Iš eilės

Viskas turi eiti iš eilės.
O dažniausiai padrikai velkas.
Tik nusisuk ir kas nors prisišlies,
tada tam viskam jau katafalkas.

Ir kada jau ne iš eilės, tai
netikėtumai vietiniais karnavalais
užsiautėja, atsipalaiduoja miestai
visur žaisminga painiava, leis

aplinkybės – išsirutulios                                   
į triumfus atsitiktinumų, o
šlabdribiniuose krituliuos
nerimas kais iki raudonumo,

šviesa suchaosės,
trūnys jos giluminiai dėmenys,
o spengimas nuojautų vidinės ausies
neerzina, tai tik griaustinių smulkmė, nes

tylesni dalykai – tiek to jie.
Kelinta ši tyla stulbinanti dar vis?
Ta, kuri visuomet ir galia minkštoji,
nuo kurios virpa silpnumo šnervės.