojamas tas pats „jungties“ („скрепa“) terminas  kaip ir paaiškinime 5. Toks telefonas, kaip ir Rusijos internetas kontroliuojamas slaptų tarnybų, apie išvaizdą ir naudojamas medžiagas jo gamybai leidžiama spręsti pagal skaitytojo fantazija.
10. Originale rus.: Росскреппродмаг -autoriaus sukurtas trumpinis (rus.: Российский скрепный продовольственный магазин) reiškiantis Rusijos skrepnešių maisto parduotuvė. Autoriaus naudojami trumpinys -nuorodą į ankstyvus tarybinius laikus, kada tai buvo labai populiaru.

Komandiruotpinigiai mane aišku džiugino, bet faktas kad teks praleisti šios dienos „Naujienas su Dmitrijumi Sikeliovu11“, kurias kiekvieną dieną per pietų pertrauka transliuoja per garsiakalbius ant stulpo kaimo centre. Mes visi Aukštojo Skolenovstanovo kaimo gyventojai, kiekviena diena per pietus, greit išgėrę srėbalo, bėgtute skubam į kaimo centrą kad tik nepraleisti a nei vieno žodžio iš mūsų Gerųjų Žinių ruporo.
Viena iš radijo laidų, transliuojamų per garsiakalbius pagrindinėse aikštėse:
<< Skrepnešių Informacijos Biuras praneša:
Šiandien, dv.. <laida trūkčioja dėl radijo trikdžių>.. tais metais Maskvos priemiesčiuose nesertifikuotos kontrabandos naikinimo poligone mūsų pravoslavų buldozeriai nelygioje kovoje įveikė 7 tonas nacių sūrio, 12 tonu lenkų-interventų obuolių, 4 tonas falo formos vokiečių dešros ir 16 gosdepo  žąsų. Visa tai grėsė mūsų stabilumui, kenkė mūsų didžiai suvereniai ekonomikai, ir asmeniškai mūsų vadui... >>

11. Populiari pažeminanti Dmitrijaus Kiselevo (rus.: Дмитрий Киселев) - tikro Rusijos propogandos veido pravardė.
Kažkada seniai, kai kaime buvo elektros, kiekvienas name turėjo televizorių ir visi mes su malonumu jį žiūrėdavome. O, kokie nuostabus buvo laikai! Ką jie mums tik nerodydavo! Kiekvieną dieną mes matėme, kai mūsų pergalinga kariauna triuškina teroristus Sirijoje, kaip ukrainiečių sukilėliai kariauja už „Rusų pasaulį“ Donbase. Ir raketas, tas superviršgarsines raketas, kurias ištaško Vašingtoną, jas irgi stebėjome toje stebuklų dėžėje! Bet viskas kas gera baigiasi...
Kartą per televizorių pranešė apie visuotinę energetikos krizę ir dabar kiekvienas skrepnešis turi mokėti 100 milijonų rublių už kilovatvalandę. Darbo visi iki to laiko jau neturėjome, todėl pradėjome taupyti elektrą. Mes išnešdavome savo stebuklų dėžę į aikštę, dėdavome jį ant pjedestalo, kuris užsiliko nuo kažkokio ten dar tarybinių laikų paminklo ir visa minia žiūrėdavome mūsų brangiausią. Bet ir tas malonumas greitai baigėsi- vieną gražią dieną iš miesto atvažiavo elektrikai su kazokų buriu ir pareiškė, kad nuo tos dienos pagal dekretą  numeris 426 visi skrepnešiai privalo mokėti 500 milijonų rublių už elektros tinklų nuomą, trumpai tariant-už laidus. Įsakas be abejonių geras- tikrai Tėvinės labui, bet kad pinigų tuo momentų kaime niekas neturėjo, todėl elektrikai su kazokais nupjovė visus laidus, suvyniojo, sėdo į mašiną ir išridėjo. Daugiau kaime nieks nematė nei elektrikų, nei „alektros“. Išskyrus Semionyčių. Tas turėjo ant stogo saulės baterijas- tikras, kinietiškas.
Prisimindamas praeitį bridau į šiaurę link miesto, net namo neužėjau. Ką ten veikti? Srėbalą aš dar ryte išgėriau, o paimti į kelionę neturiu ką, kad ir eiti čia viso labo 50 varstų su biškutėliu.
Oras buvo nuostabus, saulutė kepindavo, purvas ištirpo ir šaltais vikšriukais skverbėsi į vyžas. Ak gražumėlis! Pavasaris! Paukštukai skraidė virš piktžole apžėlusiais laukais ir linksmai karksėjo.
Seniai-seniai tie laukai buvo ariami, tada dar kaime turėjome traktorių ir saliarkos12 galima buvo nupirkti kiekvienoje degalinėje. Žemės tos dar mūsų skaitėsi, atsiminu, dar rugiais ir avižom viską užsėdavome, kol neištiko energetikos krizė. Tais metai neradome pinigų saliarkai tad ir laukas liko neartas, o rudenį atvažiavo tarnautojas iš RosSkrepSelHoz-nykimo13 ir išrašė baudą, kodėl, sakė, žemė ne dirbama?
Jis tokia baudą uždėjo, kad po mėnesio atvažiavo antstoliai, išvežė visą mūsų techniką ir pirmininką mūsų tuometinį kaimo pirmininką už kaimo tarybos pastato sušaudė. Nuo to laiko laukai piktžole apaugdavo ir viskas butų neblogai, bet po dviejų metų grižo tas pats tarnautojas ir pareiškė kad laukai šie jau visai ir ne mūsų, todėl kad nenaudojome juos, ir pagal dekretą numeris 379, nuo šios dienos jis atiduoda juos kitam, atsakingesniam naudotojui. O kadangi mes, vietiniai gyventojai, pagal nutylėjimą prirašyti prie šių žemių, tai ir mus išnuomoja naujiems šeimininkams. Paskui atvežė mums Semionyčių, paskelbė jį mūsų nauju pirmininku, liepė jo visaip klausytis ir tarnauti. Mes iš pradžių prieštarauti sugalvojom, kas jis toks mums, neklausysim. O ką į tai Semionyčius? O Semionyčius ištraukė savo skrepofoną ir paskambino į

12. Saliarka (rus.: сoлярка, соляра) - dažniausiai dyzelinio kuro liaudiškas pavadinimas.
13. Originale rus.: Росскрепсельхозразора -autoriaus sukurtas trumpinys iš rus.: Российский скрепный сельского хозяйства надзор, (Rusijos skrepnešių žemės ūkio priežiūrą)  kuriame paskutinis žodis pakeistas į artimą pagal skambėsį „Разор“, kuris reiškia nykimą, griuvimą.
miestą, iš kur atlėkė OKON‘as14 (ypatingos paskirties kazokų būrys) išplakė visą kaimą botagais, o du skprepnešius kazokai su savimi išvežė, ir daugiau jų niekas nematė.
Dūsaudamas kilau į kalvą, atsikvėpiau ir pažiūrėjau į tolius. Horizonte blizgėjo upės  juosta. Ak, gaila, ne sezonas, būtų ruduo prie upelio būtų šauniai papietauti, ten tokios skanios nendrės auga, pirštukus aplaižysi! Seniau, kai mes dar sėjome laukuose, niekas iš mūsų nežinojo kad nendrių šaknys valgomos. Skonis jų kaip papuvusių bulvių su svogūnais, o prisotina geriau nei balandūnė ir dilgelės kartu paėmus. Pririsi būdavo nendrių ir eini bezdėdamas patenkintas, net pora valandų valgyti nesinori ir jėgų atsiranda- kalnus juodžemio nuversti pasiruošęs. Vienas blogai- pagal įstatymą nendres valgyti negalima-jei pagaus, gali paskirti pataisymo darbams. Kinu bepiločiai upių ir pelkių, aišku, nestebi -bet jei kas iš skrepnešių pamatys, gali į FSB 15 skundą parašyti, o tie jau pagaus tave ir išniekins pagal pilną programą. Todėl nendres ėsti reikia tyliai, kad niekas nematytų.
Anksčiau, atsimenu, penkiolika metų atgal skundus apie vienas kitą rašyti kažkaip nebuvo priimtina, kažkaip net zapadlo16 būdavo, bet laikai buvo kiti ir naudos iš to nebuvo jokios. Dabar gi FSB už skundus apdovanoja ypatingai -už kiekvieną skundą papildomą davinį išrašo, o jei per metus šimtą skundų šovei, gali ir apdovanoti kažkuo vertingu.
Kadaise upėje žuvies būdavo ir skanių varlių, bet kažkaip per vieną dieną nudvėsė visi ir vado tapo rūgštus -išgersi jo ir pilvą paskui puse dienos skauda. Atsimenu Fedka, tas kurį kinai nužudė- pora metų atgal gandus skleidė, kad matai, kitajozai rytose gamyklą pastatė ir teršalus į upę pila. Bet Semionyčius, kai išgirdo tokį dalyką, į dantis paskalunui prišėrė, ir sakė, kad jis pramaniūga ir jei ir toliau intrigas regs, tai Semionyčius jį tiesiog prie visu aikštėje pagaidins. Fedka ir užsičiaupė. Skandalistas tu Fedka, ne veltui tave kinai ištratino. Juk kaip liaudyje šnekama: „Dievas ne Motiejus, mato truputėlį“17 - žodžių nubaudė  Fedką už tikėjimo trukumą.

14. Originale rus.: ОКОН (отряд казаков особого назначения) -autoriaus sukurtas trumpinys ir neegzistuojantis Rusijos kazokų padalinis. Trumpinis panašus į egzistuojantį Rusijos milicijos padalinį rus.: ОМОН (отряд милиции особого назначения) -specialios paskirties policijos būrio pavadinimo sutrumpinimą.
15. FSB (Federalinė RF saugumo tarnyba, rus. ФСБ – Федеральная служба безопасности Российской Федерации, Federalnaja Služba Bezopasnosty Rosijskoj Federacii) – viena iš Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų
16. Zapadlo (rus.: западло) –žargoninis žodis, turintis nepritariančia gaidą, reiškiantis šunybę, kažko blogio darymas kitam žmogui.
17. Originale rus.: «Бог не Тимошка, видит немножко»- rusų posakis, naudojamas kai norima, kad suveiktų teisingumo principas: dievas ne paprastas žmogus Motiejus (Timoška), kuris ne viską mato ir suprantą, o visą matantį dievybė, galinti nubausti. 

Viena iš radijo laidų, transliuojamų per garsiakalbius pagrindinėse aikštėse:
<< Skrepnešių Informacijos Biuras praneša:
Šiandien, vasario 14 dv.. <laida trūkčioja dėl radijo trikdžių>.. tais metais Rusijos federacijos Valstybės Dūmoje pirmu skaitymu buvo priimtas įstatymo projektas „Dėl potencialių pensininkų šalinimo“ Įstatymas numato nacionalinio saugumo grėsmės pašalinimą. Grėsme laikomi visi asmenys, savanaudiškai sulaukę priešpensijinio amžiaus. Nauja pensijinio amžiaus reforma leis mūsų teisėsaugos institucijoms naikinti nenumatytus potencialius pensininkus kartu su kontrabandiniais produktais iš Europos. Mūsų neaprėpiamos tėvinės platybėse bus statomi šimtai nauju virštechnologinių poligonu potencialiems pensininkams naikinti, kas padės atsirasti tūkstančiams naujų darbo vietų. Piliečiai, atsiminkite-pensininkai yra grėsmė mūsų stabilumui. Milijonai sužvėrėjusių pensininkų griauna mūsų ekonomiką, sabotuoja mūsų dvasinius pagrindus ir suboja laivą. Laukiantys pensijinio  amžiaus be paliovos dauginasi, skleidžiami užkratą visoje šalyje. Tik apjungus jėgas sugebėsim įveikti šitą visur paplitusį priešą. Jūsų giminaitis, draugas arba kaimynas gali būti latentinių pensininkų. Atsiminkite tai ir laiku praneškite apie visus įtartinus asmenys į vietinius FSB skyrius.
Kartu mes laimėsim!
Priešas bus sutriuškintas!
Pergalė bus mūsų!
Valio, draugai! >>

Saulė buvo savo zenite kai nusileidau į prakeiktą slėnį. Negyva vieta, ne duok dieve pasilikti, o jei naktis užklups, tai su sveiku protu atsisveikinsi, o gal net su savo gyvybe. Daug skrepnešių dingo šioje vietoje-sklinda gandai, kad žmogėdrų šeimyna čia gyvena urvuose. Kazokų būrį reikėtų čia atsiust išvalymui, bet jie tokiais darbai neužsiima, ne jų pareiga, sako,  žmogėdras gaudyti. Kazokai labiau su penktąja kolona grumiasi ir šnipus medžioja.
Ankstyvais  laikais, prieš energetikos krize, šiame slėnyje kaimas stovėjo, Muspisine vadindavo-klestinti liaudis čia gyvendavo, kokių 50 ūkių, ir visi turtingi svoločiai, buržujus prie buržujaus. Vištas laikydavo, kiaules, net dvi karves ir arklį kaime turėdavo. Oligarchai..
Tai laikai švietimo reforma prasidėjo, mokymo įstaigų modernizacija. Visur, visoje šalyje mokyklos pereidavo nuo švietimo ministerijos atsakomybės prie RPC18 globos. Reforma buvo brangi, tačiau būtina, nes Švietimo ministerija rodė savo nekompetingumą šiuolaikiniame pasaulyje. Vaikų švietimą perėmė ant savo pečių Pravoslavų Bažnyčia. O ir kas geriau už RPC supranta apie šventumą ir švietimą? Visoje Rusijelėje šūdinomis šluotomis vijo mokytojus, o knygas jų nemokslines sudegino, o mokyklose stogus perdarė į cerkvių kupolus.

18. RPC (Rusų Pravoslavų Cerkvė, rus.: РПЦ Русская Православланая Церковь)


Ir ką galvojate Muspisinės gyventojai iškrėtė? O gi sukilo  jie, nufilmavo vadui pareiškimą, kur atsiklupę rėkavo: „Padėk Putenai! Padėk Putenai! ” Ir čeburnete paviešino -tada dar čeburnetas beveik visiems pasiekiamas buvo. Išprotėję muspisiečiai prašė vado nemodernizuoti jų mokyklos, o palikti kaip buvo. Na ir užrustino Dievą, prakeikė jis juos.
Kitą dieną Muspisinėje kilo afrikinių kiaulių maras ir staigiai persimetė muspisiečiams. Gerai kad tik SanSkrepEpidemstotis19 greit sureagavo-kartu su burių Rosgvardijos paėmė Muspisinę į tankų žiedą įvedė karantiną ir sudegino prakeiktą kaimą, o kartu ir kiaules ir muspisiečius.
Nuo tų laikų ir stūkso griuvėsiai balandūne apaugę, o reti keliautojau paskubom prabėga šiais vietas. Bet gandas sklinda tarp žmonių: kai kurie iš muspisiečių išsigelbėjo tada rusuose pasislėpę. Ir štai iki šiol vienišus skrepnešius gaudo ir ėda savo požemių urvuose. Tiesa tai ar ne-niekas požemių žmogėdrų nematė, o kas matė jau niekam nieko nepapasakos.
Kiek metų jau gyvenu, o vis nesuvokiu, kaip taip išeina-štai gyvena šalia tavęs žmogus. Padorus skrepnešis iš matymo, ir bažnyčia mieste lanko, ir Sikeliovo naujienas klauso kiekvieną dieną ir dirba visuomenės labui, ir staiga-tampa vieną gražia diena skandalistu, išdaviku, penkta kolona. Kad ir Fedka paimti-gi normalus mužikas buvo, dirbo sau Tėvinės labui, juodžemį į karutį krovė, o paskui - pokšt ir pradėjo kliedėti apie kinų gamyklas. Jį ir mušė, ir bažnyčion tempė, batiuška žarstekliu du kartus velnius iš jo išmušinėjo, o jis vis skandalus kėlė, nustoti negalėjo. Semionyčius jį botagu plakė ir net liežuvį jo žadėjo patrumpinti, bet taip ir neišėjo- pabėgo Fedka miškan karnų vyžoms vogti, kur ir pagavo jį kinų jėgeriai.
Taip jau išeina, kai savyje velnius negali nuraminti, užvaldo jie mintys ir rezga dievobaimingus dalykus. Nedžiugina tave naujos viršgarsinės raketos, apie kurias Sikeliovas tau pasakoja ir dingsta kažkur neapykanta  ukrofašistams ir armianobanderovcams. O jei tavije apsigyvena pragaro demonai, tai ir išvys gali pradėti užjausti priešus mūsų. Ne duok Dieve!
Po kojomis traškėjo nuodėguliai likę nuo prakeikto kaimo. Čia jei pasirausti daug metalo gali rasti -turtingai gyveno muspisiečiai, skaityk kiekviename kieme kirvį turėjo. Kai Rusijoje buvo paskelbtas metalų nacionalizavimas20, Muspisinės mužikai suslėpė visus metalinius indus ir įrankius. Kazokai su rosgvardiečiais visą kaimą tada perrausė bet daug metalo nerado. Pasitenkino minimumu -nurovė metalines skardas nuo stogų ir automobilius eksproprijavo. Mūsų gi kaime tada viską iki paskutinės vinies išgrėbė, paliko tik tai, kas pagal įstatymą priklauso-400 gramų metalo žmogui.



19. Originale rus.: Санскрепэпидемстанция (санитарная скрепная эпидемная станция) - autoriaus sukurtas trumpinys reškiantis tarnyba atsakinga už gyvenviečių sanitarinę būklę ir vykdanti epidemijų prevencijos priemones.
20. Originale rus.: металлразвёрстка (metalrazverstka) autoriaus sukurtas terminas pagal tikrą istorinį reiškinį rus. продразвёрстка – Rusijos 1916-1921 vykdyta viršytų nustatyto kiekio priverstinis maisto produktų atėmimas iš valstiečių valstybės naudai. Šio atveju tas pats tik apie metalų atėmimą. Yra sukurta daina šią temą: https: //www. youtube. com/watch? v=wlRG_xBl0xE



Kad ir negaila, jog Tėvynės labui viskas. Raketoms ir tankams daug metalui reikia. Šiandien tu vinį  užslėpsi, o ryt raketai neužteks metalo detalelei, o poryt NATO kareiviai jau tavo žeminę griauna, o patį aikštėje gaidina. Nu jau to tai nebus - mes visu kaimu visą metalą atidavėm, niekas nieko  nepaslėpė. Nors turime įtarimą, kad Fedka miške kirvį paslėpė. Ak jei tik rasti tą jo lobį...
Kitą vertus -nepatogu mediniais kastuvais juodžemį kasti, geležiniai būtų kur kas daugiau konteinerių pildoma būtų ir davinį Semionyčius padidintų. Ak, svajonės...
Iš toli pasigirdė greitai garsėjantis ūžesys, o po kelių sekundžių nuo kalvos pasirodė kinų karinis sraigtasparnis ir greitai nulėkė į vakarus. Vėl tikriausiai maištas kažkur. Šią žiema mūsų kinų broliai šauniai pagelbėjo mūsų Tėvinei. Kažkur Urale išprotėjo kažkoks generolas- o gal ir neišprotėjo, tiesiog velnių priėdė -žodžių sukėlė maištą, ginkluotas riaušes. Kartu su savo karininkėliais ir kareivukais užėmė ginklų ir maisto atsargų sandėlius ir po to užėmė Putinbergo miestą (anksčiau tas miestas Čeliaba21 vadinosi). Okupavus miestą pradėjo savo velnišką tvarką rengti. Gubernatorių vietinį ir deputatus visus sušaudė pagrindinėje aikštėje ir pradėjo dalinti ginklus žmonėms. Kazokai ir Rosgvardija nieko negalėjo su jais padaryti, nes neapmokyti jie su ginkluotais žmonėmis kovoti. Tada mūsų dydis vadas pasiuntė ten kitą generolą kartu su kariuomenę ir kažkas ten nutiko, neaišku- žodžių ir tą generolą demonai apsėdo ir jis prisijungė prie maišto. Ir trypdytų dabar mūsų Tevinę NATO kareivių batai jei ne broliai kinai. Išgelbėjo jie mūsų didžią Tevinę. Atsimenu -šimtai lėktuvų ir sraigtasparnių, skraidė pirmyn-atgal kol nesulygino su žeme tą miestą prakeiktą.
Dabar tik vienas sraigtasparnis į vakarus nuskrido-matyt ne miestas sukilo, gal kaimas koks. Ne visada kazokai ir rosgvardiečiai kiršintojus  nuveikti gali -tuo labiau, jei tie sukilėliai priešinasi.
Štai praeitų metų du žmogėdros visą būrį kazokų peiliais papjovė-tie nieko negalėjo savo botagais padaryti. Botagu gerai gulintį plakti, tai jau taip- skauda aišku, bet ne mirtina, bet prieš peilį botagas ne groja, peilis - tai mirtinas ginklas. Pas mus Semionyčius seniai iš visų peilius atėmė, kad mes vienas kitą nepapjautume. Teisingai padarė-duok mums peilius, mes vienas kitą išžudysime.
Taip praeitais metais du žmogėdros iš miško miestan atėjo, druskos pavogt tikriausiai norėjo, ir kazokai jos sustabdė savo nelaimei. Žodžių spiegė tie kazokai kaip kiaulės. Vietiniai visi namuose slėpėsi, a nei vienas neišėjo padėti. Pirmininkas ir deputatas net pistoletus turi, tačiau ir jie kazokams nepagelbėjo -baisu, aha. Čia bet kas pasislėptų. Nužudė žmogėdros kazokus, užėjo į RosSkrepProdMag‘ą, sugrėbė druskos, degtukų ir vėl į mišką. Niekas jų neieškojo. Kazokai ir Rosgvardija tokių pareigų neatlieką- žmogėdras ieškoti, o kinai dėjo ant jų. Kinams svarbu, kad žmogėdros mišką nekirstų -žmogėdros ir nekerta. Štai greitai kinai visus miškus iškirs, niekur bus nevidonams slapstytis... nors, ir jie urvus iškas -ir rask tu juos paskui!
Ak žiema, tu žiema. Žiemos metu gera- ir dirbti mažiau tenka, dienos trumpos visai ir laisvadienių būna. Pirma žiema, kai mes tik pradėjom žemę į konteinerius kasti sunku buvo.



21. Čeliaba rus. Челяба -veikėjas tikriausiai turėjo galvoje Čeliabinsko miestą. Tikriausiai autorius taip parodė, kad degraduojanti liaudis jau pradėjo užsimiršti istorinius miestų pavadinimus.

Žemė sušalusi, niekaip mediniu kastuvu nepaimsi, mes ją ir taip ir anaip, o ji kaip akmuo. Laužtuvų mes niekas neturėjome-metalų nacionalizavimo metais kazokai visus mūsu laužtuvus, kirvius ir kastuvus eksproprijavo ir išsiuntė išlydinti. Semionyčius mus ir botagu plakė ir davinių neduodavo-vis vien, nepaimsi įšalo kastuvu, nors tu sprok.
Tuomet Semionyčius išvažiavo į miestą ir grižo su trimis laužtuvėliais.  Reikalai pajudėjo, bet vis vien sunku būdavo. Nuo laužtuvėlio pirštai nušaldavo ir delnai greitai iki kraujo susitrindavo. Štai tuomet Semionyčius ir priėmė išmintingą sprendimą, kad laužtuvais pažeminti gaidžiai turi dirbti. Protingiausias žmogus! Gaidžių mūsų kaime iki šiol nebuvo, bet Semionyčius greitai rado kurios pažeminti reikia. Išrinko du pačius nevykusius žmogystas, nuvedė už kaimo tarybos  pastato ir ten pažemino kaip priklauso.
Paskui šauktus jiems prakiurdė ir atskirai hareme paskyrė gyventi. Dabar sunkius ir purvinus darbus pas mus vien gaidžiai dirba. Išmintingiausias žmogus, nors man atrodo, kad kartais perlenkia, bet batiuška bažnyčioje sako, kad visą valdžia nuo Dievo ir čia aš su jo sutinku. Nes jei viršininkas piktas ir neteisus, reiškia tai mūsų nuopelnas patys to nusipelnę. O jei viršininkas nuolat piktas ir neteisingas - reiškia  nusidėjome mes, kentėti reikia, atsipirkimas tai mūsų.  Biblijoje rašoma-kuo daugiau kenti, tuo Dievui patinka. „Skrepos“ tai mūsų, ne veltui skrepnešiais vadina mus.
O Semionyčius -jis teisingas, jis tiesą mėgsta. Štai žiema kaip žmoniškai pasielgė! Senka kalėdinių atostogų metu štai ką iškrėtė- ėmė ir iš šūdų vado statulą išlipdė, o ir panašumo kokio! O Senka suktašiknis koks, teisinosi -sako“ nenorėjau tai savaimę išėjo, norėjau raketą nulipdyti naujausią viršgarsinę, o išėjo vadas. “ O pats taip gudriai žiūri ir šypsosi piktybiškai. Tai Semionyčius nepaskundė jo FSB‘ešnikams, ir net nepagaidino už tokią šventvagystę, tiesiog botagu išplakė ir davinio tris dienas nedavė. Geriausios sielos, žmogus!
O kad vagia, tai tas neįrodyta, o ir kas nevogtų? Kitą pirmininku paskirk, tas dar daugiau vogs. Ir aplamai Semionyčuis nevagia o pusė davinių į „obščiaką22“ dedą, o „obščiakas“ -šventas reikalas.
Na o jei pats prisidirbsi, tai buk geras, klaupkis šuniuku ir bandas skiesk -pats kaltas.
Fedka, štai nuolat kiršindavo- ne priklauso, sako, vogti davinius- tai šventa, sako, nėra jokio obščiako, meluoja viską Semenyčius, kniaukia mūsų  davinius ir kad nubausti jį reikia, slapta primušti, o jei nepadės -tai ir visai basliais užmušti. Ar galima gyvą žmogų basliais užmušti? Ne krikščioniška tai. Ir valdžia mums Dievo duota ir ne mums ją keikti, mūsų darbas kentėti. Taip batiuška sako. Kaip giminei lemta, taip ir turi būti. Skandalistas, tu Fedka, skandalistas... Dabar tikriausiai pragaro keptuvėje kepa. Protingu save laikė, vis nenorėjo kentėti, kažką keisti norėjo. Išdidus buvo, o išdidumas – mirtinas nusidėjimas. Mat ką sugalvojo-prieš Dievo valią šokti! Ne veltui kinai ji nugalabijo,  ak ne veltui… Taip jam ir reikia.

22. Obščiak‘kas (rus. общак) -žargonizmas, kriminalinis terminas- bendra nusikalstamų grupuočių kasa.

Pakeliui, kelio pakraštyje guli sutrūnijusi kaladė, taip ir vilioja: „Na ateik pas mane, susmulkink... “ Nesusilaikiau aš – stipriai ėsti norėjosi, parinkau aš nuo kelio akmenį aštresnį priėjau prie kaladės ir ėmiau ją kapoti. Kinivarpos -kas gali būti skaniau? Minkštučiai, švelnučiai, kedro riešuto skonio. Būtų neblogai pakepinti, bet nėra kur ir laužą kurti negalima- galima atkreipti nereikalingą dėmesį. Aš taip įsigilinau į medžioklę, kad nepastebėjau kaip saulė prislinko link vakarinio horizonto. Nespėsiu iki sutemų iki miesto, o naktį negalimą tenai lįsti, kazokai pagaus- mirtinai nuplaks. Bet alkį numalšinau puikiausiai! Teks kažkur šalikėlyje  nakvoti -šalta, tamsu, baisu. Žvėrių nėra, aišku, bet kokie negyvėliai ar žmogėdros... Štai kas iš tikrųjų siaubą kelia! Anksčiau, dar XXI amžiaus pradžioje, pilna žvėrių mūsų kraštuose veisėsi, bet kad patys visus išnuodijome kada dar laukus arėme ir sėjome -daug chemijos į žemę pildavome, kad derlių padidintume, štai visą gyvūnija ir nudvėsė. Nepatiko jai mūsų chemija. Aišku gaila, bet nieko nepadarysi, saliarka brangi buvo-kol lauką nuarsi ir užsėsi, tiek pinigų įkiši, kad nori-nenori bet pilk chemijos, kad gerą derlių turėtum ir degalus atsipirktum.
Kol nesutemo reikia kokia pašiūrę surenti, kitaip užšalsiu. Priroviau sudžiūvusių dar anų metų piktžolių ir sudėjau namuku, įšliaužiau į vidų užkimšau išėjimą ir puoliau į sapną.
Dešra... Didžiulis dešragalys, neaprėpiamo masto auga tiesiog iš žemės o jo viršūnėlę debesys užstoja  ir mužikas kažkoks ją apkabinęs ėda, didžiuliais kąsniais.  Einu prie jos, o kojos neklauso, bėgti bandau, bet neišeina.  O mužikas pasisuka į mane ir juokiasi velnišku juoku. Aš įsižiūrėjau, o tai Fedka! Šaukiu aš: „Dink, velnio dvasia, eik atgal pragaran, gana dešrą kapoti! “ O Fedka vėl juokiasi. Nustojo ir tarė:

-O iš kur ištraukei, kad pragare turiu būti?
-O todėl, -sakau, skandalistas tu ir išpuikęs!
-Ir kas iš to? Kas sakė, kad į pragarą turiu papulti?
-Batiuška bažnyčioje sakė, kad tokiems kaip tu pragare vietos paruoštos. Batiuška-šventas žmogus, jis nemeluotų.
-O Batiuška tavo Dievą matė?
-Nežinau, tikriausia ne, -sakau aš.
-O aš mačiau, -sako Fedka, -štai jis, Dievas! -ir į dešra rodo ir apkabina ją.
O aš rėkiu:
-Netiesa, dievas negali būti dešra, man batiuška pasakytų!
-O Batiuška tavo matė Dievą?
-Nematė tikriausiai, bet batiuška bibliją skaitė, o ten parašyta kai atrodo Dievas.
O Fedka man atsako:
Tai kad biblijoje ir parašyta, kad Dievas tai dešra. Pats ar skaitei Seną Testamentą?
Aš atsakau:
-Ne, neskaičiau..
-Štai kaip yra, sako Fedka, -ne skaitei, o pizdelini man čia. Ten juodai ant balto parašyta, kad Dievas yra dešra ir žmogų jis padarė pagal savo atvaizdą. O kadangi žmogus dešros pavidalu negalėjo vaikščioti, jis pritaisė jam kojas ir rankas, kad žmogus galėtų vyžas kojom nupinti ir galvą paskui padarė, kad žmogus matytų kur eina ir turėtų į ką maistą dėti.
-NEEEE! -užrėkiau aš prasibūdau.


Išaušdavo. Na ir prisisapnuok man taip....
Iššliaužiau iš pašiūrės ir pradėjau klupinėti, kad sušilčiau. Greitai saulė pakils, reikia tęsti kelionę- jei paskubėsiu -greit į miestą papulsiu. 
Sapnas vis sukosi galvoje, sumąstyk man taip, Dievas-dešra! Kam papasakosi- išjuokins. Ak dešra... Jau ir neatsimenu jos skonio -tikrą dešra aš tik vaikystėje valgiau, laikiniais devyniasdešimtais. Tėvukas mano  kolūkyje dirbo, jiems produktais atlyginimą mokėjo. Tėvas šūdvalių fermoje buvo. Ne, aišku, atlyginimą šūdais jam neduodavo-tokį atlyginimą tik Semionyčius paskirti gali, -o tada ferma pieną teikia į sūrio gamybos fermą, o bulius į mėsos kombinatą, tad tos gamyklos su kolūkiu atsiskaitydavo savo produkcija, o direktorius savo ruoštu atsiskaitydavo su darbuotojais sūriais ir dešromis. Sunkūs tie laikai būdavo, tie devyniasdešimtieji, būdavo apart dešros ir sūrio namuose ir pavalgyti nebuvo ką. Paskui vadas valdžia paėmė ir prasidėjo stabilumas – pas mus į kaimą atvažiavo stabilizuotojai iš Maskvos ir kolukį sau prihvatizavo, kreditų prisiėmė, bankrutavo ir uždarė, gyvulius visus pridavė o kolūkiečius į laisvę paleido... Nuo tų laikų ir nevalgiau aš dešros.
Bet ne, pora kartų motina pirkusi iš pensijos dešreles parduotuvėje, bet jos netikros buvo, iš popieriaus tualetinio  ir sojos. Nežinau kodėl netikra sojos marmalą dešra irgi vadindavo...
Ir staiga galvoje ryškiai pasigirdė Fedjkos balsas: „Nes prisikels antikristai ir netikri pranašai ir rodys didžias pranašystes ir stebuklus, kad sugundyti, jei galima, net išrinktuosius... “

-A-a-a-a-a-a! -užrėkiau aš rankom grėbęs galvą nubėgau į šiaurę.

Nubėgau aš nedaug, uždusau. Tas bėgimas -ne man jis. Tikras skrepnėšis  nuo sunkumų nebėga -bet kokį pavojų turi pasitikti priekiu, arba užpakalių, jei skausmo bijai. Na ir apsinešiau, lyg ir neturėtų nuo kinivarpų taip stogą rauti. Būdavo aišku gliukų bet visi nuo baltosios karštligės, po ilgų išgertuvių, o dabar tai išvys negėriu- Semionyčius mums spiritą tik tarybinių ir pravoslavų švenčių metu duoda ir tai po nedaug. Beje, Fedka  sakė kad Semeionyčius ir mums priklausiantį spiritą kniaukia, ai kad jį kur, Fedka tą. Dingo ir taip jam ir reikia, šuniui pilkam.
O rimtai, kaip atrodo Dievas? Na tikrai gi ne dešra. Ech, jei tik biblija paskaityčiau. Bet iš tu ją ištrauksi, bibliją tą? Visas bibliotekas kartu su knygomis sudegino dar švietimo sistemos modernizacijos metu, o batiuška savo biblija garantuotai neduos ir aplamai- popai neleidžia biblijas beliekam skaityti. Jie sako, kad skaityti šventąjį raštą reikia būti grynų skrepnešių be nuodemių. O kitaip, sako-nesuprasi nieko. O kaip be nuodėmių, jei tas pats batiuška sako kad gimę mes nuodėmėje? Gal ir tiesa tai, kad nesako mums kad Dievas ir yra dešra? Kas ją, tą bibliją skaitė? O jei kažkas ir skaitė ir joje nėra aprašytas Dievas, tai kas ją parašė? Kodėl mes turime tikėti kad biblijos autorius gyvai matė Dievą, o po to jį aprašė ir nepamelavo niekur? O jei Dievas rodėsi išrinktiesiems, kodėl jis negalėjo atrodyti kaip žmogus, tai yra kaip dešra su kojomis, kad vaikščioti, su rankomis kad vyžas pinti ir, atitinkamai, galva kad valgyti į ją ir matyti kur koją dėti. Klausima-a-ai... Štai Fedka pavyzdžiui mirė ir matė Dievą taip kaip  tas iš tikrųjų atrodo. Bet kad nepapasakos jis niekam dabar, nes kad papasakoti reikia prisikelti pradžiai. O mūsų laikais pamėgink prisikelti- iškart pripažins zombiu ir supizdins ir „kriu“ pasakyti nespėsi. Reikala-a-ai... Ak Fedka, Fedka, kiek klausimų! Tuoj pat nueisiu į miestą, greit paduosiu raštelį ir skubiai į bažnyčią. Neleisiu pinigų maistui, geriau žvakę nupirksiu, o jei liks kas- šventyklėlei paaukuosiu. Nes jaučiu velniai mane visai užvaldė. Ir pas batiuška reikia paklausti kaip Dievas atrodo, gal matė, na arba biblijoje perskaitė.
Saulė jau buvo aukštai, kai įveikiau paskutinę kalva ir iš jos atsivėrė visas slėnis su gyvenviete viduryje. Ak koks gražus buvo tas megapolis, geriau už mūsų  regiono centrą tik Maskva, kurioje aš niekada nebuvęs ir nebusiu. Didi ir turtinga šį gyvenvietė ir gyvena joje pagal skirtingus šaltinius apie tūkstantį skrepnešių. Prašmatniai, labai prašmatniai gyvena čia liaudis. Skaityk kiekvienas darbą turi: kas žeme konteinerius pildo, kas šakalius miške eksportui renka, o kai kas naują musių fermą stato. Musių ferma tą tikrai grandiozinis projektas, miestą formuojanti įmonė -šimtai darbo vietų. Bet dauguma miestiečių aišku komandiruotėje dirba Telecko-Kinijos griovio statybose. Va ten tai nerealūs atlyginimai, už viską Kinija moka. Todėl ir darbininkai, kurie kasa griovį nuo Telecko ežero iki Kinijos ne tik davinys padidintas, bet ir atlyginimai kosminiai. Įrankiai pas visus aukštų technologijų net kastuvai geležiniai, ne taip kaip pas mus. Aha- reikalingas kinams mūsų vandenukas, štai ir bašlioja. O mums kas? -mokėk ir kasim. Mūsų vada net pareiškė, kad Telecko-Kinijos griovys -tai įnašas į mūsų didžios tėvynės ateitį, tai investicija į mūsų vaikus. Kokius vaikus, kokie vaikai? Mūsų bobos jau penketą metų negimdo, tai yra gimdo retkarčiais, bet kaip taisyklė negyvus kūdikius. Nuo tų laikų, kai visame Sibire pristatė radioaktyvių atliekų bunkerių, taip ir nustojo bobos gimdyti. Kodėl? -velnias žino. Mokslininkai iš Skolkovo23 seniai įrodė kad radiacija tai mitas ir nėra jokios radiacijos ir niekas niekada jos nematė. Maždaug čia pindosų demokratšūdžiai ją sugalvojo, kad mus, skrepnešius, gąsdinti. Tiesa Sikeliovas per ruporą sakė, kad radiacija egzistuota, bet mums sibiriečiams ji tik į naudą . Stipriną ji mūsų imunitetą ir gyvenimo laiką ilgina. Čia ir nežinosi, kurį tiesa svarbiausia. Ilgai mes su mužikais ginčijomės, snukius vienas kitam daužėme kol priėjome prie išvados, kad nėra jokios radiacijos, bet ji tik į naudą. O bobos-kalės neįvertino radiacijos, kurią pas mus iš viso pasaulio suvežė ir į šachtas suvertė, naudą, nustojo vaikus gimdyti. Na ir gerai, be vaiku net paprasčiau. Kaip pasakė Sikeliovas, skrepnešiai pirmiausia dėl savęs turi pagyventi, o vaikus-tegu ten kiniečiai gimdo.
Miestelio prieigose -patikros punktas su kazokais, čia geriau nevėpsoti ir nelaukti asmeninio pakvietimo. Užeini, rodai dokumentus kad atostogos pas tave, ar speckomandiruotė į miestą, nusirengi plikai ir stovi, lauki kol kazokai tave apieškos. Šį kartą ilgai ne tikrino- drabužius pamagiojo ir vyžas pakratė, kišenių gi aš neturiu. O kam man jos? Vis vien neturiu ką jose slėpti. O jei kas svarbaus-galima ir į autą įkišti, ne iškris. Šyknos šį kart ne tikrino, matyt nuotaikos nebuvo. O šiaip-mėgsta kazokai šį reikalą-svetimose šyknose krapštytis. Ko ne? Ne jie tokie-gyvenimas toks. Raštelio jie žinoma nerado-aš jį rankoje laikiau. O ranką patikrinti jiems nedašilo -senas triukas, patikrintas. Jei ką nuo kazokų paslėpti nori- suspausk į kumštį -jie nežino, kad ir rankose galima kažką slėpti. Vis šiknoje bando uždraustų daiktų ieškoti. O ką šiknoje paslėpsi? Šiaip sau slėptuvė. Tiesa girdėjau aš kad kokių 10 metų atgal, kai Rusijoje tik pradėjo su europiniais produktais kovoti patys suktašykniai skrepnėšiai įgūdo  net visas dešras brangesnes šiknose kontrabanda vežti. O patys gudriausi ne lenkiškas žąsys veždavo. Bet neilgai


23.   Skolkovo inovacijų centras yra aukštųjų technologijų verslo sritis Mozhaysky rajone Maskvoje, Rusijoje. 2010–2011 m. jis buvo apibūdinamas kaip „Rusijos Silicio slėnis“. Dažnai minimas norint pašiepti paskutinių dešimtmečių Rusijos pinigų kišimą mokslui, kurie dingsta nevirtę esminiais proveržiais moksle, ar technologijų srityje.
tas tęsėsi. Mūsų dydis vadas galiausiai pastatė 6 metrų aukščio tvora tarp Europos ir Rusijos ir  baigėsi kontrabandistams geras gyvenimas.
Turtingai buržujai miestelyje šiam gyvena, aha-žeminių skaityk ir nėra, namai visi mūriniai. Pas mus gyvenvietei  medinės trobos stovėjo, dar prakeiktais tarybiniais laikais pastatyti, bet kad supuvo visos. O tos, kurios nesupuvo, tos sudegė, kai gaisras kilo. Naujiems namas statyti medžiagų nebuvo, mes bes ir išrausėme sau kas žeminę, kas urvą. O čia- regiono centre skrepnešiai tikrose namuose gyvena, aha-a. Niekšai, sudeginčiau visus...
Deputato namą radau greitai. Pabeldžiau į aklinos tvoros vartus už jų sulojo šuva. Šuo! - po velniu, kaip seniai aš nemačiau šunų. Kažkada dar prieš energetikos krize mes visi laikėme šunis ir kates. Šunis- kad saugotų, kates-kad žiurkes ir peles gaudytų. O paskui vadas ir partija naminių gyvūnų mokestį įvedė. O kadangi pinigų pas mus niekas neturėjo, visus augintinius mes užmigdėme. Kažkiek laiko galima dar kaimo prieigose laukinių šunų pamatyti, bet po energetikos krizes ir jas suvalgė. Po to pradžioje pas mus iš naminių gyvūnėlių tik žiurkių būdavo. Bet žiurkės-gyvulis suktas, gyvena tik ten kur maisto yra, o pas mus, skrepnešius vogti nebelikdavo ką, visą savo davinį mes ir patys iš karto suėsdavome. Pabadavo biški žiurkes, suėdė peles ir dingo, gal į mišką patraukė? O čia- šuva! Štai ką reiškia deputatų būti, gali sau leisti mokesti mokėti, buržujus.
Deputatas išėjo, paprunkštė. Aš nusilenkiau ponui kaip priklauso ir padaviau jam Semionyčiaus keverzones. Deputatas ilgai, judindamas lupas skaitė raštelį, retkarčiais žvilgdamas į manę, po to tarė: „Lauk čia“ ir išėjo. Stovėjau skaičiuodamas varnas, kurios tupėjo  ant gretimo namo stogo, suskaičiavau iki 20 kai vėl pasirodė deputatas ir padavė man savo raštelį:
-Štai, imk brukalą. Dabar eisi gatve tiesiai, už sankryžos pamatysi pastatą kuriame  kabės iškabos dalis „Lig“24. Tai ligoninė anksčiau buvo. Užeisi, prie patikros kazokas sėdi, duosi  jam raštą ir daryk viską, ką pasakys. Įkirtai?
-Įkirtau, -pasakau.
Ligoninė, patikros punktas, aha-štai ir kazokas. Paduodu raštelį. Kazokas ilgai skaito judindamas ūsus pažiūri į manę ir sako: „Eik paskui mane“. Einu paskui. Užeinam į purviną kabinetą su apsilupusiomis sienomis. Kazokas sako: „Žiūrėk pro langa“. Aš pasisuku, žiūriu pro langą, matau blyksnį ir šviesa dingsta.
Tamsu, tylu, kažkokie nerišlūs pokalbiai, duslūs lyg iš po vandeniu. Negaliu suprasti ne vieno žodžio. Staiga tamsa išnyksta ir aš pamatau Fedjką:
-Na kas, įsitikinai, kad Dievas tai dešra?

24. Originale iškabos dalis skamba kaip „skausmas“ (rus. Боль), kas yra rusiško žodžio „Больница“ (Ligoninė) pradžia.

-Ne, -atsakau, -bažnyčioje dar nebuvau, su popu nekalbėjau.
-Gali tenai ir neiti, - sako Fedka, nei vienas popas neprisipažins, kad Dievas yra dešra. Tai sugriaus pasaulinę tvarką. Teks viska keisti žmonių sąmonėje. Tai didėlė paslaptis. Štai tu, - sako Fedka, - ar susimąstai nors karta bažnyčioje kai atlieki sakramentą tau sako: „valgyk Kristaus kūno ir gerk Kristaus kraujo“. Tu pagalvok, kas tai per kanibalizmas?
-Na tai ten duodą duonos kąsnelį ir vyno šlakelį, joks čia kanibalizmas.
-Tai tas ir yra, sako Fedka, -pagal tave Kristaus iš duonos ir vyno buvo?
-Nu-u, nežinau.
-Tai aš tau ir sakau, -popai mums nesako, kad Dievas-dešra, daro tai specialiai. Ir testamentus perrašė ir davė tokius, kokie jiems patogus ir dešrą nuo mūsų slapsto-vietoj jos duonos mums duoda. Kristaus kūnas-duona. Tu tik pagalvok, kūnas-duona25 kaip duona gali būti kūnu? Dievo kūnas -tai dešra.
-Nežinau, Fedka, neturiu priežasčių tikėti tavim.
-O popais turi priežasčių tikėti? Beje, man iš tavęs nieko nereikia. Aš nereikalauju iš tavęs pinigėlių aukai ir ne verčiu žvakelių pirkti. Taip kad meluoti tau priežasčių neturiu.
-Vis tiek su batiuška pakalbėsiu, tuoj į bažnyčią eisiu. Beje, kur aš? Kur kazokas? Kaip ištrukti iš čia?
-Ne myžk į kelnes, tuoj ištruksi. Greit jau baigsis operacija.
-Kokia operacija? -sakau.
-Kaip tai kokia? -tau inkstą išpjauna, o kaip tu galvojai? Pats gi atėjai ir raštelį nuo Semionyčiaus atnešei kad sveikas skrepnešis esi ir kad Semionyčius tavo inkstu savo kortų skolą deputatui atiduoda. Atsimeni praeitų metu rudenį Semionyčius visus kaime privertė kortomis lošti ir visus paliko be talonų šakaliams prakūrom rinkti? Štai, o paskui su tais talonai į miestelį važiavo ir su vietiniu deputatu lošė ir prapylė viską, dar ir skolingas liko...
Akyse viskas plaukė... Aš pasijudinau- virš mane buvo apšepusios lubos. Kūną valdžiau sunkiai, maudė nugaros apačia...




25. „Kristaus kūnas“ (rus.: плоть Христа)  tiesiogiai verčiamas kaip „Kristaus mėsa“, dėl to rusų kalboje prieštaravimas, kad Kristaus kūnas negali būti duona daug ryškesnis.




SKYRIUS 2


Merga aimanavo ir raitėsi, JJegoras kandžiojo jos spenelius, jos krūtis tilpdavo į burną ir neduodavo kvėpuoti. Štai, štai, jau dabar... A-a-a – ore nuaidėjo šlykštus niurus staugimas. Merga pradėjo nykti, JJegoras ją grėbdavo, mėgindavo sulaikyti, bet ji dingdavo. JJegoras pramerkė akis ir pradėjo spjaudytis plunksnomis. Pūkai iš praplėštos pagalvės užkimšo nosį ir šnerves. Išprievartauta pagalvė gulėjo tarp kojų. Eh, bobos reik, -pramūkė Jegoras  pasiraižydamas. Reikia ruoštis tarnybai. JJegoras tarnavo ROSKOSMOS‘e26 -naujoje šiuolaikinėje organizacijoje Rusijos Kazokų Motociklininkų Sąjungoje, sutrumpintai ROSKOSMOS‘as. Aha, kažkada Rusijoje niekšiškai nuostolinga firma buvo -irgi ROSKOSMOS vadinosi. Jie ten maždaug raketas leisti mėgino, bet po penkiasdešimto nesėkmingo karto Skolkovo mokslininkai ištyrė kad dangaus skliautai užsidarė. Ta prasme anksčiau virš Baikonuro27  dangaus skliaute buvo langas, bet skrepnešių maldų dėka tas langas susitraukė ir dabar į kosmosą patekti niekaip negalima. Raketinę kontorą aišku paleido kaip nereikalinga. O kazokų motociklininkų sąjungai- tai jo-o, tai nacionalinis pasididžiavimas, daugiaamžės tradicijos šiuolaikinėje interpretacijoje. Atsirado ROSKOSMOS‘s kai pravoslavų baikeris pravarde Feldšeris28 iš „Žydrųjų vilkų“29 klubo susijungė su pamaskvės kazokų kariuomene. Kartu jie tapo mobiliu kazokų buriu, Rusijos visų kazokų plieno kumščiu.
Truputipakentėtjevskas30 -pagal gyventojus miestelis mažas, bet pagal teritorija išsiplėtęs. Didžioji miesto dalis privatus sektorius, o Užupis tai ir išvys lūšnynai greta pat miško. Labai pavojinga vieta, anksčiau ten pagrinde alkašai ir varguoliai gyveno, o dabar štai atvirkščiai net po keletą skrepnešių kiekvienoje troboje. Ištykus energijos krizei mieste dingo vanduo, nustojo veikti liftai, išnyko šildymas. Visiems kas gyveno daugiabučiuose aukščiau antro aukšto gyvenimas virto į tikrą pragarą. Stiprūs ir drąsūs skrepnešiai lavina patraukė į privatų sektorių. Koks mušis gavosi! Apokalipsė! Rosgvardijos mieste tuomet jau nebuvo. Nebuvo kam pasiutusių skrepnešių raminti. Pjovė vienas kitą tiesiog už nieką. Pirmoji žiema tapo lemtinga: stipriausieji išgyveno, senius ir ligotus  Dievas paėmė. Tik su bobomis nesąmonė išėjo, tos kalės nepanoro kentėti, sudėjo paskutinius rakandus ir patraukė į kinų miestelį, kuris 30 kilometrų

26. Originale rus.: РОСКОСМОС (Российский Козацкий Мотоциклетный Союз) - autoriaus sukurtas trumpinys
27. Baikonuras (rus. Байконур) - Baikonuro kosmodromas, esantis Kazachstano teritorijoje – pirmas ir didžiausias kosmodromas pasaulyje. Pastatyta Sovietų Sąjungoje iki šiol eksploatuojamas Rusijos Federacijos, išnuomotas jai iki 2050m.
28. Nuoroda į realiai egzistuojanti Rusijos baikerių klubo vadeiva A. S. Zaldostanovą (rus.  А. С. Залдостанов), kuris palaiko Putino politika. Realaus baikerių klubo vadeivos pravardė: “Hirurgas“. https: //www. youtube. com/watch? v=oFxyayBj2uQ
29. Realus Zaldostanovo baikerių klubo pavadinimas yra „Naktiniai vilkai“
30. Originale rus.: Немногопотерпетьевск autoriaus sukurtas vietovės pavadinimas, sudurtinis žodis, sudarytas iš žodžių: rus.: немного (truputi) ir  rus.: потерпеть (pakentėti). Nuoroda į dažnai Rusijos propogandos naudojamą posakį „Reikia truputi pakentėti“
aukščiau palei upe. Kiniečiai aiškus bobas priėmė, beveik visas, išskyrus nebent senes ir luošes-
jas atgal išvijo. Pas kinus bobų deficitas, brangina jie jas, nors kiek jiems atvesk- visas paims ir  sumokės juaniais. Taip vat ir išėjo, kad nebeliko moterų Truputipakentėtjevske. Beveik neliko: yra keletas luošių ir senių, dar mūsų meras ir atamanas žmonas turi. Dar popas popienę aišku turi. Užtai likusios bobos ir bobulės gerai gyvena. Pas jas mužikai eilėmis stovi ir dovanomis apipila. Jei primesti-pas tą pačią Zinka nueiti tai 5 glėbių šakalių prakūrom talonas. O pinigais -beveik milijardas rublių, na arba 7 juaniai. Ne visi tokių babkių turi. Todėl didžioji skrepnėšių dalis į gaidžių haremą vaikšto. Ten mažesnės kainos...
JJegoras užsegė diržą, įkišo į varlę vardinį dovanotą peilį. Už diržo užkišo tabelinį botagą ir išėjo pro duris. Laiptinė smirdėjo myžalais. Panašu ir vėl kaimynas padla myžo į laiptų tarpą, gyvulis. Tingi jis, pydaras, kibirą išnešti. Tai laiptinėje myža, tai pro langą. Bet padaryti jam nieko negali- jis musių fermoje brigadininkų dirba. Suplūksi jam snukį, o meras greitai tave šuniuku pastatys, o dar ir atamanas tave pro rikiuotę pravarys. 
Barakas kuriame gyveno JJegoras buvo elitinis- tik du aukštai, medinis -žiema daug malkų šildymui nereikia. O kieme ir lauko tualetas ir šulinis yra.  Merija dar dvidešimt metų atgal vis sugriauti šį baraką kėsinosi, bet gyventojams naujos vietos nerado. Bet po energetikos krizės atamanas-batia rado kur gyventojus dėti- išmetė į lauką. O kas? -puikus namas, tai kad apatiniai rąstai supuvę-ne bėda -užmetė žemėmis ir namas kaip naujas! Ir gyvena čia vien elitiniai, musių fermos brigadininkas ir kazokai, ir ne eiliniai, o uriadnikai. 31
JJegoras tai uriadniku tarnavo, net peilį vardinį už diržo nešiojo. Eiliniai kazokai neturėjo teisės peilius nešioti. Pas juos iš ginklų- tik botagai. O štai uriadnikams peiliai-durtuvai priklausydavo. O atamanas vietinis, sotniko32 laipsnį turi, jam jau šašką33 turėti galima. Ak šaška.. - svajingai atsiduso JJegoras, - ja kaip kirsi ir galva nuo pečių. Su šaška nebaisu ir prieš desėtką žmogėdrų išeiti, net jei jie su kirviais. Vis vien- su kirviu prieš šašką nepašokinėsi. Dar atamanas turi tikrą pistoletą, Makarovo. Pistoletas- tai išvys superinis ginklas. Gaila tik šovinių nėrasi. Šiaip tai Maskva išskiria ROSKOSMOS‘ui šovinių ir aprangą, bet iki Sibiro nieko nepatenka, pakeliui viskas išvagiama. Atveža kartą į metus iš apskrities dešimt porų batų sunešiotų ir dar pora blusėtų furažku34 ir tarnauk kaip nori. Ačiū merui -jis kazokus išlaiko, maitina ir atliginimą moka. Šiaip ir pasirinkimo meras neturi- išskyrus kazokus jo musių fermos niekas nesaugos. O musių ferma -įmonė grandiozinė, trilijonus rublių merui neša. Na jei normaliais pinigais- tūkstančius juanių. Skaityk visas mietas merui dirba. O meras visus kaimyninius rajonus maitina. Maitintojas, strategas mūsų meras. Jei laiku muses ne pradėtų veist, skrepnešiai seniausia patys save suvalgytų.
Nepastebinamai Jegoro batai išnešė jį ant krantines. Iki užkardos liko visai nedaug. Skrepnešiai čia jau dirbo išsijuosę: kas iki kelių, kas iki pusės vandenyje. Musių fermoje grafikas griežtas: darbo diena nuo tamsos iki tamsos. Pradėjus tekėti saulei tu jau upėje turi stovėti su  graibštu ir kibiru- maistą lervoms gaudyti. O kaip jus galvojote? Lervos šventa dvasia maitinasi? Aha-tuoj. Lervom, kad augtu ir penėtu, dvėselienos arba šūdelio duok. O iš kur paimti? Patys


31. Uriadnikas (rus. урядник) – Rusijos kazokų kariuomenės puskarininkio laipsnis.
32. Sotnikas (rus. сотник) – kavalerijos karininkas Rusijos kazokų kariuomenėje, kurio laipsnis analogiškas pėstininkų leitenantui. Nuo 1884 m. jis ėmė atitikti dabartinį vyresnįjį leitenantą. Rusijoje IX-XVII a. sotnikas buvo šimtinės vadas.
33. Šaška (rus. шашка; adyg. шъэшхо \'ilgas peilis\') – kertamas duriamasis silpnai lenktas vienašmenis kalavijas, kurio efesas neturi gardos, o buoželė užlenkta į priekį.
34. Furažka (rus. фуражка) – vyriška uniforminė kepurė su snapeliu, karinės ar kitokios uniformos (jūrininko, policininko, geležinkeliečio)
skrepnešiai reikalingo lervoms išmaitinti  išmatų kiekio neišgali pagaminti. Štai ir gaudo upėje. Laimei kiniečiai 30 kilometrų aukščiau upės pastatė kiaulides didžiules ir šalia saviems darbininkams miestelį . Taigi šūdus nuo kiaulidžių ir miestelio kanalizacijos į upę pila. Pradžioje dar skrepnešiai murmėjo kad vanduo surus ir smirdantis miestelyje tapo, net šuliniuose. Bet paskui priprato. Užtai pašaro musių fermai kiek nori. Imk graibštą, kibirą ir pirmyn į upę: vos per dešimt minučių visą kibirą prigaudyti galima.
JJegoras praėjės  patikros punktą atsidūrė užkardoje.  Aikštėje jau prasidėjo rikiuotė. JJegoras pasitaisė, užtraukė diržą, užsegė sagas ir stojo į rikiuotę.
-Uriadnikai! Pas mane! - pasigirdo aikštėje.
Atamano kabineto langai buvo aikštės pusėje ir dabar, iškišęs raudoną snukį pro langa, batia rėkė:
-Greičiau, bėgte- judink užpakalius!
JJegoras ir dar du kazokai išbėgo iš rikiuotės ir taškydami purvą nubėgo į kontorą. Atamano kabinetas kaip visada smirdėjo prakaitu, kojinėmis, pagiriomis ir nuorūkomis. JJegoras susiraukė- pats jis matė rūkyti seniai, todėl tabako kvapo nepakentė. Atamanas bijojo skersvėjų, dėl to nevėdino kabineto. Retai darydavo langą, tik jei prireikdavo išsakyti vertingą nurodymą, arba pakviesti kažką.
-Reiškia taip, kovotojai, - svariai tarė batia, -šiandien karinis budėjimas ir patruliavimas atšaukiamas. Turite kovos užduotį. Greit čionai atvažiuos mero autobusas. Pora dalinių įsikraunat ir važiuojate į Žopolizovo35 kaimą. Tai rajono centras, maždaug šimtas kilometrų nuo čia. Užtruksite kelionėje kokias penkias valandas. Įlekiate į Žopolizovo, šokuote iš autobuso ir dusinat vietinius kazokus. Jų ten mūsų duomenimis ne daugiau 15 žmonių. Paskui pasidalinat į dvi grupes: viena bėga ir užlenkia deputatą, kita bėga-užlenkia pirmininką. Deputatas durą34 turi ir aplamai trenktas jis, todėl duosiu aš jums „Makarą“. Šiknomis už jį atsakysite. Žodžių, pilate deputatą ir pirmininką. Paskui-atgal į autobusą ir važiuojate prie upės. Tenai, tie pydarai musių ferma pastatė – sudeginate ją velniop. Ir jei iki sutemų viską spėjote, galite Žopolizove apsižvalgyti, gal bobų rasite. Jei kas-visas čionai tempkite. Meras 100 juanių už kiekvieną sumokės. Taip, ir dar, - atamanas atidarė stalo stalčių, ištraukė raktų ryšulį ir metė ant stalo, - iš ginklinės paimkite durtuvus, išdalinkit chebrai. Uriadnikai Kudelmanai!
-Aš, -išsitiesė ir išmetė ranka prie furažkos vienas iš kazokų.
-Kudelmanai, tu pas mus čia vienas armijoj tarnavai?
-Tikrai taip, pone atomanai, tarnavau.

35. Originale rus. Жополизово . autoriaus sukurtas neegzistuojančio kaimo pavadinimas, artimiausias tiesioginis vertimas „Šyknlaižių“,  akcentuojama, kad tame kaime gyvena ypatingai pakantus valdžiai gyventojai.
-Na tuomet štai, Kudelmanai, durą36 tau įteikiu, kas su ja atsitiks-užmušiu. Be būtinybės ne šauk- ten viso labo du šoviniai. Viskas aišku?
-Tikrai taip, pone atomanai, viskas aišku.
-Viskas, pyzdinkite iš čia, prie patikros punkto autobuso laukite- ištarė batia, vangiai mostelėjo ranka ir atsilošė krėsle.
***

Radijas autobuse:
<<.... pradėta naujų viršhipergarsinių raketų serijinė gamyba. Šimtas tūkstančių raketų bus pateikta kariuomenei penkmečio pirmoje pusėje. Puolimo ministras kariuomenės vadas Vitalijus Leontjevičius Mudko pareiškė kad Rusijos federacijos karinės pajėgos pajėgūs bet kokiu momentu atremti priešų atakas ir net daugiau- per dvi valandas mūsų armija pasiruošusi pereiti į kontrpuolimą. Jungtinių Valstijų vyriausybė niekaip nereagavo į tą pareiškimą. Bet mūsų žvalgybos duomenimis, JAV prezidentas panikoje. Mūsų  nacionalinis lyderis pakomentavo JAV kongreso tylą tokias žodžiais: „Jūs mūsų niekad neklausėte. Paklausykite dabar. Paskaičiuokite, skaičiuoti tai jie moka? 37 >>
Vėžlio greičiu autobusas šliaužė nelygių duobėtu keliu. Per radiją be paliovos transliavo Sikeliovas. Pasakojo apie rusiško mokslo pasiekimus, Skolkovo kurinius, apie naujas raketas, paleistas į serijinę ganyba ir savaimę aišku apie mūsų vado didybę ir nuopelnus: „Rusijos Federacijos valstybės Dūma 3 skaitymu balsavo už GPM didinimą iki 76 procentų. Rusijos Federacijos prezidentas davė komentarą šiam vyriausybės nutarimui: „Vertinkite tai supratingai38“- sakė nacijos lyderis.
Nieko sau! Meras visą autobusą išskyrė! Tai kiek jis benzino nupirko, o svarbiausia- kur? Tikriausiai iš kinų. Po energetikos krizės Rusijos degalinės dar keletą mėnesių stengėsi išgyventi, bet visiškai netekus pirkėjų įlindo į skolas ir bankrutavo. Pradžioje jos dar stovėjo tuščios ir apleistos, bet vieną gražų momentą jos išardė metalui ir medžiagoms statybai. O kiniečiai, tai jo-o degalų jūra turėjo. Nuo to laiko, kai Kinų Liaudės respublika išpirko iš ROSNEFT ir GAZPROM‘o šimtą procentų akcijų, Kinijoje degalai patapo beveik už dyką. Kitaicams benzinas lyg vanduo buvo, bet pardavinėti-nepardavinėjo. Pas juo su tuo griežtai.

36. Originale naudojamas rusiškas kriminalinis šaunamojo ginklo terminas „волына“ (tiesioginis vertimas būtų „dūdmaišis“) vertimui panaudotas lietuviškojo kriminalinio žargono atitikmuo.
37. Tai nuorodą į tikras V. Putino kalbas: https: //www. youtube. com/watch? v=EhTqqWl-_pA https: //www. youtube. com/watch? v=p_Oz0-HE1os
38. Dar vieną nuorodą į V. Putino kreipimąsi liaudžiai dėl pensijos reformos, iš esmės pensijinio amžiaus padidinimą: https: //www. youtube. com/watch? v=bcaetSHf8PA


Už degalų pardavimą ne Kinijos piliečiams baudžiama žiauriai. Nors meras mūsų -ne pirštu darytas – tikrai turi Izraelio ir JAV pilietybes, o jei ir benzą įsigudrino gauti – tikriausiai ir Kinų pilietybę pas mūsų merą atsirastų.
Jaška Kudelmanas sėdintis priešais Jegoro nepaleido rankų nuo pistoleto. Suko jį ir taip, ir anaip, ištraukdavo ir įstatydavo dėtuvę, traukdavo spiną, gaudė šovinius ir vėl išimdavo dėtuvę ir ją pildė. Jaškos akys žibėjo. Atrodo tuoj aplaižys tą „Makarą“. „Nors rankose palaikyti duotų“- galvojo JJegoras, -„bet ne duos“. Jaška dar tas spaudikas.
Jaška Kudelmanas neryžtingas, bet labai suktas šakalys. Armijoje tarnavo kažinkokiame ten kibernetiniam dalinyje dar tai laikais kai Rusijoje internetas būdavo. „Kick-off“39 jie lyg vadindavosi. Kazokai šie kovodavo su penktąją koloną ir šiaip liberastais: komentarus rašydavo, laikų ir dizlaikų prisukdavo ir aplamai tarnyba pas juos nelabai sunki buvo. Savaimę aišku jokių ginklų jie per visą tarnybą į rankas nebuvo ėmę. Ir atamanas puikiai žinojo šį faktą. Bet dūrą priskyrė būtent Jaškai. O kodėl? O todėl, kad Jaška, blyat, atamano sūnėnas! JJegoras pajuto kad sėdinė po jo pradėjo greitai kaisti. Jis užmerkė akis ir pamėgino atsipalaiduoti, stengdamas užgesinti savo pagristą pyktį.
Atamanas Ivanas ir uriadnikas Jaška iš Uralo kazokų giminės. Atbėgo čia pas mus po Oziorsko incidento40. Ar ten pas juos sprogo kas, ar nuotėkis kažkoks buvo. Įvykį tuomet užslaptino, o Oziorsko miestą karantinui uždarė ir daugiau nieką niekada iš jo neišleido. Bet vat Kudelmanai iki karantino iš Oziorskio sugebėjo tept slides, tiesa paskui sirgo ilgai ir nupliko. Bet lyg ir nieko neužkrėtė. O paskui vyriausias Kudelmanas įstojo tarnauti į ROSKOSMOS‘ą. Pora kartų tik nuvažiavo į krašto sostinę ir opa- per puse metų jis jau sotnikas ir atamanas. Štai ir Jaška prie savęs laikė.
Autobusas vėl pašoko ant kelio nelygumo, kazokai pakilo į orą, bet trenkę furažkomis ir papachomis41 lubas staigiai nusileido. Garsus pokšt ir zvimbesys -Jegoro akis užliejo kažkuo šiltų, ausyse cypė. JJegoras rankove nuvalė akis. Rankovėje buvo kraujo, raudonos dėmės ant lango. Jaška guli ant grindų prie Jegoro kojų. Viršutinės galvos dalies kazokas neturėjo.
-Blyat! Stok, Stok! -pradėjo rėkti JJegoras.
-Pyskit stačią jūsų motinos sielą!!! Kudelmanas mūs visus pagaidins! Jis mūsų vidurius aplink kumštį apvynios ir ištrauks pro šykną! -vaikščiojo ir rėkdavo Vanka-Luošas, jaunesnysis

39. Reikalinga informacija. Trolių fabriko tokiu pavadinimu neradau. Gali būti blogai išgirdau, ar neteisingai perskaitė autorius. Reikia sutikrinti su spausdintą versiją, arba užklausti autoriaus... O. Š.
40. Oziorsko incidentas, labiau žinomas kaip Kyštymsko katastrofa (rus.: Кыштымская авария) - pirmoji SSRS žmogaus sukelta radiacinė ekstremalioji situacija, kilusi 1957 m. rugsėjo 29 d. Mayak chemijos gamykloje, esančioje uždarame Čeliabinsko mieste-40 (dabar Oziorskas). Nelaimė pagal pasekmes priskiriama sunkioms, pagal šiuolaikinę tarptautinę klasifikaciją ji priklauso 6 lygiui iš 7 galimų, nusileidžia tik Černobylio ir Fukušimos-1 avarijoms, įvykusioms daug vėliau.
41. Papacha (rus. папаха) - yra vilnonė kepurė, kurią dėvi vyrai visame Kaukaze. Forma gana įvairi – cilindrinė, pusrutulio formos ir pan. Rusiškos papachos paprastai turi audeklinį viršų. Papachos yra laikomos kazokų nacionalinėmis kepurėmis. Žodis papacha yra tiurkų kilmės (papakh)
uriadnikas iš Jaškos skyriaus.
-Už Jašką jis kojas-rankas nukirs, į burną primyž ir tada nušaus!
-Nee, nenušaus, - sukikeno vienas iš kazokų, -dura gi pas mus, o ir šovinys tik vienas liko ir aplamai mes ne prie ko- jis pats tam balvonui vamzdį davė. Atamanas liepė Jaškai nešaudyti be reikalo, matomai neiškentėjo skrepnešis... -Kazokai sukvatojo. Niekam Jaškos nebuvo gaila. Skrepnešiai seniai priprato prie šalia pastoviai mirštamų žmonių. Prie kazokų priėjo autobuso vairuotojas, mero žmogus:
-Karočė taip, mužikai, -  kazokai susiraukė. ne mėgo jie kai juos mužikais vadina. Kazoku supratimu mužikas reiškia vergas beteisis.
-Kur tu mužikus matai, šuva nuskurusį? -pertraukė vairuotoją Vanka-Luošas, - mužikus musių fermoje savo pamatysi. Mes tau ponai kazokai. Vairuotojai sukvatojo, bet tęsė:
-Žodžių tai, ponai kazokai, man nusišykt, kiek jūsų balvonų padvės kelyje. Man įsakyta jūs nuvežti į Žopolizovo, o paskui atgal ir padaryti tai kiek galima greičiau. Nes miestas liko be apsaugos. Kraukite savo savišaudį atgal, greitai neprašvinks, grįšime namo priduosite jį į musių ferma kaip skrepnešiams ir priklauso.
Kažkada Rusijoje atsainiai vertino gamtos išteklius, kuriais Dievas apdovanojo Rusijos gyventojus. Pavyzdžiui lavonus užkasdavo į žemę, arba net degindavo. Mažai to kad energija veltui eikvodavo, dar ir vertinga bioresursą naikindavo. Dabar savaimę aišku niekas taip nedaro. Visus užsilenkę turi būti pristatyti į artimiausią musių fermą. Tai įstatymas. Už nevykdymą didžiulės baudos. Aišku jeigu yra ką bausti. Užtai pridavusiems lavoną- garbė ir pripažinimas, talonai duonelei. O duona galima gauti kiekviename RosSkrepProdMag‘o padalinyje.
Kazokai nuvilko  Jaškos kūną atgal į autobusą ir numetė tarp sėdinių. JJegoras norėjo pakelti pistoletą, bet tas gulėjo kraujo baloje, o terliotis visai nesinorėjo ir taip visas apsitaškęs.
-Luošas! Tu Jaškos pavaduotojas, paimk dūrą.
-Ne, ne, ne- nereikia man šio gėrio, atsakė Vanka, -tuo labiau, aš ir šaudyti nemoku.
-Ką ten mokėtį? – sakė JJegoras, - vaikystėje kompo nelošei?
-Žaidžiau, -atsakė JJegoras, -bet vis tiek pamiršęs.
Taip išėjo, kad iš kazokų armijoje niekas netarnavo. Kažkas savo laiku nusimuilino, kažkas jau sėdėjo nuo jaunų metų. Kažkaip išėjo, kad per pastaruosius trisdešimt metų pradinę privalomą tarnyba tapo negarbe. Ir tik patriotiškiausi ir dar kaimiečiai tarnavo Tėvinei. Pats JJegoras galvojo, kad tarnauti jis niekam neprivalo. Todėl pradžioje megino nusimuilinti, o po to paėmė kreditą iš ROSSKREPKREDIT banko ir nupirko baltą bilietą.
-Ką ten atsimint? Imi pistoletą, nusitaikai į priešininką ir spaudi nuleistuką.
-Tiek to, -Vanka pakėlė pistoletą dviem pirštais, priėjo prie Jaškos kūno, nuvalė vamzdį į jo švarko kraštą ir užkišo už diržo.
-Kiaušų sau ne peršauk! -nusijuokė kazokai.
Visą dieną autobusas šliaužė kelio provėžomis strigdamas ir gramdydamas dugnu. Kažkoks grumstas kelyje nurovė duslintuvą kartu su išmetimo vamzdžiu. Vairuotojas nešvaistė laiko remontui, tiesiog įmetė duslerkę į autobuso saloną. Variklis ūžė, salone smirdėjo dūmais, bet ryžtingi kariai narsiai kentėjo visus nepatogumus. Nes kančia- tai viena iš pagrindinių dvasinės stiprybės briaunų, nacijos identifikavimo linija, taip yra sakęs kažkada jo šventybė Katriarchas Perilas. 42
Anksčiau, gal tik 10 metų atgal čia buvo gan pakenčiamas greitkelis, kurio nulėkti iki Žopolizovo galima buvo už kokios pusantros valandos. Na pamanyk man -nedidėlės duobutės asfalte, jokių problemų, - pristabdei ir apvažiavai. Dabar gi čia tranšėjos ir grioviai. Vietomis matosi nedidėlės asfalto salelės, o vietomis buvusi kelio danga pakilo, susigarankščiavo ir kyšojo nuolaužomis, kaip priešistorinio dinozauro  dantimis. Pamatę tokį kelią jūs tikriausiai pagaluotumėte kad tai prakeiktų pindosu, arba  mažiausiai židobenderovcų43 darbas.  Bet ne, tai mūsų Kinijos broliai padėjo, tik jie čia pastaraisiais metais važinėjo. Daugiatoniai vikšriniai ir ratiniai traktoriai dieną-naktį tempė medieną ir juodžemių konteinerius į artimiausią miestą. Kiekviename didesniame mieste kinai turėjo savo bazes, kuriose vyko pirminis žaliavų apdorojimas, krovimas į geležinkelio vagonus ir nesibaigiančių jų virtinių siuntimas į Rytus.
Žopolizovo pasiekėm vakarop ant ausų pastatę visą miestelį savo variklio riaumojimu.
Kozakovežis rėkė kaip tankų kolona baidydamas viską kas gyva pusės kilometro spinduliu. Prie užkardos kaip priklauso gulėjo lenta su vinimis. Autobusas sustojo, kazokų skyrius paruošę botagus išsibarstė iš autobuso užimdami pozicijas. Bet užkarda buvo tuščia. Miestelis irgi atrodo kaip miręs, a ne gyvos dvasios. Pasislėpė vietiniai skrepnėšiai. Pakilę dulkių debesį autobusas įvažiavo į gyvenvietes centrą ir staigiai sustojo. Durys atsidarė ir kazokai ryžtingai desantavosi priešo teritorijoje. Kariauna iškart pasidalino į trys grupes: JJegoras komandavo pirmajai, antrajai-Vanka-Luošas, tas kuris Jaškos Kudelmano pavaduotojas, o trečiai -Serioga-Čigonas.
-Na ką, hebra? Veiksim taip: Aš einu pirmininką nudėti, Luošas su savo ereliais-pas deputatą, Čigonas saugo autobusą.
-E-e-e, ne! - užrėkė Luošas. Kokio bybio aš pas deputatą? Pats eik, atamanas sakė kad deputatas su dura. Aš prieš kulkas šokti nepasirašinėjau.
-Ką tu įsidirbinėji? Batia tavo daliniui durą paskyrė, tai ir dumkite pas deputatą.
-Ne, ne, ne, ne- prieštaravo Luošas. JJegoras pradėdamas pykti surėkė:
-Atiduok durą Čigonui, tegu jis tada su savo daliniu deputatą užlenkia.
-Kokio bybio man tai nukrito? - užprotestavo Čigonas, -Aš šaudyti nemoku.

42. Nuoroda į tikrą Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovą - V. M. Gundiajeva, (rus. В. М. Гундяев) – Rusijos stačiatikių bažnyčios vyskupas, Maskvos ir visos Rusios patriarchas, jo bažnytinis vardas Kirilas.
43. Židobenderovcas (rus. -Жидобандеровец) — knygos parašymo metu: žydų (bet nebūtinai) tautybės asmuo, Maidano šalininkas ir Ukrainos patriotas. Patys „žydobanderovcai“ šį žodį vartoja kaip pokštą, o rusų ruporai – rimtai. 2022 metų aktyvios karo Rusijos-Ukrainos fazės metu, kai oficiali Rusijos valdžia apkaltino ukrainiečius nacizmu šis terminas įgavo dar ryškesnių atspalvių.

-Blyat!, - pro dantis prakošė JJegoras.
-Davai darysim taip, - sako Vanka, tiesdamas JJegorui „Makarą“, - dabar eisim kartu, nupisam pirmininką, o paskui deputatą. Na panašu kitos pasirinkimo nėra.
„Nu jo“-pagalvojo JJegoras:
-Eime.
Pirmą užduotimi buvo rasti kur gyvena pirmininkas. Kazokų būrys nuėjo iki artimiausios trobos. Pasibeldė į vartus, palaukė, paskui vienas iš kazokų peršoko akliną tvorą ir atidarė vartelius iš vidaus. Būrys įšoko į aptvarą, išlaužė namo duris, įėjo į vidų, išvartė visus kambarius: nieko nėra. Tokia pat procedūra pasikartojo ir antram ir trečiam name: kaimas tuščias. Ketvirtoje trobelėje ant stalo gulėjo dvi karštos dilgėlinės sriubos lėkštės. JJegoras pasikasė makaulę, rado pusrūsio dangtį  ir atidarė landą. Iš tamsos į jį spoksojo keturios išsiplėtusios akys.
-Štai kur jus džiūvate, velniai apmižti! -džiaugsmingai sušuko JJegoras, - išeinat, daunai!
Pora murlokų44 pasirodė dienos šviesoje, abiem kokie penkiasdešimt metų, susikūprinę, purvini, įsivyniavę į kažkokius skudurus, apsiavę vyžomis. Vienas iš pogrindininkų berods moteriškos giminės, kitas panašus į vyrišką. Nors kaip juos atrinkti?
-Gana drebėti! Nemušim.  Tik parodysit kur pirmininkas gyvena ir galėsit eiti sudiev.
Murlokai pašėlusiai linksėjo galvomis. JJegoras spyriais išstūmė skrepnešius laukan ir jie susiriesdami pašokinėdami nušlubavo į priekį. Būrys pajudėjo paskui juos. JJegoras sugrėbė už apykaklės vieną iš murlokų ir paklausė:
-O kazokai kur jūsų? Kodėl užkarda tuščia? Mes čia jau valandą ieškome, nei vieno nematėm.
-Tai ku, anai juos žmogėdros papjovė. Tai kažkiek kazokėlių iškart Dievui dūšes atidavė, o trys ligoninėje guli. Dar penki pagalbos nubėgo, bet dar iki šiol negrįžo.
-Tai pas jūs žmogėdrų daug? Stipriai siaučia?
-Ne-e, viso dviese buvo, iš miško atėjo, kazokus išpjovė, druskos, degtukų iš parduotuvės paėmė ir atgal į mišką.
-Šventas, šventas, šventas, - persižegnojo antras murlokas.
Už didelio pilko pastato, dar senovės tarybų statybos būrys kazokų pasuko į skersgatvį.
-Še, va. Tas namas, -skrepnešis parodė į dviaukštį plytinį kotedžą.
-Na gal mes ir eisim jau?
-„Jobuški-vorobuški45“-Jegoras iškvėpė. Kotedžas buvo statytas iš plytų, tvorą kaustytą geležimi, vartai aukšti, o pirmo aukšto langai grotuoti. Kazokai sustojo išsižioję žiūrėjo į citadelę.
-Ir? Kaip šturmuosim? -paklausė kažkuris iš kazokų?

44. Murlokai (ang. -murlocs) -WARCRAFT metavisatoje dvikojų amfibijų humanoidų rasė gyvenanti krantuose, ežeruose ir upių vagose. Murlokai turi svogūninį kūną, dideles burnas su aštrių dantų eilėmis, akys išsipūtę kaip pas varles. Šioje knygoje šio terminu autorius taikliai apibudino pagyvenusių nustekentų žmonių išvaizdą.
45. „Jobuški-vorobuški“ (rus. ёбушки-воробушки) -ištiktukas vartojamas Rusijoje, naudojamas išreikšti nuostabą, susierzinimą, nepasitenkinimą, pyktį. Artimiausias nevartotinas lietuviškas analogas būtų: “paukšteliai-šūdeliai“.
-Šyknas tarkuosim! - atsakė JJegoras, - tuoj kopėčias surasim ir pro antro aukšto langus įlipsim. Kazokai prisiartino prie vartų, vienas iš karių pašoko, užsikabino už viršutinio krašto,
prisitraukė, užmetė koja... Kieme pasigirdo šūvis. Kazokas nukrito atgal, o Jegorą vėl aptaškė kraujų ir smegenimis.
-Pas ji vamzdis! – užrėkė Vanka-Luošas ir kaip zuikis keičiant kryptį nuskuodė skersgatviu, peršoko kažkokios skrepnešių kalupos vytą tvorą ir pasislėpė sukatžolės tankmėje. Kilo panika, keletas kazokų nubėgo paskui Vanka.
-Traukiamės! - sušaukė JJegoras ir taktikos manevrais žengė atgal už tarybinio pastato kampo. Galvoje pašėlusiai sukosi mintys: „Ką daryti? Ką daryti? Bybi tu čia padarysi, -  grįžtame prie autobuso. “
-Prie autobuso! -  sukomandavo JJegoras.
Būrys suskubo bėgti link palikto transporto. Priekyje pasigirdo šūvis, riksmas, dar šūvis, vėl riksmas. Pilė iš lygiavamzdžio. Būrys sustojo. „Pizdiec“-pagalvojo  JJegoras. Nuo sienos šovė, kazokas, kuris stovėjo po dešinę nubloškė į priekį. Jis nerangiai nusmuko į gatvės dulkes ir ėmė kratytis visu kūnu. Jo nugaroje tamsėjo skylė ir kurios porcijomis pylėsi tamsus tirštas skystis.
***
JJegoras gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo į dangų. Didžiulis menulis lyg šventinis blynas ant lopetos46  užsiminė apie mirtingojo egzistavimo beviltiškumą. Širdis krūtinėje pašėlusiai plakė, truko oro. Neaiškūs prisiminimai lyg košmaro nuotrupos sukosi Jegoro galvoje. Šūviai, krentantys kazokas, kažkieno nutraukta ranka skrendanti greta, bėgimas per kliūtis, piktžolės trukdančios bėgti, nesuskaičiuoti kritimai ir vėl bėgimas. Plaštakos ir keliai  skaudėjo. JJegoras verkė nuo bejėgiškumo. Kas žinojo? Kas žinojo kad pirmininkas gali turėti ginklą? Suprantama- deputatas, jam pagal statusą „Makarą“ turėti priklauso. Bet kad lygiavamzdžiai? Rusijoje 2020 metais47 iš gyventuoju išėmė šaunamuosius ginklus. Mokėjo didžiulius pinigus tiems kas priduodavo ginklus, o taip pat tiems kas išduodavo tuos, kas galimai galėtų turėti ginklų. O čia net du lygiavamzdžiai viename kaime! Šikna! Tai visiška šikna! Jegoras nervingai suspaudė pistoleto rankeną. Vienas šovinys, po-velnių, tik vienas šovinys! Čia tik nusišauti, ir tai tik jei pasiseks į smegenis pataikyti iš pirmo karto.









46. Pastaruoju metu Rusijoje išpopuliarėjo šventinė pramoga-valgių gaminimas ir pateikimas ant tikrų kastuvu. Toks gan savotiškas reginis, kai besigrumiančiai liaudžiai už aptvarų paduodamas blynas ant lopetos ir žmonės stumdamiesi bando kas pirmas jį sugrėbti. https: //www. youtube. com/watch? v=1T2ZijB3B-I
Dažnai toks maitinimas pašiepiamas pačių rusų, nes atrodo kaip gyvulių maitinimas zoologijos parke.
47. Knyga parašyta 2019, taip kad įvykis aprašomas žemiau- tik knygos metavisatos faktas.

SKYRIUS 3


Jis turi akivaizdžią nefroptozę48. Už šį puvėką jums niekas neduos net šimto juanių. Todėl nematau tikslo išpjauti iš jo antro inksto.
-O ką dar galima iš jo išpjauti, kepenys, ar akies obuolį?
-Jaunuoli, aš gi jumis sakau: rinka prisotinta senų skrepnešių organų. Jei net aš visiškai išardysiu jį gabalais ir nuleisiu visą kraują, jums neatsipirks net išlaidos benzinui kad nuvežti tai iki artimiausios MINZDRAVZAGOTOV49 kontoros. Amžius, donoro amžiaus jaunuoli: visi organai seni ir sudėvėti. Jūsų Semionyčius nerado kokiais penkiolika metų jaunesnio donoro? Aišku geriausias variantas būtų vaikas.
-Ir ką man dabar su tuo inkstu daryti?
-Jaunuoli, jūs gi turite šunį. Atiduokite jam.
Pokalbis nutilo. Pasigirdo žingsniai. Aš suaimanavau besistengdamas pasikelti.
-O kas toks žvalus ir linksmas čia pas mus atsibudo? Gulėkite, jaunuoli, gulėkite. Jums dabar negalima keltis.
-Kodėl, kodėl man tai padarėte?
-Ką tai? A, -jus tikriausiai apie savo inkstą? Sakykite ačiū, jaunuoli, kad pašalinome iš jūsų tą puvėką. Jus ten kiaušinio didžio akmenys turėjote. Jei mes to nepadarytume, po dviejų metų jūs tikriausiai mirtumėte bandydamas pasisioti. Bet aš nereikalauju iš jūsų pinigų už operacija. Mūsų gailestingasis deputatas apmokėjo jūsų gydimą. Savo nepaliaunama rūpinimuisi  žmonėmis jis daugybė kartų įrodė kad jis vertas liaudės deputato vardo...
Balsas toldavo ir nutildavo... raudonas apklotas užklojo vaizdą: Fedka atsikastavo didžiulius Dievo gabalus, kramtydavo godžiai čepsėdamas
-Aš irgi noriu.
-Tau negalima, -atsakė Fedka, nurijęs. Dievas kurio tu tiki reikalauja tavo paklusnumo ir nuolankumo. O tikrasis Dievas Dešrigalis vergu nemėgsta. Dėl to kad vergovė ir dešra – nesuderinamos sąvokos. Dievas Dešrigalis yra maištininkų globotojas, o tu ėsk savo dilgelių srėbalą ir kojas pirmininkui bučiuok už tai kad leidžia nugara lenkti kiniečiams. O per šventes skiria duonos iš lervų dvigubą davinį. Kaip tau be inksto?
-Kol kas nesupratau.
-O gyvensi dabar kaip?
-Na kaip ir ankščiau... tik be inksto.
Fedka susikvatojo:
-O tu ne bijai kad rytoj Semionyčius tavo užpakalį kortomis praloš?



48. Nefroptozė- (graik.: νεφρός [nephros] — inkstas + sen. graik.: πτῶσις [ptos] — kritimas, nuleidimas; judrus inkstas, inksto nusileidimas) yra inkstų liga, nenormalus inkstų judumas, pasireiškia organo poslinkiu už jo anatominės vietos.
49. Originale rus. МИНЗДРАВЗАГОТОВ (Министерство Здравоохранение и Заготовки?) - autoriaus sukurtas trumpinimas pašiepiantis šiuolaikinės Rusijos medicinos lygį. Lietuviškai galima būtu versti „Organų Supirkimo skyrius prie  Sveikatos Apsaugos Ministerijos“

-Bijau, bet ką aš vienas galiu padaryti? Tai ne Semionyčius toks, tai gyvenimas toks.
Fedka vėl pradėjo kvatoti iš visos gerklės:
-Jūs, skrepnešiai tiesiog nepataisomi!  Dėl to didysis Dešrigalis jūsų neapkenčia ir paliko jūsų pasaulį. Nejaugi tau nesinori nubausti Semionyčių? Namą jo sudeginti naktį, o jį patį ant peilio pasodinti, arba basleliu primušti?
-Aišku norisi, bet negaliu. Batiuška sako, kad valdžia nuo Dievo ir viskas ką ji daro Dievo valioje.
-Kas tai per Dievo valia kad žmogui šiaip sau inkstą išpjauti ir šunims sušerti? Kuom tu taip nusėdėjai, sakyk?
-Na nežinau, gal kur išdidumui pasidaviau, o gal sapne svetimavau, ar dar kaip nors nusidėjau.
Fedka ir vėl pradėjo kvatotis, net ašaros iš akių pasipilė:
-Reiškia tu pasididžiavai kažkur netyčiom, arba sapnuose bobą patvarkei ir Dievas tave taip gudriai nubaudė, liepdamas Semionyčiui pralošti tave iš kortų? Pagal tavo logika Dievas yra sąmoningas sadistas?
-Ne-e, batiuška sako kad dievas yra meilė.
-Jeigu Dievas yra meilė, tai inksto šalinimas yra meilės aktas?
-Nemanau. Dievas ne atimtų iš manęs inksto. Jeigu jam reikėtų, jis iškart mane su vienu inkstu sukurtų.
-Reiškia Semionyčius ne pagal Dievo valia elgiasi?
-Taip išeina
-Tai kaip, nubausti Semionyčių nori?
-Noriu, bet neturiu aš teisės Semionyčių bausti. Semionyčių Dievas turi nubausti, arba teisėjas.
-Jo-jo, -tik nepamiršk kad teismus seniai panaikino, o jų įgaliojimai deputatams perleisti. Tu pas kokį deputatą eisi skųstis? Ar tik ne pas tą, kuriam Semionyčius inkstą tavo iš kortų pralošė?
-Na reiškia Dievas Semionyčių nabaus.
-Kaip tu užknisai! Dievui ant tave nusišikt ir patapšnot! Jis sukūrė tava pagal savo atvaizdą ir davė apsisprendimo laisvę. Pagaliau sukūrė tave su dviem rankom ir kojom ir su galva, ir jei Dievas sukūrė tave su dviem inkstais, reiškia ir spręsti ką su jais daryti turi pats, o ne kažkos ten Semionyčius. Kaip tu nesupranti, jei kas inkstą iš tavęs pavogė, tai turi pilną moralinę teisę atimti inkstą iš vagies. Kraujas už kraują, inkstas už inkstą. Neteisybė turi būti baudžiama neteisybe.

-Aš ne nusikaltėlis, aš padorus skrepnešis. Aš ieškosiu teisybę, ieškantis atras. Aš skųsiuosi Vadui. Jis geras, malonus, jis myli mus ir saugo nuo hoholų  ir pindosų. Jis tiesiog nežino kas pas mus čia dedasi.
Fedka susigrėbė už galvos:
-Na ir debilas gi tu! Tu ką iki Maskvos kulniuosi?
-Nea, Iki Maskvos nedaeisiu, bet štai gubernatorių tikrai pasieksiu. Mūsų gubernatorius-Dievo žmogus, pačiu Vadu paskirtas.
***
-Kelkitės, jaunuolį, buskite. Jau rytas jums metas namo. Aš jus išrašau. Siulės pas jus tvirtos, jei nesimuistysi ir nekelsi sunkiai tikriausiai neplyš. Dėkitės prie žaizdos gysločio ę kartus per dieną. Jeigu pūliuos, pakelkite marškinius ir leiskite musėms nutūpti ant žaizdos, -lervos pašalins supuvusius audinius, o sveiką kūną nelies. Taip viskas ir užgys. Štai jums  pažymą pirmininkui apie nušalinimą nuo darbų dviems savaitėms. O dabar eikite su Dievu.
Aš lėtai su vargu atsisėdau ant kušėtės. Nuleidau kojas. Atsistojau prasikėtęs kojas, lemeni laužė kiekvienas judesys. Kojos nepasiduodavo, rankos drebėdavo:
-Daktarė, daktarė, o galima man kokią tabletėlę, kad neskaudėtų stipriai?
-Taip, taip, žinoma, jaunuoli. Mūsų rusiška farmakologinė  kompanija neseniai protestavo naują labai efektyvę nuskausminimo priemonę. Štai, imkite tai, jaunuoli, įdėkite tarp žandikaulių ir spauskite kuo stipriau, juo labiau skaudės. Daktaras ištiesė man medinį pagalį.
-Daktare, tai gi malka, ji man padės?
-Žinoma, jaunuoli, aišku padės. Nejaugi jūs abejojote Rusijos medicina?
Praktika parodė jog ši priemonė padeda 90 atvejų iš 100. Jau po savaitės skausmą kaip ranka nuims, aišku jei nemirsite. Na o jei mirsite, tai deja, turite suprasti kad nuo mirties niekas neapdraustas...
Lauke buvo puikiausias oras. Saulė neseniai pakilo ir buvo šiek tiek vėsoka. Iš garsiakalbių ryto naujienas transliavo Sikeliovas. Turtingai gyvena rajono centre. Ant kiekvieno kampo garsiakalbiai kabo:
<<... tai yra priežastis didžiuotis mūsų pasiekimas. Taipogi į serijinė gamyba buvo paleistas naujas gipervikšrinis superšarvuotas tankas T-16. Naujame tanke realizuoti visi naujausi Rusijos mokslo pasiekimai. Projektuojant tanką  buvo įvertinti ir patobulinti visi ankstesniuose modeliuose pastebėti trukumai. Tanko patranka tapo tiesesne ir ilgesne keturiasdešimt devynias centimetrais, o tankisto sėdinę pakeitė aukštų technologijų biotualetas sukurtas Skolkovo inžinierių... >>J
Sikeliovo kalbos kisieliumi liejosi iš garsiakalbiu ir medumi  kaupėsi skrepnešių sielose:
<<... turintis anglies pluošto pagrindą. Skolkovo mokslininkai ištestavo šią medžiaga ir pareiškė: vyžos iš dirbtinių karnų pasižemės ilgaamžiškumu. Maskvos Dmitrijaus Kompotovo50 vyžų pynimo fabrikas užsakė šios naujausios medžiagos pirmąją partiją... >>
Akyse aptemo... pasididžiavimo už Tėvinę ašara išsiliejo ant skruosto ir nusirito per veidą. Išeiti nesinorėjo, klausyčiausi nors visą dieną. Štai kaip Didysis mūsų Vadas kelią šalį: mokslininkai dieną iš dienos daro naujus mokslinius atradimus, gamyklos ir fabrikai gamina naujas raketas ir tankus. O visokie ten Semionyčiai iš padorių skrepnešių inkstus išpjauna ir negana to- šunims sušeria! Čia gi neteisybė! O mūsų Vadas net nesuvokia, kas čia pas mus Žopolizovo rajone darosi. Jei Dievas nenori bausti nusikaltėlius, prezidentas tikrai juos nubaus.
Aš keliavau, retkarčiais suspaudomas dantyse medicininę nuskausminančią malką išrašytą daktaro. Ir ištiktųjų – padeda!  Nuo miestelio nutolau jau gan padoriai, kokiu pusantro kilometru, kai iš pakelės krūmų pasigirdo:
-Tsss, Tss! Skrepneši! Stovėk vietoje!, - krūmuose dairydamas į šalis pasirodė kazokas ir pliurzėdamas batais prišoko prie manes:
-Skrepnešį, tu ką iš Muspisinės žygiuoji? Kas ten, kaip ten, ką girdėti? Kazokų jokių nematei? Aplamai kas ką šneka?
-Khm.. ghgm..
-Ištrauk tą bybį iš burnos!
Aš ištraukiau iš burnos nuskausminantį preparatą apie kurį visai užmiršau:
-Atsiprašau labai jūsų kilnybė ponai kazokai, šiandien su niekuo nesikalbėjau, buvau ligoninėje.
-Ką? Kam? ... Šūvius girdėjai, ar riksmus?
-Na aš po operacijos. Man migdomųjų matyt suleido-miegojau kaip negyvas.
-Viskas su tavim aišku? Užkast ką turi?
-Nea, pats sukramtyčiau ką nors...
-O jei skiedi? Stovėk čia!!!
  Kazokas įžūliai sugrėbė mane už rankovės, priėjo arčiau ir pradėjo ieškoti drabužiuose kišenių:

50. Dmitrijus Kompotovas (rus.: Дмитрий Компотов) -ironiška Dmitrijaus Medvedevo pravardė, atsiradusia po to kai jis reaguodamas į A. Navalnio kovos su korupcijos fondo (FBK) sukurtą dokumentinį filmą „Jis jums ne Dimonas“ šį filmą apibūdino  kaip „nesąmonę ir kažkokius popierius“, taip pat pažymėjo, kad tai atrodo kaip kompotas. https: //www. youtube. com/watch? v=HJDNTRuupo0

-Kas per velnias? Ir kišenių neturi? Na ir jebnorius! Pizdink iš čia, ligonį! -kazokas užėjo iš nugaros ir skaudžiai spyrė į užpakalį. Aštrus skausmas persirito per kūną.
-Scuka- sušnabždėjau aš pro dantis.
-Ką tu ten kudakuoji? A???
-Nieko, nieko, pone kazokai, - greitais atsakiau aš, įkišau nuskausminamąjį į burną ir greitai nušlubavau pirmyn.
Reikia vengti tuos kazokus, dar ir išplaks, dar ir peilis už diržo -padurt gali. Kas šaudė? Į ką šaudė? Kodėl? Kazokų rajono centre neliko beveik, juos žmogėdros neseniai praretino. Liko koks penketas, bet kad jie neturi iš ko šaudyti. Nepriklauso jiems šaunamųjų ginklų turėti. Šaudyti gali tik liaudės išrinktieji-deputatai. O į ką? Žmogėdros Žopolizovą užpuolė? O tas kazokas tada ką čia daro? Neaaišku....
Šiaip tai iki krašto sostinės jei tiesai laukais eiti du šimtai kilometrų, bet upės neperplauksiu. O tiltas tik Truputipakentėtjevske yra. Jeigu eiti pro ten, išeina du šimtai penkiasdešimt kilometrų. Teks nedidelį lanką daryti. Eiti greitai negaliu, bet per savaitę nušlubuosiu. Kad tik vyžos tos nesubyrėtų.
Pavasaris jau žengia drąsiai ir tarp pernykščių piktžolių jau pasirodė  žalia žolelė. Saulutė kaitindavo. Švelnus vėjelis  kutendavo odą. Mėgdavau aš seniais laikais keliauti pėsčiomis. Jaunystėje turėjau savyje bomžo-klajoklio gyslelę. Būna patrauksiu kur nors į velniškus tolius kad tik nedirbti. Bet tada viskas kitaip būdavo. Upėse ir kūdrose buvo žuvies. Sugauti -nėra ką daryti. Pakanka turėti valą su kabliuku: pririšai prie pagalio, prigaudei žiogų ar prikasei sliekų, žvejoji valandėlę -štai tau ir valgis visai dienai. Arba daržai svetimi- išvys pasaka! Įsibrovei patyliukais naktį, prikasei pusę kibiro bulbų, pririnkai agurkų ir bomžuok sau į sveikatą. Užkepsi anglyse -štai ir sotus. Šiais laikais nei upėse, nei kūdrose žuvies nerasi ir daržų niekas neturi. Seniai, dešimt metų atgal dar iki energetinės krizės mūsų valdžia nusprendė kad reiktų daugiau pinigų iždui, kad konstruoti daugiau supernaujų raketų. O pinigų paimti nelabai turėjo iš kur, nes pindosai ir gej‘europiečiai  sankcijomis (kurios aišku mums tik į naudą) užvartė. Tada ir rado mūsų Dievo patepta valdžia teisingą sprendimą. Pradžiai padidino penkiais metais pensijįnį amžių, o po to pora metelių dar galvojo ir paskui visai pensiją panaikino. Bet pensininkų pinigų raketoms vis tiek neužteko.  Tuomet padarė mūsų valdžiai „ėjimą žirgu“: visu nedirbančius paskelbė „individualiai užimtais“51 ir pareikalavo mokėti. Na, pavyzdžiui, esi bedarbis, bet gi gyveni iš kažkuo? Štai ir mokėk mokestį. Sodininkus ir daržininkus suligino su fermeriais. O Ką? -gyvena jie turtingai, valgo iki soties, reiškia ir mokėti turi valstybei. O kitaip už ką naujas raketas gaminti? Daržus nuo pindosų saugoti reikia? -Reikia! Štai ir mokėk mokesčius. Ogo, kokie laikai tada prasidėjo! Daugelis pasidarė įžūliais mokesčių vengėjais, piktybiniais skolininkais. Sodino juos tada į pataisos kolonijas kone visais kaimais. O kolonijose bjaurybes

51. „Individualiai užimtas“ (rus.: самозанятый) terminas naudojamas pagrinde Rusijoje ir Baltarusijoje. Šio statuso žmonės nemoka pajamų mokesčio, bet moka fiksuoto didžio individualios veiklos mokestį. Toks mokestis atsirado Rusijoje 2019 metais, Baltarusijoje mokestis taip ir neįvestas. (Faktus tikslinti)

dar ir maitinti reikia. Ir vėl čia valstybei bereikalinga našta. Kaip tik tuomet mūsų Vadas padarė išmintingą sprendimą: skolas iš prasiskolintųjų jų organais imti donorystei. Įsiskolinai valstybės mokesčių? Buk geras atiduoti inkstą, vėl įsiskolinai- akies obuolį ištrauk ir priduok, arba blužnį pristatyk. Jei tu visai piktybinis, nuo Vado didelę sumą pinigų nusukai, tave gali ir visai dalimis išardyti. Visoje šalyje tuomet įsikūrė MINZDRAVZAHORONENIJA52 kontorų filialų tinklas ir vos ne kiekvienoje ligoninėje organus išpjaudavo. Iš pradžių net maištai kildavo- patiko skrepnešiams naujas įstatymas. Pažiūrėk tu man! -mokesčius slėpti jiems patiko, o mokėti skolas -nelabai. Iškart pasirodė pas ką mažiau nuolankumo ir dvasinės vertybės menkos, uh ižgamos, pindospalaikiai! Daug nepatikimų tipelių į miškus ir dykvietes pabėgo ir žmogėdromis patapo. Kažkas protestavo ir neramumus kėlė, bet kazokai su rosgvardiečiais greitai visus nusodino.
Aš tuomet nelaukiau kol į skolas įklimpsiu -daržą savo sutrypiau ir su žeme sulyginau, o rudenį užaugo toje vietoje labai skani balandūnė. Balandūnės auginimas neapmokestinamas ir valgyt ją galima kol pilvas sprogs. Bet dabar sunkiai su balandūne, o ir su dilgele irgi. Pavasaris dar ankstyvas. Nors bobausių jau turėtų pasirodyti, reikia į medžių juostą šalikelėje pasukti ir ten paieškoti. Gal ir nemirsiu iš bado, kol iki sostinės žygiuosiu.
Kažkada seniai, seniai užmirštais laikas Tarybų valdžia klojo asfaltą kur papuola. Nuo didesnio miesto-iki miestelio, nuo miestelio -iki kaimo ir taip toliau. Kam to reikėjo? Tuomet net automobilio nei vienas neturėjo. Tai būdavo tuomet pas kelininkus įprotis – sodinti medžius palei kelią. Kur tuopų prismaigstys, o kur eglių, o kažkur tiesiog klevas ir krūmai visokie. Asfalto savaimė suprantama jau seniai nelijo, bet štai medžiai iki šiol stovi. Arčiau gyvenviečių skrepnešiai viską nupjovė ir pečiuose sukūreno, bet paėjus tolėliau kokiais pora kilometru- ir štai jį, medžių juostą. Kinai jų neima, matyt jiems ir taigos užtenka. Ir stovi čia medžiai neliesti, tankus brūzgynas, pločio kartais net trisdešimt metrų būna.
Aš nusukau nuo kelio ir atsidūriau po gigantiškų tuopų kronomis. Po kojomis traškėjo pernykščiai lapai ir linksmai poškėjo sausos šakelės. Danguje džiaugsmingai karksėjo paukšteliai. Koks grožis! Aš net pamiršau apie išpjautą inkstą, širdis buvo pripildyta džiaugsmo. Krūmynuose radau tvirtą klevo šaką ir aplamdžiau mažesnes šakeles. Še tau ir kelionės lazda-kiekvieno keliauninko draugas. Iškart pasidarė lengviau, -trys kojos pusantro karto geriau nei dvi.
Ėjau ir baksnojau lazda įtartinas krūveles, ieškojau lapuose: maža kas, gal grybų bus? Eilinėje krūvoje lazda įsirėmė į kažką kieto. Bakstelėjau dar kartą: suskambėjo. Pradėjau kąsti... O dieve! Lobis! Čia gi ikikrizinis šiukšlynas! Priešistorinės pranašesnės civilizacijos pėdsakai! Sloikų paketas, alaus bambaliai, butelis, kibiras, po-velniu, visas septinių litrų talpos cinkuotas kibiras! Neįkainojamas artefaktas, truputi aplamdytas, su rudelėmis, rankena sulenkta, bet ne kiauras! Aš gi multimiliarderius! Galva sukosi nuo šio netekėto praturtėjimo.

52. Originalo kalba rus.: МИНЗДРАВЗахоронение -autoriaus sukurtas trumpinys, panašus į realiai egzistuojančia Rusijos sveikatos apsaugos ministerijos sutrumpintą pavadinimą: rus.: Министерство Здравохранения. Autoriaus terminas tiesiogiai verčiamas kaip Sveikatos Laidojimo Ministerija. Tos ministerijos filialai kurie vykdo organų išėmimą, paskirstymą ir saugojimą: rus. МИНЗДАРВЗАГОТОВ, kurią galima butų išversti kaip Sveikatos Ministerijos Atsargos.

Atsiklaupiau... Dabar tai ne kelionė, o kurortinė išvyka. Kibire galima virti valgį. Aš paėmiau du bambalius su kamščiais ir įdėjau į kibirą. Stiklo šukė-labai naudingas daiktas, keliauja ten pat.
Kibiras! Kas gali būti naudingiau ir tinkamiau keliaujančiam skrepnešiui? Jame galima nešti įvairias brangenybes, ruošti valgį, užsidėti ant galvos kai lyja rūgštus lietus. Kibiro savininkai automatiškai patampa turtuoliu bet kurioje gyvenvietėje. Kol tu vandenį iš šulinio bambaliuose neši, šis buožė aukštai išrietęs nosį į dangų išdidžiai neša vandenį namo kibire. Ir visi žiūri į jį su pavydu. Šnabždasi už nugaros. Jo-o... Anksčiau šia brangenybę galima buvo nupirkti vos ne kiekvienoje parduotuvėje, bet po krizes ir metalų nacionalizavimo kažkur rasti metalinį kibirą tapo nerealiai. Plastikiniai dar kurį laiką buvo prekyboje bet ir jie dingo kartu su parduotuvėmis. Sako mieste pas baryga53 galima nupirkti ir kibirą ir kanistrą, net kažką iš indų. Bet kainos ten beprotiškos, juaniais. Ir pavojinga tai irgi -juodojoje rinkoje pirkti. Kazokai jei pagaus -mirtinai suplaks ir pirkinius konfiskuos. Pagal įstatymą  barygų paslaugomis naudotis negalima. Jei ko reikia-eik į ROSSKREPPRODMAG‘e, bet ten už talonus viskas. O kur talonus kibirui imti-niekas nežino.
Joo, sudėtinga ekonomika mūsų šalyje, nieko nesuprasi, bet Sikeliovas sake, kad dar reikia truputi pakentėti -šalis pasieks pažengusio putinizmo54 laikus. Ir tada visiems bus laimė. Ir kiekvienas skrepnešis talonų turės tiek daug, kad net į kišenes netilps. Kokios kišenės?.. Aš jas seniai nuplėšiau. Tiesiog atsibodo, tik maišosi. Kada Semionyčių mums į pirmininkus paskyrė jis iškart įtvirtino rytinių patikrinimų naujas taisykles. Štai tokias: kiekvieną rytą rytinėje rikiuotėje jis surengdavo kratą- ar tik nuslėpėme  ko uždrausto nuo Semionyčiaus ir Tėvynės. Tai gali būti kažkokios atsargos, ar kažkas iš metalo. Pradžioje mes visi kantriai stovėjome ir laukėme, kol Semionyčius mums visiems kišenes iškratys, bet paskui tiesiog vertėme kišenes į išorę ir vaikščiodavome taip ištįsai. O būna užsimiršti, sukiši kišenes atgal ir eini sau kaip niekur nieko. O paskui staiga girdi: -„Ei, tu! Eik čionai! Ką slepi, amare? “ Na ir tada prasideda krata. O jei taip neduok dieve ištikro randi netyčia ką ir pamiršti atiduoti? O čia Semionyčius tave pariša-juk nenusimuilinsi, buk tikras- pagaidins. Paskui mojuok laužtuvėliu šaltyje kol plaštakos iki kaulų sutrinsi. Ir naktimis Semionyčių tenkink. Tfu! Atsibodo man šie reikalai tad ėmiau ir nuplėšiau aš kišenes, o skyles užsiuvau. Kad ir visi taip pat padarė. Tai ir patogu ir praktiška, iškart matyt, štai jis -doras skrepnešis, nieko neslepia, viską Tėvinei atiduoda.
Aukštai medžių kronose rėkavo varnos. Visur ir ten ir šen tamsėjo jų lizdai. Ak, aukšta-a-ai... Aš ir su dviem inkstais iki ten neužsikabaruočiau, o dabar po operacijos ir iki pusės metro nepavyks. O pririnkčiau kiaušinių... mmm, skanumėlis! Bet kad pavojinga tai, vienam lipti. Varna paukštis piktas, ir malkų gali pakrauti taip kad pats skristi išmoksi. Na ne visai skristi, daugiau kristi. Štai mūsų Kolianas trys kokius metus atgal taip ir prisiskraidė. Įlipo kiaušinių, o krūva varnų jam ir pakrovė. Kolianas desantavosi, bet nesėkmingai. Nuo to laiko vaikšto šlubas ir kaip priklauso invalidams gauna tik pusę davinio. Na o kaip? Jis gi invalidas, visos darbo normos padaryti nesugeba. Kodėl jam visą davinį duoti? Aš pavyzdžiui jo darbo dalies nenoriu dirbti ir ne aš jam liepiau į medį kiaušinių lipti. Pats skanėsto užsinorėjo ir įlipo. Aš pavyzdžiu, dabar irgi


53. Baryga (rus.  барыга) -perpardavinėtojas, dažniausiai nelegalus, prekiauja vogtais daiktais, arba  narkotikų platintojas.
54. Tarybų sąjungoje liaudžiai žadėjo „pažengusio komunizmo laikus“, čia nuorodą į tuos pažadus.

noriu šiuo delikatesu pasimėgauti. Bet aš nelipu, nes suprantu, kad jeigu susižalosiu niekas manęs nemaitins. Kažkaip taip, aha....
Saulė jau perėjo zenitą. Kiek aš nuėjau? Kad visai nedaug. Dešimt kilometrų maždaug. Lėtai einu, pavargęs. Nugaros apačia skauda vis labiau, net nuskausminamoji priemonė daugiau nebepadeda. Tuoj už kalvelių iš kelio kairės raistas bus. Ten šaltinių yra, reikės bambalius vandens pripildyti. Po pusvalandžio nusileidau prie pelkės ir radau šaltinį. Prisigėriau iki kaklo, pripildžiau bambalius išsitiesiau ant lapų ir užmerkiau akis. Ka-a-aifas...
<<Semionyčius sėdėjo ant taburetės kojas nuleidęs į karšto vandens bliūdą. Iš drabužių jis turėjo tik kelnaites ir bajaną. Semionyčius kažką grojo. Pradžioje tyliai ir padrikai, o po to pagavęs kažkokia melodiją55 pratruko:
-O raktikaulis-raktas sulūžo pusiau,
-O mūsų seneliukas Volodia visiškai nudžiūvo,
-Jis išsiskaidė į botoksą, nafta, ir dujas,
-O stabilumas vys tęsėsi ir tęsęs pagal planą
-Kažkas dujų vamzdį vakar nupiso, bet viskas vyksta pagal planą,
-Viskas vyksta pagal planą...

-O mano skrepų sielai laikas pailsėti,
-Pažadėjau jai nedalyvauti šiam kare
-Bet ant papachos mano dvigalvis kūjis, pjautuvas ir žvaigždė,
-Tai taip jautru… ak- ne ten įlindo butelis56,
-Nors šviesą atjungė už skolas, bet viskas vyksta pagal planą,
-Viskas vyksta pagal planą…

-O mano žmona pabėgo Kinijon,
-Sakė man: “gerk toliau “bojarą57”, Sikeliovą žėk,
-Aš ją nahui paiunčiau, kad tik karo nebebūtų,
-Paskuj pavijęs spiriau jai šiknon, nes viskas vyksta pagal planą
-Viskas vyksta pagal planą…



55. Daina parašyta pagal viena žinomiausių rusų punk-roko muzikanto Jegoro Letovo ir jo grupės „Civilinė gynyba“ (rus.: Гражданская оборона)  dainų. Pirmą kartą įrašyta 1988 m.
56. Užuomina apie rosgvardiečių kankinamus protestuotojus. Pasak liudininkų suimtuosius sodino ant butelio, taip vertė prisipažinti, kad jie užverbuoti užsienio tarnybų agentai, ar už keliamus neramumus jie gavo pinigų iš užsienio valstybių
57. Originale rus. бояра- gudobelės spiritinis ekstraktas. Pagarsėjo kaip mėgstamiausias benamių gėrimas Rusijoje, kai 2019 metų gruodžio 19 dieną užfiksuota masinis apsinuodijimas šiuo „gėrimu“  https: //meduza. io/feature/2016/12/19/massovoe-otravlenie-boyaryshnikom-v-irkutske-glavnoe



-Tik nusilakęs Elcins buvo geras vadas,
-Visi kiti likę-tas dar šūdas,
-Visi kiti priešai ir durneliai,
-Virš gimtos Tėvynės skraido radiacija,
-Nupirkau Korejos knygą- viskas ir pas juos gerai,
-Pas juos taip pat stabilizacija,
-Nes viskas vyksta pagal planą,
-Viskas vyksta pagal planą.

-O prie putinizmo viskas bus normaliai,
-Jis ateis jau greitai, tik reikia biški pakentėt,
-Tuomet viskas bus už dyką, bus viskas idealiai,
-Ten mano mamos neprašė mane gimdyt58,
-Atsibudęs naktyje, supratau, kad viskas vyksta pagal planą,
-Viskas vyksta pagal planą.

Semionyčius užtilo ir įsibedė į manę:
-Ei, tu! Ko spoksai, akių negaila?
Semionyčius staigiai atsistojo, išlipo iš bliūdo ir taškydamasi šlapiomis kojomis į medines grindis priartėjo prie manęs:

-Gal išdurkime tau vieną akį, -pasakė Semionyčius maloniu balsu ir dūrė man pirštu į akį.
-Už ką, Semionyčiau? -surėkiau aš sugrėbęs pirmininko plaštaką. Semionyčius pradėjo garsiai rėkti ir ėmė traukti ranką. Bet aš stipriau laukiau jo pirštus. Staiga Semionyčius išnyko ir aš atsimerkiau: mano rankoje spurdėsi varną. Aš stipriai laikiau ją už kaklo. Paukštis rėkė ir stipriai mušė sparnais mano ranką.

-La-a-buks, -pasakiau aš nusukdamas jai galvą. Žalia varna ne tokia ir skani, be peilio sunkiai pavalgysi- atkasti sunku. Bet virta-visai net ir nieko. Atsikėliau, radau papuvusį beržo kamieną, radau jame grybą pintį, surinkau sausų lapų, bambalį su vandeniu pastačiau saulėje tai, kad gautųsi lęšis ir lūžę saulės spinduliai rinktųsi į vieną tašką. Pakišau delną-aha, degina! Pakišau tenai grybą ir sėdau pešti varnos plunksnų. Po poros minučių iš pinties kilo dūmelis, pakišau ten sausų lapų-štai ir ugnelė. Geras tas daiktas bambalys ir vandeniui laikyti ir ugnį uždegti kai oras saulėtas. Ech, gaila kad dabar jų neparduoda. Išpešęs varną, stiklo šuke išpjoviau vidurius ir išploviau šaltinyje. Pripyliau vandens į kibirą- pastačiau ant ugnies. Ech, druskos dabar...


58. Nuorodą į plačiai pagarsėjusį Rusijoje skandalą, kai valdininkė iš Uralo į klausimą apie jaunimo užimtumo vystymą regione atsakė: „niekas jūsų neprašė gimdyti“. https: //www. ural. kp. ru/daily/26903. 7/3948698/

Nuoviras kibire užvirė, varna virė, o aš žiūrinėjau į šonus. Aišku, mažai šansų kad kažkas eis keliu. Šiandien darbo diena vaikštinėjančių be reikalo neturėtų būti. Bet vis tiek kinkos drebėjo šiek tiek. Už laikinio paukščio nužudymą ir suvartojimą valgiui galima oi kaip gauti., mažiausiai 500 valandų pataisos darbų. Labai griežtai baudžia už brakonieriavimą. Tai jau taip... Bet tam tie ir įstatymai kad tvarka būtų. Kitaip leisk mums skrepnešiams ėsti varnas, žvirblius ir vabzdžius be talonų -mes gi ir darbą mesim kol viską nesuėsim.  Tai jau tikrai... Valdžia gi ne iš piršto įstatymus iščiulpia.
Radau šakele ir pabaksnojau varną. Na viskas-lyg ir išvirė. Nuėmiau kibirą nuo ugnies, pradūriau paukštieną pagaliu, išėmiau, papūčiau – m-m-m, skanumėlis! Nusidegindamas nuplėšiau kulšelę – šitam varniukui trišimtai metelių. Kaip sakoma: varniena ir vanduo- skrepnešių valgiuo59. Sukapojęs varną aš prarijau kaulus ir atsiguliau ant sausų lapų paklodės. Et, Sikeliovo dabar paklausyti! Bet ir be to esu dabar kaip rojuje. Kiekvieną dieną taip apsivalgyčiau, na nors kartą per savaitę. Svajonės... Tikiuosi kai Amerikoje sprogs Jeloustounas ir rusofobams mes neberūpėsim. Amerika nustos kaišyti pagalius į mūsų ekonomikos ratus. Tuomet pagyvensim. Aš kiekviena dieną varnas ėsiu. Musių fermas kiekvienoje gyvenvietėje pastatysim. O svarbiausia-talonų bus pilna, ir kibirui, ir bliūdui emaliuotam ir drabužiams visokiausiems. Kiniečių sportbačius nupirksiu ir megztinį. Ir šakalių prakūrom bus-nors šikna ėsk! Ech, ant svajonių iki gubernijos sostinės neatšlubuosi. Palaukiau kol atšals nuoviras. Išgriau kiek tilpo, likusi išpilsčiau į bambalius. Vakare bus vakarienei, o dabar - į kelionę.
Nukeliavau aš dar kokių penkiolika kilometrų kai saulė nusileido prie horizonto. Už dviejų kalvų bus Muspisinė, tenai vakarais geriau nelįsti- pragariškos vietovės. Geriau čia įsikursiu ir pernakvosiu. Dūsaudamas ir inkšdamas nuo skausmo, šliaužiojant keturiomis priroviau sausų piktžolių, sudėjau namuku, įlipau, užtaisiau landą, atsiguliau ant pilvo ir įkritau į tamsą. Visą naktį sapnavosi kažkokios miglos. Ryte atsibudau nuo šalčio. Supratęs kad daugiau neužmigsiu, išropojau iš urvo, sugrėbiau kibirą, pagalį ir nukulniavau link Truputipaketėtjevsko.
Saule jau per porą vyžų puvo virš horizonto kak pamačiau kažką blizgančio kelyje priekyje. Toli, - įsižiūrėti neišėjo. Bet kažkas labai įdomaus. Po keleto minučių, priėjęs arčiau pamačiau... Juk čia Baubas60 su savo vežimėliu! Po velnių! Dar jo čia pritruko!
Baubas- jo, tikrai taip. Ne  tas baubas kuriuo vaikus gąsdina. O pats tikriausiai Baubėjus. Tas kurio bijo visas mūsų Žopolizovo rajonas. Baubas paėmė, baubas išvežė, baubas nutempė- čia ne šiaip sau gąsdinimai, ar priežodžiai. Baubas savo vežimėlyje veža tik tuos skrepnešius, kurie pasiruošę patekti į rojų. Tą prasmę užsilenkusius. Na tuos kurie visai padvėsė, mirtinai. Į musių fermą veža juos, jau seniai tą daro. Jau neatsimenu kiek metų atgal valstybės Dūmoje priėmė biologinių resurso naikinimo uždraudimo įstatymą, sakydami: „mes neturime teisės švaistytis gamtos turtais, kuriais Dievas apdovanojo mūsų skrepnešių supervalstybę“ . Ir uždraudė numirėlius laiduoti. Jei pamirė skrepnešis- į musių fermą priduok. Už lavonų



59. Originale rus. Ворона и вода-скрепецкая еда. autorius perdarė rusiška patarlę rus.: Хлеб, да вода -крестьянская еда (Duona ir vanduo-kaimiečius valgis).
60. Originale rus. Бабай (totoriu k.: senis, vyresnysis) -slavų tautosakoje naktinė dvasia, įsivaizduojama būtybė, tėvų minima neklaužadoms vaikams įbauginti. Vaikų kontekste dažniausiai naudojama mažybinėj formoje: rus.: Бабайка.

nuslėpimą gręsią nevaikiškos baudos. Jei neturi kuom sumokėti-pasisveikink su MINZDRAVZAGOTOV kontora. Ten tau greit kažką atitinkančio tavo baudos dydžiui išpjaus. Bet jei lavonieną pridavei gauni talonų džiovintoms lervoms. Tarp kitko gali iškart vietoje apsiprekinti. Ten apmoka vienas prie dešimties. Pridavei penkiasdešimties kilų lavoną-gauni penkis kilus gardaus maistingo produkto. Lervos-tai tau ne balandūnė, aha, grynas baltymas- greit snukis išpampsta ir jėgos atsiranda.
Mūsų rajone musių fermą kol kas neužbaigta, todėl artimiausia yra Truputipakentėtjevske. O iki ten pamėgink lavoną nutemt- nusidroši. Nuo mūsų gyvenvietės beveik pusšimtis varstų. O nuo Žopolizovo tai ir išvys daugiau šimto. Štai ir kursuoja nuo kaimų ir vienkiemių lavonvėžiai su vėžimėliais. Mūsų rajone Baubas darbuojasi. Vežimėlį jis turi neprastą -metalinį, tokie anksčiau supermarketuose buvo. Baubo mokestis nedidelis -trisdešimt procentų nuo svorio. Sąžiningai dirba. Čia jam neprikaišysi. Paima lavoną, o griežtai po trijų dienų atveža lervų. Bet sutikti jį- blogas ženklas. Nors eina jie, tie ženklai! Batiuška bažnyčioje sakė, kad visi tie ženklai ir prietarai dėl tamsuoliškumo ir reikia dažniau bažnyčią lankyti ir žvakių pirkti ir deginti, kad tamsos jėgų nebijoti. Matyt užvertė karukus kažkoks skrepnešis. Baubas ir veža jį į paskutinę kelionę.
-Ek tu, stok čionai! Kas per bybis tavo burnoj? Kur keliauji?
Išpjoviau nuskausminantį pagalį:
-Tai vaistas nuo skausmo. Daktaras išrašė. Einu į Truputipakentėtjevską.
-Tinka, pakeliui. Darom taip, einam dviese, man šiek tiek padėsi. Aš tave maitinu. Į musių ferma lavoną nuvežam-duodu tau lervų kilą, na arba talonais.
-Aš po operacijos. Prastas aš pagalbininkas.
-Prilaikysi vėžimėlio priekį, kad ant duobių ir kupstų neapsiverstų. Nieko sunkaus.
-Gerai...
-Kibirą lavonui ant galvos užmauk. Kas ten pas tave? Bambaliai? Mesk į vežimą!
Padariau taip, kaip sakė Baubas, suėmiau ranką lavonvežį ir mes tesėmė kelionę. Vargšas Baubas. Kaip jis tai tempia? Vežimėlis barškė ir tarškė, mėgindamas apsiversti ant kiekvienos duobelė ar nelygumo.
-Ne myžk į kelnes, po puskilometrio bus nuvažiavimas į žvyrkelį. Anas palei šį kelią eina. Senai ne lijo, turi būti idealus kelias. Eilinėje duobėje nesugebėjau sulaikyti lavonvežio ir jis užsivertė ant šono. Lavonas išsivertė iš krepšio. Kibiras sudunksėjo. Bambaliai nusirideno į griovį.
-Nu, blyat, kas tau? - surėkė Baubas, -snukiu neprekiauk! Gerai jau, kelk vežimą.
Aš pakėliau. Mes suėmėm nabašniką už kojų-rankų ir įmetėm atgal į vežimėlį. Sunkus skrepnešis- kokių šešiasdešimt kilogramų. Nors taip ir nepasakysi. Numirėlio oda buvo ištįsai numarginta kalėjimo tatuiruotėmis. Nelengvą gyvenimą žmogus turėjo...
-Štai, matai kaip būna... Gyveni sau, gyveni, visi tave myli ir gerbia o čia -bumt ir važiuoji lervas maitinti. Mėgstamas jis buvo tarp skrepnešių, visu kaimu jį lydėjo...
-O kas jis?
-Ai, jis pirmininku buvo, iš Golohuevkos. 61 Geras žmogus buvo. Kartu su jo sėdėjome, seniai jį pažįstu. Labai teisingas buvo. Skrepnešiai jį labai gerbė. Kai susirgo mušikai jį ant rankų ė rajono centrą nešė.
-O kas jam buvo?
-Ai kas ten žino? Apendicitas tikriausiai. Jūsų rajoninis daktaras tik furunkulus spausti ir organus išpjauti moka. Iškart pasakė: „medicina čia bejėgė, neškite pacientą bažnyčion“ O popas jau diagnozę padarė: „tai demonai, sako, žarnų, reikia penkiasdešimt žvakių sudegint ir ekzorcizmo seansą surengti“. Visu kaimu žvakes pirko, bet vis tiek pasimirė, vargšas.
-Pas mus Semionyčių niekas į ligoninę netemps. Visi tik ir laukia jo mirties.
-Kche, kche-laukite, laukite. Likimas jūsų toks-laukti ir kentėti. Padvės šis Semionyčius, jums kitą atveš.
-Tai gal gerą atveš?
-Che, ir kas? Jums bet kokį gerą atvežk. Po pusmečio jis Semionyčiu pataps. Kuo aplamai jums jūsų pirmininkas nepatinka?
-Tai kad be stabdžių jis. Ką nori tą daro. Gaidina visus ką nori už mažiausius nusižengimus, botagu lupa.
-O ne jus jam visą tai leidžiate? Lakstot viens-kitą skundžiate, šikną laižote. Kai Semionyčius ką nors į haremą paskiria, jus mėginote apginti tą žmogų nors karta? Sėdite ir drebate: - „kad tik ne mane“. Tai kad jis visus jus išprievartaus, anksčiau ar vėliau, nes mėgta jis šį reikalą. Manai Golohuevkoje geras pirmininkas iš dangaus nukrito? Tai kad mužykai pirmą pirmininka sudegino kartu su namu kai tik tas pradėjo pirštus lenkti. FSBešnikai mėnesį laiko tą kaimelį terorizavo. Visiems sielas išgręžė, bet niekas nieką neišdavė. O antram galvai tamsiąją padarė. Jis pats pabėgo. Ir niek pas juos išvys nenorėjo į valdininkus eiti. Galų gale jiems leido patiems pirmininką išrinkti. O jus ką? Kada Semionyčius pasiūlė haremą kaime padaryti ne jus jam plojote ir sakėte: „Šaunuolis Semionyčius, išmintingas skrepnešis! “  O pirmus gaidžius ne jus patys paskyrėte? Išrinkote porą mužikelių, pačių silpnajėgių ir nekenksmingų  ir tarėte: „Štai, va Semionyčiau -patys nerangiausi, gaidink šituos“. Patys jus velniai visi savo kaime. Tik vieną

61.     Originale rus. Голохуевка . autoriaus sukurtas neegzistuojančio kaimo pavadinimas, artimiausias tiesioginis vertimas būtu Nuogbybijevka. (gal naudoti lietuvišką variantą?)


normalų turėjote -Fedka. Kiek kartų jis siūlė nubausti Semionyčių . O jus ką? Palaikėte? -Ne! Jūs lakstėt ir skundėte jį. Prieš valdžia atseit, neramumus kelia. Neiškentėjo Fedka jūsų bukumo, pabėgo. O jus kentėkit, kentėkit, ir vazelino su savim turėkit-būtinai prireiks.
Ėjau nuleidęs galvą. Ot tai Baubas! Ir nieko prieš negali sakyti. Blogas žmogus, sunkus...
-Batiuška sako kad valdžia Dievo duota pagal nuopelnus, arba nuodėmes.
-Che, che -už nuodėmes, Dievo duota? Už bukumą ir bailumą jūsų valdžia tokia!
Už pusantro kilometro iš tikrųjų buvo nuvažiavimas iš kadaise asfaltuoto kelio į gerą sulygintą žvyrkelį. Lavonvežis skrido su vejelių, net kvapą gniaužė ir liemenį maudė.
-Nieko, skrepneši, pakentėk truputi- ir tu mano vežimėlyje pasivažinėsi, che, che, che- išsijuokė Baubas, šmaikštuolis, blyat. Humoristas.
- Tai kad aš lengvas, ne taip kaip šis drūtuolis, - aš nukreipiau galva į negyvėlį, - sveriu penkiasdešimt kilogramų, nedaugiau.
-Nieko, nieko aš tau šiknon akmenų pridėsiu, gerai sversi. Kaip tik iki to laiko Semionyčius tavo drevę išdirbs taip kad plyta tilps, che, che...
„Humoristas, suka... “
-Baubai, -garsiai tariau aš, -štai apie visokius šlykštus dalykus kalbi, Dievo ne bijai?
-Che, Che o kodėl turėčiau? Aš jo niekada nieko neprašiau ir aplamai netykių aš į jį. Tikiuosi jis irgi netyki į mane.
Ot šikna! Kas tai per žmogus toks! Kaip jį paveikti? Baubas ir yra Baubas, nieko švento...
Po vidurdienio mes forsavome nedidelę upę. Kažkada šioje vietoje buvo tiltas, bet tiltokričio62 metu dvidešimtųjų pradžioje betoninė pervaža sugriuvo. Gerai tai, kad upė negili ir problema tampa tik pavasario potvynių metu. Vežimėlio maži ratukai strigdavo upės dumble, bet dviguba jėga mes sugebėjome pertemti lavonvežį į kitą krantą ir sėdome ilsėtis.
Baubas ištraukė iš kelionmaišio pakuotę sausainių ir skardinę troškintos mėsos! Aš išsprogdinęs akis spoksojau į lobį:
-Ba.., ba.., Baube? Kur tai radai?
-Kche, kche... -kur radau, ten radau. Tau nepriklauso žinoti.

62. Nuorodą į Rusijos dar tarybinių laikų infrastruktūros visišką apleidimą, kuris pasižymėjo ir tiltų masinių griuvimu. https: //www. rzd-partner. ru/logistics/comments/s-nachala-goda-v-rossii-obrushilos-5-transportnykh-mostov/

-Ba.., Baube. Nu kaip taip? Iš kur?
-Tai humanitarinė pagalba mums nuo mūsų priešų prisiekusių, kuriuos mes subombarduoti svajojame.
-Baube, o kodėl niekas nežino apie šią pagalbą? Kodėl mes jos negauname?
-O jums nepriklauso. Jūsų dalia kentėti. Jus, skrepnešiai, didieji kankiniai. Jums kaip reikiant iškentėti reikia, o paskui -į rojų. Puoduko neturi kaip aš suprantu? Tiek to, aš tau skardinėje paliksiu.
Mano pilvas gurgė ir riaumojo kol baubas valgė mėsą, periodiškai traškėdamas sausainiais. Pagaliau mano kančios baigėsi ir kaimo Aidas63 ištiesė man konservą ir penketą sausainių. Mmm... dieviška! Gal Fedka buvo ir teisus sakydamas kad Dievas yra dešra. Valgiau čepsėdamas ir siurbčiodamas. Dieviška palaima! Mėsa, tikra mėsa... prakeikti amerikosai, kai gi aš jų nekenčiu, tyčiojasi, padarai. Konservuotą mėsą atsiuntė, tikrą, nereikia mums jų malonės. Mmm... kaip skanu! Kad greičiau ten pas juos Jeloustounas sprogtų, visą pasaulį apvogė, šunsnukiai! O sausainiai kokie! Tikri, gal net iš kviečių. 
-Baube, o kodėl pindosai tiek mažai humanitarinės atsiunčia kad niekas negauna?
-Hmm, mažai atsiunčia? Normaliai siunčia. Pindosai atsiunčia ir kinai irgi, ir visas pasaulis siunčia.
-O kur viskas?
-Kaip tai kur? Tos produktus, kurie regioną  pasiekia guberis  dalį į Mongoliją  parduodą, o dalį, kuria neišeina parduoti buldozeriu naikina sąvartyne.
-Maistą naikina?
-Nu taip. O kaip tu nori? Maisto naikinimas tai dvasios vertybė, tai nacijos savęs identifikavimo linija, dar tarybų perestrojkos64 laikų tradicija. O humanitarinės pagalbos naikinimas išvys tik į mūsų ekonomikos naudą... che. che... Jus, skrepnešius, pradėk dabar maitinti už dyką, tai jus išvys suįžūlėsite.  Apleisite musių fermas, žemes kąst į konteinerius nustosite. Negalima jus maitinti... -Baubas susikvatojo, -gaila man jūsų, prapisliagalvių. Štai tu, skrepneše, kaip daržovė, kaip bulvė žemėje tūni tamsoje ir nematai nieko aplinkui ir šalia tavęs tokie pat broliai-daržovės, vienas į kitą panašūs. Tykite į kažkokį Dievą, arba į Vadą. Vys kažką iš jų maldaujate. O jiems nusišykt ant jūsų! Gal išvys jų nėra? Gal jie tik jūsų fantazijų vaisius? Negalvojai apie tai? Tykite jus tik tam, kad kentėti patogu būtų. Štai, sakyk man, skrepneše, kuo tu nuo kiaulės skiriesi?       
-Nu šiaip jau, įžeidžiantis palyginimas...

63. Aidas – senovės graikų mirusiųjų pasaulio dievas, kitaip Hadas.
64. Perestroika (rus. перестройка, liet. persitvarkymas) – 1985 m. naujojo TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo pradėtos vykdyti politinės ir ekonominės reformos, siekiant pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti Tarybų Sąjungą.

-O vis dėl to?
-Na tuo kad aš žmogus, meldžiuosi, prausiuosi, dirbu, moku skaityti, galvoju galva.
-Ne, šikna tu galvoji! Skrepneše, jei tu galva galvotum, ne krautum žemių į konteinerius kastuvu mediniu. Nuo kiaulės tu skiriesi tuo, kad šeimininkas prieš paskerdžiant kiaulę ją šeria ilgai, peni. O tave tavo šeimininkas tik muša ir maitina tave kitais skrepnešiais, kurie šiek tiek anksčiau tavęs padvėsė. Tu, skrepneše, jau seniai ne maitinimosi grandies pabaiga, susijungė grandinė, neturi ji pabaigos. Tu ėdi lervas, o lervos tave suės. Ir iki to tu pats, skrepneše, atėjai, savo kojomis, dėl to kad galvoti nenorėjai.  Jus, nevispročiai, kaip pripratot? Kad už jus kažkas pagalvotų, ir papasakotu taip kad suprantamai būtų.
-Baisius dalykus kalbi, Baube. Tave pats šėtonas atsiuntė.
-Bybionas mane atsiuntė! Durnelis tu! Ir kas gaila-kad taip ir mirsi durneliu.
Mes šiek tiek pasėdėjome, paskui Baubas ištraukė iš kažkur didelį murziną skudurą, sudrėkino jį vandeniu ir užklojo lavoną. Pajudėjome toliau. Kažkiek laiko ėjome tylėdami nenutrūkstamai dundant lavonvėžio ratams.
-Baube, -tariau aš, -štai jei tu toksai protingas, kodėl tu ne meras, kazokų atamanas, ar nors pirmininkas? Ko tu lavonus išvėžinėji?
-Žinai, skrepneše, aš ir taip skolingas visatai. Sąžinė man neleidžia naikinti jūs, daržoves nekenksmingas. Aplamai nenoriu dalyvauti a nei kiek visame tame. O ginti jus nematau jokios prasmės. Neatsimenate jus nei blogio nei gėrio jums padaryto. Jus tiesiog jų nesuprantate.
-Baisus tu žmogus, Baube. Paklausiau tave, lyg į šūdą įlipęs...
Vakare nusukome mes į miškelį netoli kelio, kur klevų tankmėje, taip kad nesimatytų nuo kelio, slėpėsi lūšnelė, sukalta iš kažkokių supuvusių lentų. Trobelė buvo du ant dviejų metrų su žemomis lubomis, kurios taipogi buvo ir statinio stogu. Sienos viduje buvo apkalti kartonu nuo kartono dėžių. Žemių grindys, mažas langelis užtrauktas celofanu, kampe „buržujus“.
-Baube, tai kad tu žemvaldys!  Pečius štai metalinis, prašmatniai įsikurei.
-Kam apie slaptavietę išsiduosi -užmušiu. Ji ne mano, čia gyveno tie, kuriuos tu žmogėdromis vadini.
-Gyveno? O kur dingo? Juos pagavo?
-Che, che, kas juos pagaus? Iškeliavo jie, arčiau civilizacijos, į Mongoliją.
Iš baldų troboje buvo stalas, lova ir ilgas suolas palei sieną. Baubas pakūrė pečių malkomis, kurios buvo suruoštos kampe. Paskui ištraukė konservą ir sausainių. Mes sočiai pavakarieniavome.
-Jei būsi čia be manęs, nepamiršk malkų suruoštų palikti. Po lova čia dėžė, ten druska ir degtukai. Krisk ant suolo -ryte žadinsiu anksti.
Aš atsiguliau, išsitiesiau visų ūgiu ir užmerkiau akis. Pečius maloniai trakšėjo.
-Baube, o tu rimtai apie akmenis?
-Apie kokius akmenis?
-Na apie tos, kuriuos man į šiną grusi, kai pasimirsiu?
-Tau tai kokios bėdos? Tavęs jau nebus.
-Nu kaip tai, gieda...
-Prieš ką? Prieš lervas???
-Na prie ko čia lervos... Tiesiog, kaip aš į rojų kilsiuos kai mas mane šikna pilna akmenų bus? Ir prieš Dievą stosiu, juk jis mato viską.
-Ne myžk, Dievo nėra! Miegok! -atseit nuramino.
<<Fedka stovėjo ir kramtė. Bet kiek jis, niekšas, ėsti gali?! Nors aš tikriausiai irgi visą amžinybę galėčiau valgyti dešrą.
-Fedka, štai Baubas sakė kad Dievo nėra, o tu sakai kad jis dešra. Kas iš jūsų tesus, kam tikėti?
Fedka sukramtė, prarijo ir atsakė:
-Baubas teisus. Dievo nėra, bet jis dešra.
-Kaip tai? -nustebau aš.
-O taip. Dievas -savanoriškas reikalas. Pas Baubą Dievas-Nėra. Jis esą bet jo nėra. O man Dievas-dešra. Jo irgi nėra nei tau, nei Baubui. O man yra, nes aš siekiu jo.
-O man kas yra Dievas tada?
-O tu bukas šudavalgis, tavo Dievas bus tai, kas bus liepta... >>

SKYRIUS 4
Visą naktį Jegoras slėpėsi piktžolių krūvoje. Įsiklausydavo ir pašėlusiai meldėsi. Retkarčiais rėkdavo kažkokie naktiniai paukščiai ir kazokas tuomet suvirpdavo visu kūnu. Šuvių iš gyvenvietes daugiau nesigirdė, bet  nakty keletą kartų iš ten girdėjosi širdį veriantys šauksmai. Po kiekvieno Jegoras pradėdavo drebėti. Viena kartą jis net pratruko bėgti, bet užsikabinęs į kažkokį rąstą skaudžiai krito. Kai horizontas pašviesėjo, Jegoras patraukė link trasos. Sausa žolė po kojomis išdavikiškai trakšėjo ir Jegoras nuolat stodavo įsiklausyti. Vaikinui niekad nebuvo taip baisu, kaip praėjusia nakty. Taip, Jegoras gal ir pripratęs prie aplink kaip musės mirštančių žmonių, bet tai kaip taisyklė, pagrinde buvo skrepnešiai. Jiems priklauso. Batiuška bažnyčioje paaiškino Jegorui, kad jų tokia dalia. Bet kad taip mirtų kazokai... Iš pradžių Jašką nusišovė, paskui jo būrys pateko į kulkų mėsmalę. Įdomu, kiek brolelių pabėgti spėjo? Kas gi galėjo pagalvoti kad viskas taip pasisuks. Tikriausiai kažkas būrį nusižiūrėjo ar prakeikė. Ech, į bažnyčia reikėjo užeiti prieš reidą. Kad batiuška pašventintu ir autobusą šventu vandeniu apšlakstytų.
Po saulėtekio Jegoras išėjo prie trasos ir pasislėpė šalikelės krūmuose. Rytinę tylą sudraskė ilgas niurus staugimas- oro pavojus signalas, reiškiantis kad skrepnešiams laikas keltis į darbą. Signalas pažadino visą pasaulį. Egoro mieguistumą nubloškė.  Kažkur toli užkarksėjo varnos. Pilve sugurgėjo. Suėst ką... Jegoras turėjo talonų sausoms lervoms. Principe, jei pavyktų prasibrauti į miestelį, galima apsipirkti ROSSKREPMAG‘e. Bet eiti į Žopolizovą dabar pavojinga ir ne ant tiek  JJegorui mėgdavo dvasines skrepas, kad valgytų balandūne ar vabždčius. Kazokams išduodavo sausą davinį, kurį pilnai sudarė humanitarinė pagalba, konservų, sausainių, džiovinti vaisiai ir kiti pindosiniai skanėstai. O talonai-talonai tai pati einamiausia valiuta, po juanių. Aišku doleriai, ar eurai gerokai brangesni už juanius, bet tokių pinigų paprasčiausiai niekur nerasi.
Jegoras stebėjo trasą ar nepasirodys kas nors iš išlikusių kazokų. Kaip dabar elgtis? Namo eiti-o ką atamanui sakyti. Atseit iššaudė mus kaip elnius, o dar ir Jaška susilikvidavęs. Tai jop-ta! Ką jis man padarys? Pistoletą jis Jaškai davė, reiškia už ugnies priedanga atsakingas buvo jo sūnėnas, o aš išvis ne prie ko. Bet pagal sąžine reiktų atkeršyti už broliukus-kazokelius. O kaip? Šovinis tik vienas. Ai, tegu eina velniop! Kerštas yra patiekalas, kuris patiekiamas šaltas. Taip kad nereikia skubėti, ir aplamai tegu meras ir atamanas keršija. Asmeniškai man Žopolizovo gyventojai nieko blogo nepadarė. O tai kad visą būrį sušaudė-tai tam ir yra kazokai, kad narsiai mūsiję padvėst. Žinojo kur eina kai į ROSKOSMOS‘ą užsirašė. Tarnystė Tėvinei tai ne tik benamių pensininkų sodinimas ant butelio, ar skrepnečių lupimas botagais. Kartai ir pačiam ateina laikas mirti. O mirti Jegorui visai nesinorėjo. Ėsti konservus ir sausainius iš kazokų davinio- aišku kad patinka, bet lįsti už tai po kulkomis -ačiū nereikia. Kam mirusiam sausas davinys? Nu jau ne, atleiskite.
Kol Jegoras spręsdavo kas ir kaip akiratyje pasirodė perkirpęs nabagėlis kuris išsiskėtęs kaip krabas lėtai kulniavo nuo Žopolizovo. „Gy, -koks juokingas skrepnešis, nuskriaustas tikriausiai “-pagalvojo Jegoras. Keista jo laikysena, lyg būrys kazokų jį visą naktį tvarkydavo. Kai nabagėlis priartėjo Jegoras iššokęs iš krūmų pribėgo prie skrepnešio ir ištardė apie viską, kas darosi miestelyje. Skrepnešis mūkė kažką neaiškaus, -„tikrai nuskriaustas“, -pagalvojo Jegoras ir širdingai spyrė bomžą į užpakalį. Skrepnešis pašoko, persikreipė ant kito šono ir greitai nuskersavo toliau keliu link horizonto.
Jegoras tupėjo pasaloje dar keletą valandų. Jau arčiau pietų meto saulė pradėjo kaitint. Uriadnikas jau linkėjo galva snaudžiant, kai per sapnus pasigirdė kojų braižymo ir tylaus koliojimosi garsai. Jegoras prasibudo, paglostė peilio rankeną ir sustingo įsiklausydamas. Kelių brido du nuskurėliai. Sulaikęs ko jie priartės Jegoras iššoko iš krūmų:
-Stovėt, pydarai! Snukius į žemę, rankas už galvos!
Skrepnešiai pašoko, sutingo kelėtai sekundžių ir vienų metu nudribo ant žemių.
-Ne mušk, atamane! - užbliovė vienas iš nuskurėlių, -aš nekaltas, čia Olega sakė; „einam kankorėžių pririnksim, niekas nepamatys“, o mane velniai apsuko ir aš sutikau. Sakė man batiuška kad rijingumas  sunki nuodėmė. Nesusilaikiau. Nežudyk, atamane, nužudyk Olegą, tai jis kaltas!
-Kodėl iškart Olegą? Pats šventas lygtai? - pasipriešino antras skrepnešis, - aš nors ne veisiu nelegaliai lervas šūdų duobėje kaip tu.
Skrepnešiai koliodavosi ir ginčijosi prisimindami buvusias nuodėmes ir išduodami vienas kitą.
-Užmušk Olegą, atamane, manęs nereikia! Aš myliu mūsų Vada ir į bažnyčia vaikštau. Pastoviai žvakes už ROSKOSMOS‘ą ir mūsų valdžią deginu, o tas nekrykštas jau dvi savaites bažnyčioje nebuvo. Kurva busiu, atamane, -nuskurėlis bliovė, o pats po truputi kišdavo po savimi kažkokį purviną ryšulį bandydamas nepastebimai paslėpti jį nuo Jegoro.
-Rankas ant galvos tuoj pat! -suriaumojo kazokas, spyrė skrepnešį į šoną ir ištraukė iš po jo susuktą dideliu mazgu riebaluotą skudurą.
-Čia ne mano! - suspigo skrepnešis, -čia  Olego viskas!
-Kokio bybio Olego? -pradėjo prieštarauti antras bomžas, -tu rankose laikei, reiškia tavo. Atamane, žudyk jį. Čia jis miške kankorėžius vagia, lupa juos ten ir sijoja, o namuose naktimis rija.
-Abu čiaupkites! - surėkė Jegoras ir atrišo mazgą. Skudure buvo sauja kažkokių smulkių šiukšlių.
-Kas tai? Rūkyti reikia?
-Tai Olegas, jo sėklos. Jis iš kankorėžių pririnko. Jis jas išvirti nori, kad pilvą prisikišti. Jam kad tik prisiriti ir nusišykt kad nacionalinius turtus vagia.
-Nu bet jus ir gaidosai... -nusivylęs atsiduso kazokas ir išpylė sėklas ant žemės. Gerai jau, pizdinkite iš čia kol gyvi.
<<... Kalba Maskva...
... 2028 metų gegužės 14 diena Skrepų Raudonosios Vėliavos miestelyje Dmitrijmedvedevske iškilmingai atidarytas naujas superšiuolaikinis mechaninio vyžų pynimo fabrikas. Fabrike naudojama hipernauja įranga. Fabriką sudaro 12 manufaktūros kombinatų. Kiekvieno kombinato gamybos pajėgumai leidžia pagaminti iki trejų šimtų vyžų porų per metus. Tai naujas lygis nacionalinėje importo pakeitimo programoje...
Dabar apie mokslo naujienas. Skolkovo mokslo ir technologijų institutas pradėjo naujos hipersuperviršnanogarsinės megabranduolinės raketos kūrimo darbus. Projekto kaštai įvertinami 64 trilijonais milijardų dolerių. Atsižvelgiant į tai, Rusijos Federacijos vyriausybė tenka taikyti nepopuliarias priemones. Federacijos Taryba nusprendė nuo 2028 metų birželio pirmos didinti PVM iki 89% . „Vertinkite tai supratingai“, - komentavo šį sprendimą tautos lyderis>>
Jo-o... laikai. Sikeliovas pasakodavo per radiją kad ekonomika ir šalies BVP 2027 metai pasiekė nematytų viršūnių, o 2028 metas prognozuojamas ekonomikos prieaugis sudarys 800%. Per artimiausius penkerius metus Rusija taps lydere tarp viso pasaulio ekonomikų. Bet Jegoras kažkaip to nepastebėdavo. Štai septyneta metų atgal buvo galimybė pralobti. Valstybės nutarimu visoje šalyje steigėsi MINZDRAVZAGOTOV kontoros, kurios priimdavo donorų organus. Tais laikas galima buvo ateiti ir priduoti kažkokį organą ir už tai neblogai mokėdavo: už vieną inkstą galima buvo sočiai valgyti net du mėnesius!  Štai tuo momentu įžulnesni uždirbo gigantiškų babkių. Tuometinis atamanas krūvomis išgaudydavo nepatikimus  skrepnešius, bauduodavo juos ir atiduodavo į MINZDRAVZAGOTOV kontoras. Už tai jam labai gerai mokėjo ir jis tiesiog už pusmečio patapo juaninių milijonieriumi ir kartu su šeima išvažiavo į Mongoliją. Daugelis tada iš organų lobdavo, skrepnešius pjaudavo kaip šunis, kad ir patys skrepnešiai neatsilikdavo. Rezultate donorų organų rinka nuvertėjo. Jegoras tais laikas buvo dar jaunas ir kvailas ir jam daugiau rūpėjo kad pačiam kažką neišpjautų. Dabar Jegoras nepraleistų tokios galimybės. Bet praėjusių laikų nesugražinsi, o dar ir nuskurdo tie bukasnukiai skrepnešiai! Ir visi kaip vienas! Kraustai jų kišenes, kraustai -o jie visai tušti! Dar to negana- daug suktašiknių skrepnešių ir šunsnukių išvys nurovė sau kišenes ir užsiuvo. Aišku, jei kraustyti jebanatus kaip priklauso tai rasti kažką gal ir pavyktų, bet Jegorui nepatikdavo savo rankomis raustis kitų užpakaliuose. Suįžūlėjo skrepnešiai visai -nenori tursti. Dirba nuleidę rankoves, nei pajamų, nei santaupų nieko! Vienu žodžiu- išsigimėliai. Nėra iš jų naudos nei kazokams, nei valstybei, vienas tik galvos skausmas- trinasi visur, smirda, užkratą ir blusas platina. Ne taip jau ir daug tas vanduo kainuoja kad neįmanoma būtų nusiprausti. Tik nuolat reikalauja kažko, kelia skandalus ir kitaip maištauja. Reikia priminti praeitą žiemą kai savas būrys kazokų tris paras vaikščiojo  per skrepnešių smirdančias trobas botagais skatindamas veltėdžius. Nenorėjo jie, niekšai, į viešuosius žiemos darbus eiti, šalta, atseit. Pažiūrėkite-vos minus trisdešimt jiems šalta!  Sako nagai prie vyžų limpa. Na, vėsoka ir kas? Turi gi kažkas sniegą valyti prie merijos ir kazokų užkardos? O šakalius prakūrom kas kazokams rinks? Šunsnukiai, greičiau padvėstų...
Jegoras ėjo keliu link gimtojo miesto ir piko ant bukų tinginių piliečių. Berno skrandį jau kamavo traukuliai - juk dvi dienos be valgio. Sausas davinys liko autobuse. Niekas negalvojo kad taip atsitiks. Nebuvo pripratęs Jegoras kažkame sau atsisakyti ir jau tikrai badauti. Staiga iš šalikelės miškelio garsiai karksėdamas pakilo į orą būrys varnų. Kazokas pažvelgė į medžius. Klevų kronos tiesiog juodavo nuo varnų lizdų juose. „O varnų kiaušiniai turėtų būti tokie pats skanūs, kaip ir vištų“, -pagalvojo Jegoras ir pasuko link medžių.
Lyg sužeista beždžionė Jegoras kabaravosi vis aukščiau ir aukščiau. Varnos skriedavo tarp šakų ir garsiai rėkavo. Kai kazokas pagaliau pasiekė lizdą ir mėgino kišt į jį savo ranką, jam staigia kažkas uždengė vaizdą, skaudžiai perpjovė ausį ir tada prasidėjo. Varnos lyg skraidančios piranijos atakavo iškarto iš visų pusių. Kiekviena stengėsi nurauti sultingesnį kąsnelį nuo kazoko saldžios provoslavinės mėsytės. Jegoras suprato kad labai greitai liks be akių, ėmė mosikuoti rankomis ir nuskrido...
-Kelkis, gaidosai!
Jegoras pramerkė akis. Virš jo stovėjo barzdila ir baksnojo pagaliu į Jegoro pilvą. Jegoras suspurdėjo, bet ne kažin kas išėjo, jo rankos buvo surištos jam už nugaros...
-Tu ką, skrepneše, akis pragėrei? Staigiai atriši mane ir paskubėk, gal nebus tau nieko už tai. Ar nesupranti kas aš toks?
Barzdila šyptelėjo ir spyrė į šoną Jegorui. Uriadnikas susirietė ir tuoj pat gavo pagaliu kupron.
-Viskas, viskas, -supratau, ne mušk! -pradėjo rėkti kazokas. Barzda suėmė jį už apykaklės kaip šuniuką ir pakėlęs pastatė ant kojų:
-Žingsniuok!
Pradžioje ilgai ėjo piktžolėmis apaugusiu laukų, paskui kirto berželių giraitę, paskui vėl lauku ir pagaliau užėjo į pelkėtą miškelį, kur krūmų tankmėje rado laukymė su trimis didžiuliais žaginiais su ugniavietė vidury. „Prapultis... žmogėdros“- panikoje pagalvojo Jegoras. Iš žaginių lįsdavo barzdoti vyrai ir kudlotos moterys, prieidavo, tyrinėjo. Kažkoks liesas ir susikūprinęs žmogelis priartėjo prie pat Jegoro ir nusišypsojo:
-O kas čia per paukštis pas atsidūrė?, - mužikas sugrėbė Jegoro antpečius ir staigiai truktelėjo, -ėsk, suka, - sušnypštė jis ir sugrėbęs Jegoro galva baksnoti antpečiais į jo lupas. Jegoras išsisukęs galvą, krito ant kelių ir užbliovė:
-Ne valgykite mane, geri žmonės! Ne valgykite vardan Kristaus! Ką norite pasakysiu, ką norite atiduosiu, tik ne valgykite meldžiu!
Žmogėdros nusijuokė. O mužikas, kuris nuplėšė Jegoro antpečius pasilenkė, pažiūrėjo tiesiai jam į akis ir paklausė:
-O kodėl gi ne valgyti, a? Gal tu koks ypatingas?
-Tai kad.. tai kad... aš irgi žmogėdra.
-Žmogėdra? -perklausė mužikas ir niūriai nusišypsojo.
-Jo, jo, jo- aš savas, žmogėdra! -purtė galvą Jegoras.
-Čia kam tu savas, gaidose? Mes žmonių nevalgom, -mužikas atsisuko į barzdylą, kuris atvedė Jegorą:
-Kam tu tą šūdą čia atitempei?
-Kaip tai kam? Pažiūrėk koks asilas. Maišus tems. Pažiūrėk kiek sveikatos! Nors bobas nukrausim. O pasieksim kalnus išmainysim su vietiniais į žirgą, na arba į aviną.
Iki vakaro Jegoras sėdėjo atsirėmęs į medį šalia pašiūrės. Žmogėdros kažką dirbo ir šnekėjo kažkokiomis nesuprantamomis temomis. Kažką aptarinėjo, planavo. Kaip Jegorka suprato gauja atvyko iš šiaurės ir ruošiasi keliauti toliau į pietus, link Mongolijos. Vakare žmogėdros vakarieniavo, po to viena iš moterų pavalgydino Jegorą šaukštu kaip vaiką. Po to pagavęs Jegorą mužikas nutempė jį arčiau ugnies, pritraukė jo kojos prie rankų ir supančiojo galūnes taip, kad net pajudėsi. Nors poza ir buvo nepatogi bet nemiegojęs dvi paras Jegoras iškart atsijungė.
Švintant kazoką pažadino. Laužas jau degė šnypšdamas ir traškėdamas. Pūslė buvo pasirengusi sprogti.
-Geri žmonės! Aš myžt noriu, labai noriu! -garsiai pasakė Jegoras. Kažkas iš žmogėdrų prisiartinęs iš nugaros, atrišo jam kojas, o po to perrišo rankas taip, kad būtų šiek tiek laisviau judėtų.
-Sėskis ir prakišk rankas per kojas į priekį.
Jegoras taip ir padarė.
-Bėgsi -nušausiu.
Jegoras atsistojo. Visi kūno raumenys sustingo ir sunkiai valdėsi. Žmogėdra palydėjo Jegorą iki laukimės krašto ir palaukė kol kazokas pabaigs savo reikalus. Paskui abu grižo prie laužo. Banditai pamaitino belaisvį ir pradėjo ruoštis. „Nieko sau pas juos daiktų“ -pagalvojo Jegoras. Žmogėdros dėdavosi kuprines ir kelionmaišius. Mužikas kuris vakar nuplėšė Jegorui antpečius išnešė iš žaginio dvivamzdį ir pritaisė jį sau ant krūtinės. Jegorui ant pečių uždėjo didžiulę labai sunkę kuprinę. Kazokas net prisėdo nuo netikėto svorio- pasirodo štai ką reiškia būti asilu.
Iki vidudienio būrys žygiavo be sustojimų. Žmogėdros išsidėstė ilga virtine ir kazokas ėjo kažkur jos viduryje. Jegoras žingsniavo iš paskutiniųjų, kojos neklausė, jis jau svajojo numirti kai būrys užėjo į beržų giraitę ir sustojo poilsiui. Nuo kazoko nuėmė kuprinę. Jegoras pajuto tokį lengvumą, kad rodos pašoktų iki beržų viršūnių ir nuskris. Bet nepavyko- bernas nukrito į sausus lapus ir atsijungė. Ir vėl Jegorą pažadino, pamaitino, pagirdė, pastatė ant kojų, uždėjo kuprinę spyrė šiknon ir vėl prasidėjo begalinis ėjimas.
Sausų kiečių laukus keitė pelkės ir giraitės, upeliukai, kalvos, vėl laukai. Vakaruojant būrys pasiekė apleistą kaimą. Sprendžiant iš įgriuvusių vietomis stogu ir užkaltų langų išlikusiose namuose, kaimą apleido  senokai. Stovyklavietei žmogėdros pasirinko didžiausią išlikusį tvirtą namą. Užkūrė pečių, pavakarieniavo, surišo Jegorą ir sukrito miegoti.
Ryte vangiai lijo įkirus ledinis lietus. Dangų užklojo nuo horizonto iki horizonto. Jegoras kiaurai sušlapo ir sušalo iki kaulų. Trečia diena būrys judėjo į pietus, kazoko kojos jau neskaudėjo. Jegoras tiesiog nustojo jas justi kaip atskiras galūnes, jos tapo tiesiog apatinė kūno dalimi, kuri nuolat buvo kitoje dimensijoje-pragare. Viename iš poilsių viena iš žmogėdrų išėmė iš kuprinės pledą, nuplėšė nuo jo dvi plačias juostas ir numetei Jegorui. Paskui iškratė kelionmaišį ir ištraukė porą naujutėlių vyžų. Jegoras visada su didele panieka vertino skrepnešius ir jų naujos mados apavą. Bet dabar neturėjo kito pasirinkimo- batai nutrynė  kojas ir tolesne kelione juose buvo neįmanoma. Kazokas persiavė ir patyrė orgazmą. Tegu ir šlapiomis kojomis, bet žingsniuoti tapo tūkstantį kartų lengviau. Patys žmogėdros avėjo guminius botus – didžiulis deficitas šiais laikais. Nors kas dabar ne deficitas? Tikrai kad viskas. Savosios gamybos šalyje nėra, o pirkti iš Kinijos- nėra už ką.
Kalvos artėjant prie Altajaus vis stiebėsi ir kilo virsdami į tikrus kalnus. Trečios dienos pusiaudienyje banditai išėjo prie upės kranto. Žmogėdros ištraukė kompasą ir žemėlapį kažką aptarė ir pajudėjo palei krantą žemyn upe. Kazokas jau seniai nenutuokė kur jie randasi. Praėjusiais pora dienų jis dar kažkaip orientavosi pagal saulę, bet dabar, kai dangus užklotas debesimis, suprasti kur vakarai, o kur pietus tapo nebeįmanoma. Galvoti apie pabėgimą uriadnikas nustojo: „Na tegu ir paspruks jis, ir kas toliau? Laukinės vietos, pasiklys ir numirs iš bado, arba papuls į kitų žmogėdrų letenas, kuriems nereikalingas asilas ir iš jo padarys kiaulę. Tą prasmę kad tiesiog suvalgys. Gal į Mongoliją kartu su žmogėdromis pasiprašyti? O ką? Sako kad ten civilizacija ir žmonės nevalgo lervų -mėsos ten daug. Įsidarbinsiu arklius, ar kupranugarius ganyti. Galima gi taip gyventi? Dar sklinda kalbos kad Mongolija turi elektros ir interneto ten nors užpakaliu rik. Raketų, tiesa, ten negamina. Bet Mongolijai jos ir nereikalingos. Mongolija skirtingai nuo Rusijos ne supervalstybė -pindosai nenori jos užkariauti. Atitinkamai ir saugoti savo gamtinių išteklių jai nereikia. Mongolijoje galima pagyventi, sulaukti kai Amerikoje sprogs Jeloustounas. O paskui, kai Rusija pagaliau pakils nuo kelių -iškart ir grįžti į gražią ateities šalį.
Aha, barzdilos, kuris Jegorui pirmą dieną antpečius nurovė, vardas Fedka. Jis lygtai vyriausias:
-Fedka, Fedia-  pašaukė Jegoras.
-Ko rėkauji?
-Fedka, o paimkite mane kartu į Mongoliją. Aš niekur nepabėgsiu ir padėsiu jums visame kame.
-Aš tai paimčiau. Aš ne prieš. Bet pasakyk man, tu kazokas?
-Nu jo, - kazokas.
-Tu kazokas- tradicijų saugotojas, „rusų pasaulio“ skleidėjas, teisingai?
-Taip, teisingai, -sutiko Jegoras.
-Štai Mongolijoje už „rusų pasaulio“ saugojimą ir platinimą -mirties bausmė. Ten tik sužino kad tu „rusų pasaulio“ skleidėjas tuoj pat žirgais galūnes nutraukia. Ar tau to reikia? Gerai jei tik tave suplėšys, tai kad ir mus kartu. Nes tu su mumis atėjai, taip? Reiškia ir užkrėsti galėjai. Mongolai rizikuoti nenori. Jie ir taip kompleksuoja kad Orda tryliktame amžiuje sukurė tą „rusų pasaulį“: Moskovijos valdžia pastatė virš visos Rusios, čingizidų carą pasodino valdyti ir aplamai visą „rusų pasaulio“ sistemą sukūrė iš padrikų laukinių kunigaikštysčių.
-Aš niekam nesakysiu kad aš kazokas. Sakysiu kad irgi skandalistas ir žmogėdra.
-Gerai, pažiūrėsim...
Upė vingiavo tarp kalvų ir kalnelių, nors kalnų upe ją nepavadintum: tėkmė lėta, dugnas dumblinas. Vandeniu kaip ir priklauso viso Sibiro upėse plaukė kiaulių išmatos dideliais kiekiais. Matyt kažkur aukščiau upėje kinų kiaulidžių kompleksai. Už sekančio upės posūkio būrys aptiko takelį ir jo užėjo į beržų giraitę dengiančia visą pakrantę ir kalvos šlaitą. Jegoras dar spėjo pamatyti tarp medžių labazą65 kai pasigirdo garsus švilpimas. Būrys sustojo. Kazokas net nespėjo atsipeikėti kai visas jo būrys buvo apsuptas minios nuskurėlių ginkluotų šautuvais ir arbaletais. Jegoras  apdairiai iškišo rankas į viršų: eina sau - prifarširuos strėlėmis dar. Fedka išėjo į priekį ir keletą minučių kažką pakalbėjo. Nuskurėliai dingo taip pat momentaliai, kaip ir pasirodė. Fedka pamojo ranka ir gauja pajudėjo paskui.
Giraitė buvo išbraižiota takeliais kurie nuo šlaito voratinkliu driekėsi įvairiomis kryptimis. Išrinkęs vieną iš tų takelių Fedka atvedė žmogėdras prie didelio urvo. „Štai ji-Alibabos ola“, -pagalvojo Jegoras. Ola? -ne, tai buvo daugialygis  požeminis miestas, didelė gyvenvietė panašesnė į skruzdėlyną. Olos groto sienose kas dešimt metrų buvo apšviestos fakelais. Panašu į ilgiausią gamtos sukurtą koridorių. Toliau didžiulė salė, užstatytas lūšnomis per keletą lygių susijungusiais kopėčiomis ir pakabinamais tilteliais.
Fedka paliko būrį prie įėjimo į salę ir pasišalino į gyvenvietes gilumą. Po keleto minučių grižo su barzduotu nykštuku ir pakvietė likusius su savimi. Būrys prietemoje vingiavo tarp kažkokių statinių. „Minotavro labirintas, jopta! ”- pagalvojo Jegoras. Po kažkelinto  posūkio vedlys sustojo ir pirštu parodė į kažkokio neaiškaus statinio durų angą. Fedkos žmogėdros ištraukė iš kuprinių žvakes ir žibintus. Patalpa viduje atrodė gan erdvi. Viduryje stovėjo stalas, o palei sienas -dviaukštės lovos. „Penkių žvaigždučių otelis“- pasakė Fedka, - „nakvojam čia“.
Jegoras aišku žinojo apie žmogėdrų gyvenvietes, bet negalvojo kad jos tokios didžiulės. Per radiją Sikeliovas ne vieną kartą pasakojo kad per pasaulį persirito zombių epidemija ir savaimę aišku daugiausiai nukentėjo JAV ir Europos Sąjunga. Ne aplenkė ši bėda ir Rusijos, bet dėka dvasinių skrepų dievo išrinkta liaudis mažai nukentėjo. Tik 40% Rusijos gyventojų virto  šlykščiais kanibalais, kurie išprotėjo, sukilo prieš Didįjį Vadą ir pabėgo gyventi į mišką. Sikeliovas ramino skrepnešius, sakė kad žmogėdros negrasina stabilumui ir yra tik laikina problema. Tvirtino kad greitai mūsų kinų broliai padės juos išnaikinti, kadangi padeda Rusijai nemokamai - naikina Sibiro Taiga. Tikslingai kova su žmogėdromis niekas neužsiminėjo. Kazokų būriai negalėjo susitvarkyti su tokiu stipriu priešininku, o rosgvardiečiai reikalavo per daug resursų ir pasiusti juos už miesto ribų buvo sudėtinga. O ir kariauti miškuose ir kalnuose niekas nemokėjo ir nenorėjo. Ir dėl ko? Sikeliovas pasakavo kad žmogėdros maitinasi provoslavų skrepnešiais, gaudo sąžiningiausius, nuvelka į savo požeminius guolius, nutraukia galūnes, prievartauja ir valgo tiesiog žaliais.

65. Rus. Лаба́з, лавас (greičiausiai komi kalba лобос — « trobelė, pašiūrė ») - komercinių ar gyvenamųjų pastatų tipai; maisto sandėlis, parduotuvė, dengta pašiūrė, medžioklės platforma ant medžių. Taip pat sandėliuku vadinamas tvartas be lubų su stogu žuvims sūdyti. Pėsčiųjų žygiuose kartais daroma saugyklą kaip skylę žemėje ar sniege, uždengtą šakomis ar kitais daiktais.
Bet vietiniai žmogėdros kaip suprato Jegoras išvys žmonių nevalgė. Požeminis miestas turėjo savą, gan didelę musių fermą, funkcionavusi iš gamtos išteklių kuriuos atnešdavo upė. Na iš kiaulių šūdų.  Tai pat vietiniai gyventojai laikė ir kiaules. Kiaulės šerdavo lervomis ir žole, lervas maitino kiaulių šūdai- toks buvo maisto ciklas urve. Dar jie lyg ir ožkų ferma turi miške. Žmogėdros pakaitom vasara ožkas ganė ir žolė šienavo - šieną žiemai ruošdavo. Čia tai įsikūrė... net lervų neėda-kiaules maitina!
Fedka išpakavo kuprines, paėmė du geležinius kastuvus ir ilgam kažkur dingo. Grižo vadeiva su sunkiu maišu rankose pilnu rūkytų lašinių ir vytintos mėsos.
-Taip, ponai ir ponios – rytoj ilsėsimės, gražinomės, paskui į kelionę. Gal būti net lietus baigsis...

***


SKYRIUS 5
-Kai prieš Ameriką laimėsim- iškart kitas gyvenimas prasidės! Mokesčius sumažins, atliginimą dešimt kartų padidins, vėl paskolas dalins! Aš sau pradžiai sportbačius nupirksiu, o paskui ir dviračiui kaupsiu. Busiu visas toks madingas, su sportbačiais ant dviračio. Važiuosiu keliu kaip pirmininkas!
-Taip, taip, -patvirtino Baubas, tik truputi reikia pakentėti, Amerikoje sprogs superugnikalnis ir doleris iškart nukris.  Čia jau mūsų skrepų noufjučersai staigiai kils biržoje. Doleris-jis gi niekuo neparemtas.
-Tai jau tikrai! - sušukau aš.
-O JAV valstybės skola žinai kokia? - Ogogo- bibiliardas trilijonų tūkstančių dolerių! - Baubas užkvatojo.
-Nieko čia juokingo, - rėkiau aš, - JAV tik iš to iš laikosi kad dolerius spausdina, neturi jie nei ekonomikos, nei gamybos. Darbo jie ten išvys neturi. Vien tik negrai ir meksikiečiai su liberalais liko. Pederastija skatinama ir klesti. Ten visi į užpakalius kaišiojasi ir pas juos tai laikoma madinga. Gėjų paradus ten visokius rengia...
-Taip, taip, -tikrai, gerai kad Rusijoje tokio nėra.
-O Europoje kas darosi? Pažiūrėk- vien arabai! Sikeliovas sakė kad ten išvys praeiti neįmanoma. Kiekvienam kampe avinus pjauna ir vokietes prievartauja. I žinai kas įdomiausia? Vokietes pačios ir nieko prieš kad jas arabai prievartautų, nes vokiečiai jau seniai visi sodomitais patapo. Madinga ten pas juos Europoje galu varomais būti.
-Siaauubas! Gerai kad pas mus galų varomų nėra, teisingai?
-Na... kodėl, pas mus irgi yra. Tik pas mus gaidžiais ne savo valia tampoma. Pas mus prievarta žemina kažkuo nusižengusius ir valdžios sprendimu.
-Tiksliai! O valdžia nuo Dievo. Teisingai?
-Taip, jei prisidirbai ir pirmininkas tave prakiurdė- reiškia pats kaltas, arba lemtis tokia.
-Kažkokia sudėtinga pas jus, skrepnešius,  pasaulio tvarka. Dievui jūsų pederastija nepatinka, o valdžia jūsų dievo išrinktoji gaidina jus kada panorės. Kaip šitaip?
-Kad klausiau aš batiušką apie tai. Jis pasakė: „viešpats keliai nežinomi“ Ir aplamai skrepnešiams kenkia daug galvoti todėl kad neturim mes specialių žinių. O be specialių žinių negalima, nes gali panerti į išdidumą ir Dievą supykinti.  Jis sakė kad žinios paaštrina sielvartą. Kuo mažiau žinai, tuo tau geriau...
-Nu taip, o kam tada tu aplamai galvoji, skrepneše?
-Na o kaip negalvoti? Ką dar daryti? Iki krizės pas mus gerai buvo- mūsų kaime „bojaros“ automatas stovėjo. Įkiši monetėlę -tau buteliukas išsiridena. Išgersi ir iškart gera-galvoti visai nenori. O dabar kitaip. Spiritą tik per didžiąsias šventes dalina. Todėl ir vaikštau, galvoju.
-Ir ką sugalvojai?
-A... nieko nesugalvojau...
-O apie ką bent galvoji?
-Apie ką Sikeliovas pasakys, apie tą ir galvoju. O apie ką dar?
Lauko keliukas baigėsi ir mes vėl ėjome taip vadinama trasa, apvažiuodami išsiskėtusio asfalto saleles ir ypatingai giles duobes. Aš prilaikydavau vežimėlio priekį neduodamas jam apvirsti. Baubas stūmė iš galo. Lavonas smirdėjo... kaip lavonas. Musių pulkai kamuoliais skraidydavo virš mūsų procesijos, su kiekvienu kilometru jų vis daugėjo. Šiandien iš ryto net penkis kartus teko sukti į šalikelę praleidžiant kinų traktorius. Didžiulės daugiatonės mašinos riaumodami galingais varikliais temdavo ilgiausias priekabas su mišku ir žemių konteineriais.
-Baube, o kodėl taip išėjo kad pas mus energetikos krizė, o Kinijoj -ne? Pas  juos ten ir elektra kiekviename kaime ir miestelyje ir automobiliai važinieja štai-vien traktorius kiek saliarkos ėda -baisu net įsivaizduoti!
-Negalvok apie tai, skrepnešė. Neturi tu specialių žinių, tapsi išdidus ir dievukas tave nubaus. Galvoti kenkia- geriau žemes į konteinerius krauti.
-Vis pas tave jokeliuhai ir pyzdavonės, o konkrečiai apie reikalą niekad nieko nepasakei.
-O todėl kad galvoti reikėjo dvidešimt metų atgal, na bent dešimt metų kaip minimum atgal galima buvo kažką pakeisti. O dabar viskas- gali nelaužyti galvos. Tavo rūpestis mažas- pakentėti ir į musių fermą.
Popietėje mes pakilome ant paskutinės kalvos nuo kurios jau matėsi Truputipakentėtjevskas.
-Kas tai, Baube? -miestą dengė dūmai.
-Kaip tai kas? Argi nematai? Slėgis mažas, dūmai nekyla -vėjo nėra.
-Iš kur dūmai, Baube?
-Durnas, ar kas tau? Dega kažkas.
Artėjant prie Truputipakentėtjevsko mano pulsas dažnėjo, širdys pasiutusiai šokinėjo krūtinėje, panika pradėjo užvaldyti. Kas vyksta? Miestas degė keliose vietose, visur girdėjosi traškėsis, šauksmai, moterų cypimas. Iš skersgatvio iššoko apiplyšęs kazokas vienu batu ir dūmė gatve. Po kelių sekundžių iš ten pat pasirodė apie desėtkąs nuskurėlių ginkluotų peiliais ir vėzdais ir puolė paskui bėganti kazoką. Vytis ilgai neteko. Vienas iš persekiotojų nusviedė vėzdą kazokui į kuojas ir tas veidu žemyn prisiplojo į kelio dulkes. Apdriskėliai cypiant ir kaukiant užpuolė vargšą ir kojomis spardė jį kas kur pataikė. Dabar man buvo taip baisų, kaip nebuvo niekada gyvenime. Siaubas suparalyžiavo mane:
-B.. Ba.. Baube. Tu matai kas ten, Baube?
-Cha! Skrepnešiai kazoką papjovė, nors kokie jie po to skrepnešiai? Jie jau žmogėdros.
-Baube, o mus dabar nužudys? Aš negaliu bėgti, Baube?
-Kam tu reikalingas, kam žudyti tave? Buk čia prie vežimo, einu – sužinosiu kas vyksta.
Aš įnirtingai iki pirštų baltumo įsikibau į lavonvežę ir nenutraukiau akių nuo susidorojimo. Kazoko kūnas gan greitai virto kruvina mase. Vienas iš žmogėdrų nutraukė nuo kazoko kojos batą, atsisėdo, numovė vieną iš savo vyžų ir apsiavė trofėjų. Baubas neskubiai priėjo prie pasiutusių žmogėdrų ir ilgai su jais apie kažką kalbėjo. Žmogėdros mojavo rankomis, kažkur rodė, kažką aiškino Baubui. „Suka, jis gi nemirtingas! Išvys rodos nieko nebijo”:
-Kas, kas atsitiko? - aš paklausiau, grįžusio Baubo, - čia Maidanas, Maidanas, kaip pas hoholus?
-Jeigu…Kad tik būtų Maidanas! Ryte per radiją Sikeliovas pranešė, kad naktį be karo paskelbimo Maskva užpuolė Kirgizų-Tadžikų Orda. Kremlius stoiškai priešinosi septines minutes bet krito spaudžiamas priešų. Dalis liaudės išrinktųjų spėjo evakuotis į nykstančia Europą.  Dalis nespėjo ir ordiečiai su jais susidorojo. Vadas, kaip tikras lyderis ne paliko valstybės įsibrovėlių išniekinimui, atsisakė evakuotis ir pasislėpė po naktinių staliukų. Ordiečiai rado Vadą ir tiesiog Raudonoje Aikštėje nupjovė jam galvą. Galas tavo stabilumui, skrepneše! Sikeliovas pasakė kad tai buvo paskutinis eteris ir paragino skrepnešius ginkluotis ir burtis į liaudės milicijos būrius, -pasaulis apsivertė manyje ir aš kaip apsvaigęs stovėjau išsprogdinęs akis.
Gubernatorius sakė nesijaudinti, o Truputipakentėtjevsko meras ir atamanas liepė visiems grįžti prie darbų. Maždaug-visą tai niekai, -naujoji Kirgizų-Tadžikų valdžia bus nieko blogesne už buvusią. O popas išpjovęs iš faneros pusmėnulį, numetė nuo cerkvės kryžių ir pusmėnulį ten prisabačino. Matai, sukilo skrepnešiai. Kazokai pradėjo juos botagais mušti, o skrepnešiams skaudėjo ir dar Sikeliovas nesakė, kad dar šiek tiek pakentėti reikės. Štai jie ir nužudė kazokus, ir atamaną su meru prie to pačio. Žodžiu visus nužudė... Ko sustingai, eikime jau!
-Kur eisime, Baube?
-Einam kūną palaidosim žmoniškai. Vis tiek musių ferma sudegė.
Tai taip vadinama šoko būsena. Aš kaip sapne ėjau paskui Baubą. Pagaliu kasiau duobę. Padėjau numesti kūną. Pakui rankomis užkasiau. Naujienos netilpdavo galvoje. Vakare, sėdint prie laužo pagaliau susiformavo mintys:
-Baube, o ką gi daryti dabar? Kaip toliau gyventi? Vadas trisdešimt metų laikė šalį geležiniame kumštyje, puoselėjo ją ir ginė. Mes gi visi žūsim. Ryt NATO kareiviai įsiverš ir šešių metrų tvora pasienyje jų nesustabdys.
-Per daug gerai apie save galvoji, skrepneše. Tu NATO kareiviams net už dyką nereikalingas, kartu su savo Dievo išrinktumu, dvasingumu ir tradicijomis. Tu gi nieko neturi, išskyrus hemorojų, utelių ir kirmelių. Ir net ne svajok, kad ateis NATO kareivis ir kažką už tave padarys. Tu, skrepneše, pats į šūdą įlipai, pats jame ir sėdėk.
-Nesuprantu tavęs, Baube. Aš tau apie vieną, tu man apie kitą, savo kažkokia baubų kalba. Sakyk man tiesiai-ką dabar daryti?
-Daryk tą ką moki geriausiai.
-O ką?
-Nieko
-Nieko nedaryti?
-Taip. Kaip tu mėgsti. Pradžiai nieko nedaryk. Paskui pakentėk. Paskui vėl nieko nedaryk. Gal savaimę viskas susitvarkys.
-Eik tu, Baube! Pats tu ką darysi?
-Kol kas nenusprendžiau...
Lauže trakšėjo, retkarčiais spragsėjo angliukai, kibirkščių srautai kilo virš ugnies ir sudegę per sekundės dalis dingdavo amžinybėje.
-Baube, o kaip manai Vadui prikiš akmenų kai į musių fermą veš?
-Nemanau
-Kodėl?
-Greičiausiai jam šiknaskylę iki pat ausų suplėšė...
Baubas pažadino ryte:
-Kelkis, pasieksim mano bazę aš su tavim atsiskaitysiu.

Per praėjusią parą mieste išdegė didžioji dalis. Tą prasmę gyvenamoji dalis. Privatus sektorius. Daugiabučių ugnis nepalietė, bet ten seniai niekas nebegyveno. O štai medinės trobelės virto į krūvas rusenančių pelenų. Pasisiekė tik žeminių ir urvų gyventojams -ugnis nelietė jų dievui maloningą būstą. Kaip ten patarlėje sakoma? -„ Duobė po tualetų -skrepnėšio būtas66“. Joo... miestiečiai šauniai pasidarbavo. Truputipakentėtjevsko gatvėse šen bei ten gulėjo lavonai. Ne pasakytum kad tiesiog „užklota“ bet ir gyventojų miestelyje buvo nedaug.
-Baube, aš nesupratau, o kam jie viens kitą pjaut pradėjo?
-Kaip tai, kam? Vieni sakė, kad reikia truputi pakentėti, nes Kirgizų-Tadžikų Orda ateis-tvarką padarys. Kiti sakė-gana kentėti! Reikia burtis ir eiti vaduoti Maskvą. Štai ir nesutiko nuomonės: vieni neprisikentėjo, kiti nedasibūrė.
-Baubė, tai viskas? Mūsų  didingos supervalstybės pabaiga? Nebus daugiau „rusų pasaulio“?
-Koks gi tu naivus, skrepneše. Kol gyvas tu, gyvas bus ir „rusų pasaulis“. Nes visų pirmą jis yra tavyje, tavo galvoje ir tu esi jo nešėjas ir platintojas. Kur tu beįeitum, ką bedarytum -visur bus „rusų pasaulis“ nes stipri pas tave dvasios skrepa. Pavyzdžiui, pagaminai tu vyžas -štai daugiaamžių tradicijų atgimimas, iškasei duobę prie žemines, pastatei virš jos būdą medinę su skyle dugne -štai tau dvasios skrepų koplytėlė. Niekas niekada negalės pavergti tave ir negalės įdiegti pidariškų vertybių, didžiuokis tuo, skrepneše. Pakentėk truputi- greitai Jeloustounas sprogs ir tau iškris šansas išplatinti „rusų pasaulį“ visoje planetoje.
-Tu vėl juokauji, Baubė?
-Ne nejuokauju, iš tavęs gamtą pajuokavo...
Truputipakentėtjevsko aikštė buvo nuklota lavonais. Skrepnešiai, kazokai, musių fermų brigadininkai agrofirmos specovkose -lavonai kurie dar vakar žiūrėjo viens į kitą su neapykanta dabar kaip broliai gulėjo vienoje krūvoje.
-Štai taip, skerpneše. Vakar pjovė vienas kitą, o šiandien kaip artimi ir pagalvok- lervos su vienodu malonumu suris visus. Lervos jos tolerantiškos, jos šūdo nerūšiuoja.
-Baube, o kas toliau bus?
-O kad nieko, dar truputi pakentėsi ir į rojų skrisi.
-O tu ką darysi? Musių fermos juk nebeliko?
-O aš į Mongoliją trauksiu...



66. Originale skamba taip rus. “Яма под сортиром-скрепецкая квартира“. -autorinė patarlė, nepanaši į jokią esamą.





SKYRIUS 6

Olos būdoje buvo šilta ir jauku. Žmogėdros netolygiai knarksėdavo, minkštas šiaudinis čiūžinis švelniai traškėdavo kazokui verčiantis nuo šono į kitą. Jegoras nors ir pavargęs užsnūdo neiškart. Jis gulėjo ir įsivaizdavo savo būsimą gyvenimą Mongolijoje. Mongolija... Ulan-Batorius – visų žmogėdrų ir skandalistų svajonė. Vienintelė valstybė neturinti šešių metrų tvoros su kulkosvaidininkų bokšteliais pasienyje su Rusija. Mongolija- svajų šalis. Laisva šalis su neribotomis galimybėmis. Nori -vandenį iš upės gerk, nori -avis ganyk. Pats sau šeimininkas, caras ir dievas. Verslauti panorėjai -prašom, niekas neprivers tavęs mokėti 120% pajamų mokesčio į obsčiagą Vadui. Nenori Vadui tarnauti-prašom, netarnauk. Ir nėra jokių pirmininkų, daryk ką nori, nors ir kupranugarį laikyk. Visą naktį Jegoras jojo arkliu per nesibaigiančias Mongolijos stepes. Nuostabu-ir kada tik spėjo išmokti joti? Juk net iš arti šių gyvūnų nėra matęs. Švelnus šiltas vėjelis rietė Jegoro ūsus ir kedeno barzdą.
-Kelkis, kazoke! - Kažkas stiprus sugrėbė Jegarą už rankų, už kojų ir nuvertė nuo lovos. Pro mėgus Jegoras spėjo įžiūrėti Fedkos veidą palei lovą. Žvakių šviesa atsispindėjo žmogėdrų vado akyse.
-Vietiniai sužinojo kas esi. Reikalauja, kad visa gyvenvietė tave pažiūrėtų, gal tu kam ką blogo padaręs? - tvirta olos aborigeno ranka sugrėbė Jegorą už apykaklės ir nuvilko paskui save. Apykaklė spaudė kaklą, Jegoras mėgino atsistoti, šaukė: „Aš pats eisiu! “, bet žmogėdra neklausė ir vilko uriadniką per reljefines olos grindis.
Lauke buvo šviesu. Visa žmogėdrų gentis susirinko prie olos išėjimo. Jegorą išvilko į erdvesnę vietą ir pastatė ant kojų. Žmogėdros po-viena prieidavo prie uriadniko, įdėmiai žiūrėdavo veidą. Kažkas šnypštė pro dantis prakeiksmus, kažkas tiesiog apspjaudavo tyloje.
-Tai jiiis! Tai jis mano Mitenką iki mirties užplakė, - kažkokia kuprota senė praskiesdama gentainius išsiveržė į priekį, parodė į Jegorą pirštu ir dar garsiau užrėkė:
-Čia jis, jis! Niekad to snukio neužmirsiu! - nudriskėlė mojo ranka. Jegoras spėjo pamatyti, kaip greitai artinasi jo pusėn nusviestas akmuo. Minia ūžė. Į orą pakilo debesis akmenų...


PABAIGOS ŽODIS

Sveikas, mano brangus klausytojau. Šioje vietoje aš nusprendžiau užbaigti šią knygą. Nevertinkite griežtai. Tai mano pirmas rašybos ir įgarsinimo bandymas. Kai pradėjau rašyti, išvys galvojau apsiriboti nedidele apysaka, bet negalėjau sustoti. Specialiai knygai įrašiau keletą dainų, krūvą visokiausių garsų ir nemėginkite sugretinti įvykių knygoje ir mūsų dabarties. Knyga-tai tik fantastiniai išgalvojimas ir visi panašumai joje atsitiktiniai. Rašiau aš ja savo gerbėjams jutubėje ir jei kažkur įžeidžiau religinius jausmus, žinokit-man gyliai pohui. Knygą aš rašiau ne jums, ir jus iš manęs jos nepirkote. Noriu išreikšti didėlę padėką savo sekėjui už dovanotą diktofoną, nuo kurio šiaip viskas ir prasidėjo. Tiesiog pas mus Aukštutinio Skolenovstanovo RosSkrepMag‘e diktofonų prekyboje neturi, ir aplamai nieko negirdėjo apie šiuos pydarų devaisus. Jeigu artimiausiu metu mane nepasieks baudžiantysis Rusijos teisingumo butelis, visai gali būti kad parašysiu dar kažką panašaus. Bukite, skrepnešiai,  duok Dieve jums laimės, pilnus namus šakalių ir kad bojaros stiklainis visada būtų pilnas...

Jūsų, Semionas Skrepeckis







Iš rusų kalbos vertė niekam nežinomas O. Š.
2022-06-02 08:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-15 23:01
Nukainotas
Kūrinys puikus! Ir ačiū už vertimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-02 10:34
gogo
antiutopija Mordoras 2028
žinai kad Gluševskij bučiavp subinę Putinui?
tiesa ar ne?

skyryba kvailoka gale pilna keistybių

'neužmirsiu' 'praskiesdama gentainius'
paskatinimui 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-02 09:30
25 kadras
pagonių pliurza
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą